Visas gyvenimas koncentravosi į šeimą, teatrą ir mokinius

Per gimtadienius įprasta ko nors sau palinkėti. Paprašytas pasidalinti savo svajonėmis, V. Anužis sakė, kad visas jo gyvenimas koncentravosi į šeimą, teatrą ir mokinius – tad svarbiausia, kad „visos tos dedamosios būtų laimingos“.

„Tada ir man tai didžiausia laimė. Ar gali pats iš savęs būti kažkokiame dvasiniame gerume? Reikia, kad šalia būtų ir aplinkiniai. Išminčiai sako: tikras humanistas niekuomet negali būti laimingas tol, kol bent vienas žmogus žemėje yra nelaimingas. Tiek daug mano ambicija neaprėpia, tokiame plačiame lauke negali tikėtis laimės, bet bent jau toje aplinkoje, kurioje gyveni: kad žmonės turėtų galimybių išreikšti save, džiaugtis gyvenimu, kūryba“, – altruistiškai kalbėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius V. Anužis.

Beje, aktorių lydi ir visi personažai, kuriais jis eina. „Patys didieji – jie visuomet tave kažko moko, iš jų ką nors pasiimi. Iš Natano Išmintingojo (Gintaro Varno režisuotas spektaklis pagal G. E. Lessingo dramą „Natanas Išmintingasis“) pasiimi nuolankumą ir atsidavimą, pareigai, Dievui ir žmonėms. Persekioja netgi tekstas: „Nejau, krikščionis arba žydas ne žmogus, visų pirmiausia, o paskui krikščionis arba žydas? Kaip norėčiau jumyse surasti dar vieną žmogų, kuriam užtektų, kad jis yra žmogus“. Arba Lyro nušvitimas (spektaklis „Karalius Lyras“, rež. Jonas Vaitkus) – supranti, kad kaltė ir atpildas visuomet šalia. Tai yra neišvengiama, kaip ir keitimąsis žmogaus: senas išeina – naujas ateina. Bet senas nebūtinai blogas, o naujas – nebūtinai geras...Tose išmintyse ir gyveni“, – dalijosi mintimis V. Anužis, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

„Išminčiai sako: tikras humanistas niekuomet negali būti laimingas tol, kol bent vienas žmogus žemėje yra nelaimingas. Tiek daug mano ambicija neaprėpia, tokiame plačiame lauke negali tikėtis laimės, bet bent jau toje aplinkoje, kurioje gyveni: kad žmonės turėtų galimybių išreikšti save, džiaugtis gyvenimu, kūryba“
Vytautas Anužis


Tėvo vaidmuo pagal Federico Garcia Lorca ir Luigi Pirandello kūrinius G. Varno spektaklyje „Sombras“ V. Anužį paskatino pamąstyti apie laiko nepažinumą: „Savęs klausi: ar aš matau save tokį, koks buvau prieš dvidešimt, trisdešimt metų? Su visomis iliuzijomis, kurias tada puoselėjau, ar matau viską savyje, aplink save, kaip tada atrodė, tuos dalykus, kurie šiandien nebeatrodo tokiais, kokie iš tikrųjų buvę? Supranti, iliuzija labai didelė. Ką daro laikas su mumis? Supranti, kad tau iš po kojų slysta, anot Pirandello, ne tik scenos grindys, kuriomis tu vaikštai, bet ir pati žemė. Supranti, kad šios dienos savijauta – rytoj atrodys kaip tuščia iliuzija. Toks tas pažinimo ribotumas.“

Nepažįstamojo vaidmuo (Oskaro Koršunovo spektaklis „Kelias į Damaską“pagal Augusto Strindbergo trilogiją), herojaus kova su Dievu, jo paieška, spjaudymasis ant Dievo ir jo atradimas, V. Anužiui sukėlė minčių apie dvasios nuskaidrėjimą, dvasinę kelionę.

Vytautas Anužis
Foto: M. Požerskytės nuotr.


Tiesa ar gerovė – kas svarbiau? Atsakymai jau užrašyti

Pašnekovas įsitikinęs, kad daugelį šiandien iškylančių klausimų padėtų išspręsti praeities žinojimas. „Galbūt mūsų smegenys nepajėgios arba dvasinės energijos neužtenka, kad derintume praeitį su ėjimu į ateitį. Be šio derinimo nėra išminties ir tobulėjimo“, – samprotavo jis.

Kaip pavyzdį V. Anužis pateikė Aldous'o Huxley'io knygą „Puikus naujas pasaulis“. Beje, pagal pagal to paties pavadinimo knygą Valstybiniame Jaunimo teatre jau pasirodė režisieriaus G. Varno rudenį įvyksiančios premjeros eskizas.

„Knyga parašyta dar 1932 m., o galima tiek daug įžvelti to, apie ką kalbama šiandien. Netgi žodžiai tie patys – atsikartojantys, aktualūs, skraidantys ir lekiojantys eteryje, politikų kalbose“, – pažymėjo aktorius ir pridūrė, kad A. Huxley'į, matyt, buvo kažkokia vizija aplankiusi – šovė į mūsų laiką – ir labai smarkiai.

„Galbūt mūsų smegenys nepajėgios arba dvasinės energijos neužtenka, kad derintume praeitį su ėjimu į ateitį. Be šio derinimo nėra išminties ir tobulėjimo“
Vytautas Anužis


Kūrinyje laimės ir gerovės valstybė yra priešpriešinama tiesai ir grožiui. „Kas svarbiau? Tiesa ir grožis suteikia žmogui daug nepatogumų, o laimė ir gerovė eliminuoja visus blogumus – vėžį, bejėgiškumą, senatvę, tačiau dėl to reikia daug ką paaukoti. Laimės ir gerovės valstybėje reikia apriboti mokslą, atsisakyti didžiojo meno. Mano herojus, kurį vaidinu – Pasaulio valdytojas suprato, kad prievarta nieko nepasieksi. <...> Įdomu, kurioje pusėje bus žiūrovas? Ar Huxley'io antiherojaus Mustafos Mondo pusėje, kuris siūlo gerovę ir laimę, patenkintumą, išsipildymą, atsisakant tiesos ir grožio? Ar to, kuriam didžiausia žmogiškoji vertybė yra tiesa ir grožis?“, – smalsavo aktorius.

Tačiau nepaneigsi, šalia tiesos ir grožio visada eina kančia ir ašaros... „Bet kančia ir ašaros reikalingos, be jų nebesi žmogus, man taip atrodo“, – pažymėjo pašnekovas.

Aktorius pasakojo, neseniai su žmona Velta grįžę iš Rygos, kur buvo pristatyta Andrejaus Miglos knyga apie jų parengtą latvių aktorių kursą (2006–2010). „Dešimtmečio proga manęs paprašė pasakyti palinkėjimą jauniems žmonėms. Suprasdamas, kad vyresnių niekas nenori klausytis, tepasakiau du žodžius: „Mokykitės istorijos“. Visą laiką lipama ant to paties grėblio, o tas per galvą gavimo momentas tarsi sukelia užmaršumo ligą. Nesu retrogradas, kuris sako, kad nereikia eiti į priekį, bet suderinti praeitį su dabartimi būtina, norint tobulėjimo“, – sakė aktorius.

Visi atsakymai jau yra užrašyti? „Tiesiog reikia žinoti, tada nereikės ieškoti to, kas jau atrasta. Tos žinios nepaprastai svarbios einant tolyn“, – istorijos žinojimo svarbą pažymėjo V. Anužis.