Kai kurie knygoje „Patirti peizažą“ aptariami klausimai pandeminiame gyvenime tapo dar aktualesni ir ryškesni – nesutarimai, nemokėjimas kalbėtis ir priimti skirtingas nuomones, pliekimasis socialiniuose tinkluose, sąmokslo teorijų suvešėjimas. Plačiau apie tai, kas sugulė knygoje „Patirti peizažą“ – pokalbis su autoriumi Vaidu Jauniškiu.

Sudėti dešimtmetį rašytus tekstus į knygą, kad ji būtų iškalbinga šiandien, nėra lengva. Tačiau kai kurie tekstai knygoje „Patirti peizažą“ atrodo dar aktualesni, dalykai, apie kuriuos kalbate, dar aštresni. Kaip dėliojote knygą, kad ji kalbėtų šiandien?

Apskritai skaityti savo senus tekstus gan nuobodus darbas – gal todėl ilgai ir atidėliojau mintį leisti jų knygą. Dėl to atmetimo rodiklis man buvo aiškus – kas dar šiandien skamba? Ar tekstas fiksuoja tebesitęsiančią realiją (skulptūrų karai, tapatybės paieškos...), ar tebėra įdomus kaip primiršto kultūros fakto paminėjimas? Kai ką atrinkau ir dėl to, kad įvykis, kurio konkrečių aplinkybių net pats nepamenu, yra svarbus kaip mūsų mąstymo šablonas, besikartojantis gestas. Tekstus dėliojau į tam tikrus neprimygtinius blokus, kad jie kiek persipintų, tęstų vienas kitą. Žodžiu, sprendžiau klausimą, kaip radijo, dienraščio ar interneto teksto formatai gali sukurti knygą.

Kam pirmiausiai skiriate šią knygą? Kas jos auditorija?

Negali nuspėti, kas ją pasirinks. Gal kam nors patiks viršelis, gal kas (toks būčiau aš) pirks dėl to, kad tinka įsimesti į krepšį atostogoms – pats dažnai kur nors išvykdamas žiūriu ne tik į autorių, bet ir į knygos formatą. Knygos turėtų būti ne tik matomos lentynose ar ant stalo, bet ir skaitomos, vartomos viešose vietose. O tikslinė auditorija, kaip rašyčiau kokioje paraiškoje, būtų žmonės, besidomintys kultūra plačiąja prasme, akademinė bendruomenė, kolegos... Antra vertus – jie ir taip žino, mąsto šias temas, tad gal geriau ją skaitytų parlamentarai, finansininkai ir radikalių maršų dalyviai.

Kai kurie jūsų aptariami dalykai pandeminiame gyvenime tapo dar akivaizdesni ir ryškesni – nesutarimai, nemokėjimas kalbėtis ir priimti skirtingas nuomones, pliekimasis socialiniuose tinkluose, sąmokslo teorijų suvešėjimas. Kaip mums sekasi išgirsti vienas kitą? Tebetikite, kad įmanoma išgirsti kitą?

Mes dažnai girdime vieni kitus, tik, kaip režisierius Krystianas Lupa viena proga sakė, dedame daug pastangų nesuprasti. Neva galime prarasti statusą, poziciją, kariuomenę. Bet jeigu pirmykštės bendruomenės susikalbėdavo ir spręsdavo genties klausimus, kol juos išspręsdavo, tai ir mes galėtume. Tik iš kantrybės ir laiko stokos buvo išrastas balsavimas, tačiau netobuli jo rezultatai verčia vėl ir vėl gaišti laiką.

„Patirti peizažą“ – stebėtojo įžvalgos apie žmones, kasdienybę, vyraujančias temas, bandymas užčiuopti, įvardyti nepatogius dalykus, tas reiškinių puses, kurios viešai nesulaukia tiek dėmesio. Apskritai, atrodo, kad toks skvarbesnis, gilesnis žvilgsnis, kurio neįmanoma sudėti į kelių sakinių postą socialiniuose tinkluose ar skambią antraštę, turi vis mažiau vietos? Nenoriu, kad tai skambėtų apokaliptiškai, bet gal tiesiog kritika, ilgesnis minčių dėstymas nebereikalingas? Tiesiog keičiasi kalbėjimo būdas?

Skirtingoms erdvėms skirtingos kalbos. Socialiniuose tinkluose tingi perskaityti ilgesnį įrašą, nes čia vyrauja kaleidoskopo žanras, jis verčia nuolat vartyti ir keisti stikliukų kombinacijas. O grožinės literatūros knygos dabar tik storėja, nors minčių daugiau jose neatsiranda. Čia man regisi didesnė krizė – nepagrįstas žodžių tvanas. O spauda (tiksliau, pora savaitraščių ir keli žurnalai) visiškai puikiai palaiko esė žanrą, ypač džiaugiuosi stipriai atsigavusiu Literatūrmeniu. Tad vietos yra, tik reikia tokią spaudą stiprinti, auginti jos tiek finansinį, tiek socialinį kapitalą. Nes šiandien žiniasklaida su minuso ženklu visuomenės pasitikėjimo lentelėje – dėsningas trumparegių vadovų finišas.

Knygoje „Patirti peizažą“ – labai svarbus miestas, ne tik Vilnius, ir kiti, didesnieji Europos miestai. Taip pat ir miestas platesne, gilesne prasme – kaip prieštarų, diskusijų ir sutarimų erdvė. Koks tas jūsų, kaip stebėtojo, vaikštinėtojo miestas? Ar Vilnius šiandien yra diskusijų erdvė? Ko labiausiai šiandien pasigendate Vilniuje?

Pasigendu miesto planavimo ir miesto architektūros pritaikymo gyventojams. Kur yra mūsų haidparkai su kalbėtojų kampeliais ar laisvais mikrofonais? Kur žolės plotai, kur gali išsitiesti? Kiekviena laisvesnė kvėpuoti vieta atimama dar vienam daugiabučiui, kurį užpildys šio miesto nežinantys gyventojai. O greta statomi suoliukai be atlošų, kad ilgai nepasėdėtum. Nes tai jau būtų pavojinga architektūra: kol jaunimas čilina baruose, susėdę ir tarpusavyje išsikalbėję senukai gali ne tik neiti pas psichoterapeutus, bet ir sukelti kokį mitingą ar revoliuciją, pareikalaudami miesto galvų mąstyti. Toliau – žiūrėkite „Monty Python“ epizodą apie įsiutusias miestą siaubiančias senutes.

Todėl nekantriai laukiu socialinio sprogimo, kada gyventojai privers miesto galvas kalbėtis su jais, o ne su nekilnojamo turto vystytojais.

Knygoje nemažai patyrimų ir pastebėjimų iš kelionių, kitų miestų. Ką pačiam duoda tokia perspektyva į mus?

Visada naudinga ne tik pasilyginti, bet ir atvėsti nuo kasdienės rutinos. Taip pat nevalia pamiršti, kad kitoje šalyje esame turistai, niekad adekvačiai nesuprasiantys vietos realijų, todėl mums viskas ten bus gražiau. Tačiau ir žvilgsnis grynesnis, aštresnis: kalba negožia vaizdo. Kaip žiūrėti užsienio spektaklį be subtitrų – gal prarasi dramaturgijos akcentus, bet matai grynąją scenos meno raišką.

Kelionės yra ir mūsų įspūdžių generavimo mašina, o jie reikalingi kūrybai, mąstymui, savęs pažinimui per kitus. Kai jų nebelieka, įspūdžiais verčiame paprastą įrašą feisbuke ir imame kovoti dėl savų tiesų, nors įprastai gyvendami tiesiog tai praleistume kaip dėmesio nevertą mintį.

O kas jums, kaip stebėtojui, labiausiai išryškėjo per karantino metus. Į šiandieną žvelgiate straipsniuose, kalbate radijo laidose, bet, jei dabar, po metų karantino, reikėtų apibendrinti, apie ką pirmiausia kalbėtumėte?

Tai, kad mieste vis mažiau senųjų miestiečių. Jau ir anksčiau jų buvo nedaug – visi užsieniečiai pastebėdavo jų trūkumą gatvėse, kaip ir neįgaliųjų, vadinasi, nelaisvos judėti šalies. O su viruso baime jų dar labiau sumažėjo. Jaunesni vilniečiai emigruoja į kaimus, mažesnius miestelius, ten kuriasi savo autonominį gyvenimą, ir pradedu jaustis svetimas šiame išsišiepusių angeliukų mieste, kasdien prarandančiame solidžios sostinės statusą.

Neabejoju, pandemijos kaip puotos maro metu fenomenas dar turės būti aprašytas, bet jis akivaizdus – netaupyti, išradingiau maitintis, daugiau pirkti, nes nežinia, kada ateis kitas maras. Įspūdžiai susiaurėja iki stalo, namo, prabangaus daikto, kuris turi sukurti iliuziją, kad dar gyvename normaliai ir gal net normAliai. Šiandien ne tik daugiau investuojama į meno kūrinius – kolekcininkai sako, kad jau jų ima trūkti.

O drauge pajutome, kad esame ne tik socialiniai, bet ir fiziniai gyvūnai, mus reikia vieniems kitus regėti ne per ekraną, uosti, liesti. Tenka permąstyti savo santykį su gamta ir suvokti savo vietą joje. Akivaizdžiai padaugėjo vaikščiotojų, klajūnų, imame rūpintis medžiais, gal net suvokdami, kad esame dalis didesnės ekosistemos. Tai jau prasidėjo, vadinasi, yra ir labai svarbių, gerų poslinkių, kurių neturėtų nusinešti homo sapiens draugai ant savo uodegų.