Protesto organizatoriai nuogąstauja, kad Vyriausybės ir Seimo Kultūros komiteto siūloma Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 60 straipsnio pakeitimo įstatymo redakcija sudarytų sąlygas kultūros paminklų ir kitų paveldo vertybių teritorijose esančius sovietinius garažus, siurblines, transformatorines ir kt. svetimkūnius rekonstruoti į daugiabučius ir viešbučius, taip dar labiau įtvirtinant paveldui pražūtingą tendenciją, kurios vienas ryškiausių pavyzdžių – Misionierių ansamblyje pastatyti daugiabučiai namai. Jei siūlomos nuostatos būtų priimtos, kaip teigia protesto organizatoriai, netrukus turėsime ką laidoti – savo kultūros paveldą, ir ką pardavinėti – garažus, sovietmečiu pastatytus vertingiausių paminklų teritorijose.

Nusitaikyta į kultūros paveldo objektus

Viena protesto akcijos rengėjų, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė Rasa Kalinauskaitė sakė, kad šiandien surengtos laidotuvės-varžytinės – ne šiaip sau. Minėtas įregistruotas projektas, organizatorių supratimu, atvertų kelią dalies Lietuvos vertingiausio paveldo užstatymui.

„Pagal siūlomą įstatymo projekto redakciją, saugomi būtų tik tie kultūros paminklai, kurių teritorijose nėra svetimkūnių – sovietmečiu pristatytų garažų, sandėliukų ir kitų panašių menkaverčių pastatų. Tie objektai, kur yra tokių pastatų – virstų statybvietėmis. Būtent toks modelis buvo panaudotas užstatant daugiabučiais Vilniaus Misionierių ansamblį. Jeigu prisimintume, ten stovėjo sovietmečiu pastatytas ligoninės pastatas. Anuomet inteligentai, architektai protestavo prieš to ansamblio naikinimą. Ten buvo sovietinė slėptuvė nuo atominių bombų, transformatorinė – šitie objektukai išsivystė į tokį daugiabučių kvartalą, stovintį ant paties kalno šlaito, darkantys istorinę panoramą. Tai, ką siūlo Vyriausybė, ir tai, ką įregistravo Seimo Kultūros komitetas – būtų būtent toks kelias“, – įsitikinusi R. Kalinauskaitė.

Be to, kaip pažymėjo, R. Kalinauskaitė, Vyriausybės ir Seimo Kultūros komiteto siūlymu iš įstatymo projekto išbraukta nuostata, draudžianti keisti paveldo objektų teritorijų ribas, išskyrus atvejus, kai remiamasi paveldo tyrimų metu nustatytais naujais faktais.

„Į kokios vertės objektus nusitaikyta – aišku ir iš nekilnojamojo turto verslo asociacijos rašto Seimo Kultūros komitetui – „būtinybė“ keisti dalies paminklų teritorijas ir sudaryti sąlygas jose statyti „reprezentatyvius“ objektus įrodinėjama tokiais pavyzdžiais, kaip Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatų ansamblis, Verkių ir Raudondvario dvarų sodybos. Tokių objektų teritorijas reikėtų koreguoti, iš jų „išimant“ tuos plotus, su tokiais sovietiniais statiniais. Atvirai kalbama, jei būtų griežčiau saugoma, savininkas nugriovęs tokį garažą (sutinkam, jį reikėtų nugriauti, nes sovietmečiu sudarkė architektūrinį paminklą) negalėtų rekonstruoti, pastatyti „reprezentatyvaus“ objekto“, – problemą iškėlė R. Kalinauskaitė.

Reikalaus ištaisyti klaidą

Nuspręsdami, kad apsaugos nuo naujų statybų yra vertos tik kultūros paminklais paskelbtos vertybės, kuriose nėra svetimkūnių, Vyriausybė ir Seimo Kultūros komitetas, R. Kalinauskaitės teigimu, nepaisė nei paveldo žinovų, nei jo apsauga suinteresuotos visuomenės balso.

Esą neatsižvelgta ne tik į Valstybinės kultūros paveldo komisijos rašte pateiktą žinovų nuomonę, jos siūlytą įstatymo redakciją, bet ir į Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos akredituoto nacionalinio komiteto ICOMOS Lietuva, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Kultūros paveldo centro, kelių Vilniaus ir Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų raštuose išdėstytus argumentus.

„Dėl to prašysime, reikalausime, kad ištaisytų savo klaidą, kad Seimo Kultūros komitetas atsiimtų tą įregistruotą projektą, kad iš naujo svarstytų tą klausimą, kad pateiktų tokią įstatymo pataisą, kuri iš tikrųjų užtikrintų vertingiausių paveldo objektų apsaugą. Pasiūlytoje redakcijoje kalbama tik apie kultūros paminklus, nors puikiai žinoma, kad nemažai nacionalinio reikšmingumo paveldo objektų nėra paskelbti paveldo paminklais. Nežinau, kokios to priežastys – paminklu nebuvo toks šedevras kaip Misionierių ansamblis, nei Vizičių vienuolyno ansamblis, su kuria Vilniaus senamiestis yra priimtas į Pasaulio paveldo objektų sąrašą, Trakų Vokės dvaro sodyba su Andre parku taip pat nėra kultūros paminklas. Šiame projekte kalbama tik apie kultūros paminklus – paliekant kitus, nacionalinio reikšmingumo objektus neapsaugotus“, – pastebėjo R. Kalinauskaitė.

Kalama vinis į freską

Ji citavo vienos iš organizacijų, kuri dalyvavo rengiant šiandieninį protestą – Lietuvos restauratorių asociacijos – atstovų mintį, kuri šį vyksmą prilygino „su kalama vinimi į freską, kad būtų pakabintas skelbimas“. „Panašus vandalizmo aktas, tiesiog Lietuvos politikai turbūt nebetaiko paveldosauginės abėcėlės, pagal kurią paminklas, kultūros objektas turėtų būti saugomas kartu su savo teritorija – tai neatsiejami dalykai. Tai įrašyta, beje, Nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos įstatyme“, – aiškino pašnekovė.

Paklausta, ar šiame dokumente nėra įmanomi kokie nors apsauginiai saugikliai, R. Kalinauskaitė sakė, kad jie būtini – jeigu šis užregistruotas projektas liksiąs tokiu, koks yra dabar, jis, pašnekovės supratimu, paneigs paveldosauginę abėcėlę.

Viešame kreipimesi į valdžios atstovus išdėstyta Paveldo komisijos nuomonė, kuria pažymima, kad būtina išplėsti kultūros paveldo objektų ratą, kurių teritorijose draudžiama statyti naujus statinius, nesusijusius su kultūros paveldo objektų apsauga, kaip tai numatyta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ( NKPAĮ) 4 straipsnio 1 dalyje, t. y. apskaita, skelbimu saugomu, saugojimu-tvarkyba ir naudojimu, pažinimu, jo sklaida, atgaivinimu (reabilitacija), neapsiribojant vien tik kultūros paminklais.

„Nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektai yra ir paskelbti valstybės saugomais, ir registriniais, tačiau jų vertės dažnai yra tapačios, tad išskiriant tik kultūros paminklų teritorijas, būtų labai susiaurinta šios siūlomos teisės normos galiojimo kultūros paveldo objektų teritorijoms apimtis <...>“, – rašoma dokumente.

V. Juozapaitis: Esame atviri, ieškome formuluočių, nėra jokių „užpakalinių minčių“

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis neabejoja, kad iniciatoriai įsigilinę į dokumentus, bet kartu, turintys didelę patirtį – yra nusivylę, kai nesąžiningi žmonės siekdami savanaudiškų tikslų interpretuodavo tam tikrus įstatymo normatyvus – tiesiog apeidavo įstatymą.

„Parašyta vienaip, bet sako, galima jį traktuoti kitaip... Sutinku, galbūt šioje formuluotėje ieškant bendro vardiklio konkretumo pritrūksta. Kaip Komitetas ir šiandien turėjome pokalbį – nesame užbetonavę savo nuomonių, esame atviri. Bet kuris Komiteto ar Seimo narys turintis teisėkūros iniciatyvos teisę gali registruoti pasiūlymą. Pagal statutą, organizacijos jau negali teikti pasiūlymų, bet jie gali kreiptis į bet kurį Seimo narį, jis registruos pasiūlymą patobulinti įstatymo projektą. Per tas dienas (ažiotažas prasidėjo prieš savaitę, vos pasibaigus Komiteto posėdžiui) kreipiausi į keturis ar penkis kompetentingus ekspertus ir Kaune, ir Vilniuje. Kol kas iki šios minutės negavau nė vieno konkretaus pasiūlymo. Yra pasakojama, kad čia galima būtų interpretuoti – pasiūlykite konkrečiai, ką padaryti“, – sakė V. Juozapaitis.

„Peticijos rengėjų (ačiū jiems už iniciatyvumą) tikslas apskritai, uždrausti bet kokius judesius kultūros paveldo teritorijose. Nei statyti, nei griauti, kaip Dievulis ir ainiai mums paliko, taip ir turime gyventi. Bet gyvename XXI a., paveldo objektas turi tarnauti žmonėms, būti įveiklintas. Ten turi patekti negalią turintys žmonės, tam reikia šalia pastatyti liftą ar keltuvą, kuris jau statybos objektas, kuriam reikia leidimo, civilizuotoje valstybėje privalo būti tualetai viešose vietose. Jei tokių dalykų neleisime statyti, prieisime iki beprotybės“, – aiškino V. Juozapaitis.

„Kitas dalykas, jei užkonservuojame ir neleidžiame pajudinti nė vienos plytos šioje teritorijoje, tai reiškia, kad neleidžiame net nugriauti tų baisybių, kurias mums paliko sovietai, kurios neturi nieko bendro su paveldu, kurį norime apsaugoti. <...> Baimės akys didelės, bet statybos reikalus reglamentuoja ir kiti įstatymai, kuriuos būtina derinti. Kalbant iš praktinės pusės – visko negali sureguliuoti įstatymais, surašyti visus gyvenime ištinkančius atvejus. Dėl formuluotės iškyla klausimas. Vienintelis dalykas, kurį galima aiškiai suformuluoti: „uždrausti viską“. <...> Visur turi būti protingumo kriterijus, teisėje taip pat egzistuojantis. Laukiame pasiūlymų, nėra jokio karo stovio, „užpakalinių minčių“, kieno nors atstovavimų. Esame atviri, norime kalbėtis. Bet žmonės kartais net nebando kalbėtis, atneša karstą ir sako: gulkis, tu lavonas, viskas. Tvarkoj, spektaklių esame matę“, – reaguodamas į atsineštą akcijos simbolį sakė V. Juozapaitis.

Valstybinė kultūros paveldo komisija siūlė griežtesnes pataisas, nei dabar yra įregistruotos

Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja – Valstybinė kultūros paveldo komisija dėl šio įstatymo projekto pakeitimo teigia, teikusi siūlymus ir rekomendavusi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą papildyti nuostata, kad nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektų teritorijose būtų draudžiama statyti naujus statinius, nesusijusius su kultūros paveldo objektų apsauga.

Paveldo komisija pažymi, tokių objektų teritorijose siūliusi uždrausti keisti kultūros paveldo objekto teritorijos ribas.

„Šiuo atveju išimtis būtų taikoma tyrimų metu naujai nustačius istorinę raidą patvirtinančius faktus. Jeigu būtų buvę pritarta šiam siūlymui, nei kultūros paminklų, nei nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektų teritorijose nebūtų leidžiama statyti naujų statinių. Pateiktame projekte nacionalinio reikšmingumo objektų apsaugai dėmesys neskiriamas, o tam tikrose kultūros paminklų teritorijų vietose – taip, pataisos leistų vykdyti darbus, jeigu ten yra menkaverčių statinių, – pažymi Paveldo komisijos atstovai. – Norėtųsi pabrėžti, kad Paveldo komisija siūlė nuostatą taikyti nacionalinio reikšmingumo objektuose, neapsiribojant vien tik kultūros paminklais. Išskiriant tik kultūros paminklų teritorijas, labai susiaurinama šios siūlomos teisės normos galiojimo kultūros paveldo objektų teritorijoms apimtis.“

Ryškiausias ir, deja, negatyviausias paskutinių metų pavyzdys, pasak Paveldo komisijos atstovų, – naujų statinių statyba nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomo (ne kultūros paminklo) Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio aplinkoje.

Taip pat, pastebėjo jie, kad laikotarpis, per kurį kultūros paveldo objektas tampa kultūros paminklu, paprastai yra labai ilgas. Todėl, Paveldo komisijos nuomone, apsiribojus vien tik šia siaura kategorija, daug vertingų, tačiau dar neturinčių šio statuso objektų, galėtų nukentėti.

„Paveldo komisija siūlė ženkliai griežtesnes pataisas, nei dabar yra įregistruotos, siekdama, kad tvarkant kultūros paveldo objektus pirmiausia tai užtikrintų jų apsaugą. Taip pat, kad rezonansiniai
statybų atvejai vertingiausiose kultūros paveldo teritorijose daugiau nesikartotų ir nebeliktų prielaidų vykdyti veiksmus, žalingus kultūros paveldui ir po to „gesinti gaisrus““, – teigė komisijos atstovai.