Apie apdovanojimais įvertintos knygos daugiasluoksniškumą, kalbos sodrumą, koks testas tinkamiausias norint atpažinti gerą knygą ir kodėl šį romaną buvo gera versti gyvenant netoli miško, su vertėja susirašinėjo ir laiškais kalbėjosi Lina Valantiejūtė.

Pirmiausia norisi klausti, kokį įspūdį jums pačiai paliko Maggie O’Farrell romanas „Hamnetas“? Kas skaitant įstrigo ar įsiminė labiausiai?

Iš labiausiai įsiminusių paminėčiau du knygos epizodus – marą atnešančių blusų kelionę laivais į Angliją, kurią taip ir norėtųsi nufilmuoti tokiais kaleidoskopiškai besikeičiančiais vaizdais, ir vieną iš finalinių romano scenų, kai Agnesė Londone žiūri „Hamleto“ pastatymą ir supranta, kas ir dėl ko ten buvo padaryta, supranta, ką išgyveno jos vyras.

Nesakau, kad tie epizodai kuo nors labai išsiskiria iš bendro pasakojimo, – pavyzdžiui, visai įsivaizduoju, kad kam nors labiausiai įstrigtų dvynių susikeitimo ligomis / likimais scena, – tiesiog man visad labai patinka skaityti išsamiai papasakotas, siužetines istorijas, ypač tokias, kuriose, liaudiškai sakant, „suvedami galai“, sudedami prasminiai taškai ant jau anksčiau tekste įrašytų i.

Skaitant į akis iš karto krenta tai, kad romano tekstas neįtikėtinai vaizdus ir tirštas – skaitai ir, atrodo, visomis penkiomis juslėmis gali sugerti aplinką, garsus. Kaip jums atrodo, ar tik ne detalumas ir preciziškumas, o drauge aprašomų įvykių universalumas yra didžiausia šio romano stiprybė?

Sutinku, kad tai vienas iš įspūdingiausių romano bruožų. Kai tik pradėjau jį versti, toks primygtinis tikslumas, konkretumas, detalių tirštumas šiek tiek trikdė (o gal tiesiog neretai tekdavo pasukti galvą ieškant tinkamų sinonimų ar tiksliausių apibūdinimų). Bet labai nesunku įsitraukti į tokį pasakojimą, kur labai aiškiai žinai, kuo kvepia kambarys, į kurį įeini, kokią žolę skynė herojė, kaip atrodė kačiukai, su kuriais žaidė vaikai. Ne tik dėl to, kad tada viskas labai gyvai iškyla prieš akis, bet ir dėl to, kad įsitraukus pasakojimas tave pakelia ir neša, tas pasaulis tampa visiškai realus ir nesunku sutikti su autore, kad būtent tokia galėjo būti Shakespeareʼo šeima. O jeigu ir ne, tai pagaliau nesvarbu, skaitom apie šitą šeimą.

Pati autorė yra sakiusi, kad, pavyzdžiui, norėdama tiksliai aprašyti žoliavimo ir vaistų gamybos epizodus turėjo daug gilintis, ieškoti informacijos. O kaip jums, kaip vertėjai, – kas kėlė daugiausia iššūkių? O gal tai buvo knyga, kurią versti buvo itin paprasta?

Nepasakyčiau, kad versti buvo paprasta, kaip tik ši knyga man buvo viena iš sudėtingesnių. Net ne tiek dėl tų detalių ir informacijos, kiek dėl stiliaus, autorinės intonacijos.

O dėl žoliavimo ir vaistų gamybos – na, galima sakyti, tiesiog sėkmė, kad knygą teko versti karantino laikais, gyvenant prie miško, taigi kartais beveik pasineriant į aprašomąją tikrovę. Be to, kaip tik labai ryškiai iškilo vaikystės vasaros, praleistos pas močiutę: ji viena gyveno pamiškės troboj be elektros ir vandentiekio, turėjo tik radiją, kurio elementus, arba, kaip dar sakydavo, „viduriukus“, reikėdavo kartais pakeisti, laikė karvę, kiaulę, vištų, mušė sviestą, virė jovalą, smulkino „lapus“ – visa tai prisimenu ir daug ką esu dariusi. Taigi tas knygoje aprašytas pasaulis anaiptol neatrodė svetimas, o galimybė daugiau ir tiksliau apie jį sužinoti (pavyzdžiui, pasižiūrėti, kaip atrodo kai kurie paukščiai arba iki kada žydi kai kurios gėlės) internetą turinčiam žmogui visada yra.

Įdomu ir tai, kad romane ant pasaulio literatūros genijaus Shakespeareʼo gyvenimo istorijos tarsi užklojamas dar vienas, istoriškai fikcinis sluoksnis. Kitaip tariant, tai literatūra, netiesiogiai kalbanti apie literatūrą, chrestomatinę literatūros istorijos figūrą, kuri, tiesa, čia net neturi vardo. Kiek šiuo atveju šis sluoksnis jums svarbus, kiek reikšminga tai, kad istorijai papasakoti, gana universalioms temoms atskleisti pasirinktas būtent Shakespeareʼo gyvenimo istorijos prototipas?

Man atrodo, galima šitą knygą skaityti kaip konkretų Shakespeareʼo biografijos puslapį – juk yra užfiksuota, kad jis turėjo sūnų, vardu Hamnetas, kuris mirė būdamas vaikas. Bet tai ir tiek, o visa kita neišvengiamai bus rašytojo išmonė.

Kitas skaitymo variantas – tiesiog sekti istoriją šeimos, kurioje miršta vaikas, ir kaip visi gyvena po to. Tai, kad autorė pasirinko pasakoti apie tokią ryškią ir svarbią literatūros istorijos figūrą, gali reikšti ką tik nori, ir čia jau tikrai skaitytojo valia – pridėti šitą pasakojimą prie savo susikurto Shakespeareʼo vaizdinio ar ne.

Knygoje paliečiama tikrai nemažai universalių temų – šeimos ir bendruomenės santykiai, gedulas, gyvenimo pasirinkimų pasekmės ir pan. Sykiu lyg ir mėginama griauti stereotipus, parodyti alternatyvią to laiko gyvensenos modelio, moters vietos ir vaidmens, šeiminių santykių interpretaciją. Tačiau skaitant atrodo, kad tokia alternatyvi interpretacija veikiau daug daugiau pasako apie mus, šiuolaikinius žmones, nei realiai atskleidžia ką nors apie žmones, gyvenusius XVI a. Britanijoje. O gal tokia mano jausena visai nepagrįsta?

Visiškai sutinku, kad šis pasakojimas daugiau apie tai, kokią mes norėtume įsivaizduoti genijaus žmoną, negu apie tai, kokia ji galėjo būti iš tikrųjų. Labai abejotina, kad tikroji Agnesė (Anė), kurią vedė Shakespeareʼas, būtų buvusi tokia, kokią ją aprašė Maggie OʼFarrell. Aš jau nekalbu apie tai, kad neįmanoma nustatyti, kokia ji buvo, vien dėl faktinės medžiagos trūkumo. Bet tai, man atrodo, tik dar įdomiau ir labiau įtraukia skaitytoją.

Šitame kontekste man labai patiko neįkyriai įterptas istorinis faktas apie ne pačią geriausią (angl. second best) lovą, kurią Shakespeareʼas testamentu paliko žmonai: autorės pateiktas pagrindimas atrodo įtikinamas ir subtilus. Pagrindinės herojės paveikslas man atrodo gal kiek stiprokai paveiktas romantizmo dvasios ir šiuolaikiškas, bet Shakespeareʼas, kurį skaitome iki šiol, juk irgi šiuolaikiškas.

Kritikai romaną įvertino itin palankiai, skaitytojų dėmesio pasaulyje jis taip pat sulaukė, o lietuvių skaitytojai knygą dar tik atranda. Kam, kokiam skaitytojui ir kodėl jūs ją galėtumėte rekomenduoti?

Yra pagunda pasakyti, kad ši knyga moteriška ta prasme, kad pasaulis joje regimas ir nupasakojamas būtent moters akimis. Bet tai būtų gana paviršutiniška. Kita šiek tiek paviršutiniška rekomendacija – ji galėtų būti artima žmonėms, išgyvenusiems netekčių ar nelaimių, bet tai reikštų, kad praktiškai mums visiems, ar ne? Aš sakyčiau taip: nueikite į knygyną (juk jau galima), pasižiūrėkite į įspūdingą viršelį, tada atsiverskite bet kurią vietą ir paskaitykite. Geriausias testas.