– Sukūrėte spektaklį jautria Virdžinijos Vulf gyvenimo tema. Kaip gimė mintis prakalbinti būtent Virdžiniją Vulf? Kodėl būtent ją?
– Neringa: Spektaklis ir yra apie tai, „kodėl“. Šis klausimas visiškai neatsakomas. Tai tam tikra prasme yra likimo klausimas: galbūt kada nors prieš man išeinant iš šio pasaulio man paaiškės, kodėl mes susitikome, kas tai per ryšys. Galima sakyti, kad tai – atsitiktinumas, bet mes žinome, kad atsitiktinumų nebūna.
Pirmą kartą susitikome jos kūrinių dėka, antrąsyk – man susidomėjus jos gyvenimu. Kai į rankas pateko jos dienoraščiai, aš tarsi praregėjau, atradau raktą į jos literatūrą. Jos kūriniai nuostabūs, bet jei nežinai, kas juose „pakasta“, tuomet ją žymiai sudėtingiau skaityti. Taip pat yra jos knyga „Praeities eskizai“, atsiminimai, rašyti likus metams iki mirties. Tai taip pat raktas, ir galima numanyti, kur savo kūryboje ji tuos atsiminimus naudojo.
Spektaklio idėją nešiojuosi beveik dešimt metų. Įgyvendinti anksčiau kažkodėl nepavykdavo, „krito“ daugybė bendraminčių. Dabar labai tikiuosi, kad tai įvyks.
– Kaip vyko pats spektaklio kūrybinis procesas?
– Antanas: Buvau pakviestas žymiai vėliau. Šiame spektaklyje dirbę žmonės nuolat pradingdavo. Man buvo pavesta „prižiūrėti“ Vidmanto Bartulio muziką, ją sutvarkyti. Nebuvo režisieriaus. Pasisiūliau jai padėti. Režisūra – sudėtinga profesija, kažkuo panaši į kompoziciją, privalu turėti kūrybinį algoritmą, kuris tampą sykiu struktūra visam spektakliui. Sukaupta patirtis dirbant su įvairiais meistrais leido man tai įgyvendinti ir padėti Neringai, jai buvo naudinga. Neringa repetuojant sakydavo, kad aš esu akys kurios mato.
Lengva nebuvo, buvome vieni lauke, bet buvo vidinio tikėjimo. Medžiagą, kurią daugybę metų Neringa nešiojosi savyje, dabar reikėjo tiesiog sudėlioti. Reikėjo susumuoti ne tik Virginios Woolf gyvenimą, bet ir atrasti vidinius dramaturginius taškus, kurie turi veikti stebintįjį o galiausiai ir nugalėti besipriešinantį. Man buvo įdomu dirbti. Rašau muziką ir tapau paveikslus. Spektaklio kūrimas priminė tapybą, bet teptuku buvo Neringa, o dažais tapo Virginia… aš pasiūliau eiti egzistencijos tyrimo kryptimi.
– Darbas liejosi per kraštus: tarsi nė vienas jūsų neužėmėte sau priklausančio vaidmens, bet norėjote sukurti visumą...
– N: Aš per daug žinojau apie Virginią Woolf – tai buvo jūra, vandenynas. Kaip tai suvaldyti? Ačiū Dievui, pasitaikė dramaturgė Audra Baranauskaitė. Ją man pasiūlė Pranas Morkus. Kai mane darkart visi paliko, jis patarė man paskambinti Audrai. Ir ji sugebėjo tą vandenyną kažkokiu būdu suvaldyti. Nežinau, ar tai jos, Virginios ir mano pagrindiniai gyvenimo momentai, bet gilinantis toliau ir ieškant tam tikrų vidinių sąrangų matosi, kad tokia dramaturgija gali „įvykti“.
– Jūsų personažė sako esanti apsėsta Virdžinijos Vulf. Jus ji domina kaip žmogus. Kaip įsivaizduojate Neringos ir Virdžinijos pokalbį?
– N: Šiuo metu, matyt, tas pokalbis vyksta nuolat – dar daug neatsakytų klausimų, susijusių su spektakliu. Virginia man yra atskaitos sistema. Mes su ja galbūt ne be reikalo susitikom: mano asmeniniame gyvenime buvo momentų, kuriuos galėjau palyginti su tam tikromis jos gyvenimo akimirkomis. Nesakau, kad ji mano sielos dvynė – to būtų per daug, bet jos tekstuose aš rasdavau sau užuovėją, pagrindą. Dabar, po spektaklio aš jo neteksiu. Aišku, tuo labai džiaugiuosi, nes tai leis man pereiti prie kitos temos. Bet šitas pokalbis buvo neišvengiamas. Džiaugiuosi, kad ji manęs nelanko sapnuose, todėl manau, kad viskas tvarkoje, mes viena kitai neskolingos. Aš jos neįžeidžiau.
– Apsistojate prie „Misis Dalovėj“ personažo Septimo. Kokias tiesas jis padeda suvokti jums?
– N: Jis yra nuostabus (juokiasi). Septimo personaže matome Virginios pasaulį. Mums su Antanu iškilo klausimas, kokią religiją Virginia išpažino. Greičiausiai ji buvo ateistė. Visa Blumsberio kompanija (taip buvo vadinama Virginios draugų intelektualų grupė – K. P.) buvo laisvamaniai. Bet Septimas išpažįsta jos religiją. O jos religijos pagrindas vis dėlto yra meilė. O juk Dievas yra meilė – ir to trūko Septimui, trūko Virginiai.
.
– A: Pats Virginios Woolf gyvenimas pilnas egzistencinių išgyvenimų. Jame nėra jokių –izmų, jis yra orientuotas ne į sistemą, bet į meilę, žmogų, į jo pojūčius ir patirtis. Kodėl mes turime priešintis gamtai ir jos dėsniams? Žmogus turėtų gyventi pagal gamtos dėsnius. Jos literatūra yra kaip vėjas. Peržengiamos bet kokios ideologinės formos. Pats jos gyvenimas labai tampriai susietas su literatūra, ir ji pati tampa literatūros personažu, laužančiu antgamiškumą. Su Neringa sutikau dirbti dėl to, kad sutapo mūsų požiūriai šiuo klausimu. Esu matęs du Neringos monospektalius – „Šaukštaveidę“ ir „Jaseką“. Tuomet ir dabar Neringos teatrui išlieka svarbus savęs įprasminimas: atsakymų ieškoma žinant, kad jų praktiškai neįmanoma atrasti. Lieka aristoteliška erdvė, joje tikrovę mes atspindime savimi. Tokios abstrakcijos yra atvirkščiai paralelinės hegeliškam teatrui. Tai – tarsi po padidinamuoju stiklu stebimas judesio, plastikos, žodžio ir garso teatras, kuriame mažiausi judesiai, aktorinė mimikrija tampa asmeniniu dvasiniu atominiu sprogimu.
– N: Kyla svarbus klausimas, kodėl apskritai jai kyla noras ieškoti naujų formų literatūroje.
– A: Manau, kad ji intuityviai tai jautė. Ji neturėjo tikslo savo kūrybą paversti preke, bestseleriais. Jos naujumas atsirado bandant teisingai artikuliuoti aplinką.
– Virdžinija Vulf spektaklyje vaizduojama labai asmeniškai, netgi apnuogintai. O koks jūsų santykis su feminizmu, moterų emancipacijos tema, kuriai Virdžinija Vulf paskyrė savo gyvenimą? Apie tai liudija kad ir „Savas kambarys“…
– N: Nors ką tik su kolegomis sukūriau spektaklį apie Lietuvos šimtmečio moteris, bet pati Virginiai Woolf nebandau prisegti „rašytojos feministės“ etiketės. Tarkim, „Savas kambarys“… Aš irgi jaučiu savo kambario problemą. Gyvename mažame bute. Aš neturiu kur mokytis teksto, skaityti, dažnai nueinu skaityti į vonią, nes neturiu savo kambario (juokiasi). Kambarys tikrai reikalingas. Ir visgi ji gyveno labai nuostabų savo gyvenimą, ir man kiti jos gyvenimo svertai atrodo svarbesni. Ji, kaip ir jos sesuo Vanesa, kaip ir dauguma to meto mergaičių, buvo ugdomos namuose. Tik berniukai galėdavo lankyti mokyklas, universitetus. Buvo toks laikas. Tėvo biblioteka tapo jos pradinėmis klasėmis.
Vėliau kilo sufražisčių judėjimas dėl balsavimo teisių. Bet ji, žinodama, kas vyksta, prie sufražisčių neprisidėjo. Ji matė, kas vyksta už lango, bet nešina lozungais nežygiavo. Ji jautė tą laiką, įpynė į savo kūrybą tam tikras temas. Nenoriu visko tapatinti su feminizmu.
– A: Jai buvo svarbesnė saviraiška...
– Spektaklyje naudojama dviejų kompozitorių – Vidmanto Bartulio ir Antano Jasenkos muzika. Kodėl? Kaip tai nutiko? Gal tai irgi padeda atrasti kokių nors svarbių jungčių?
– N: Vidmantas buvo mano draugas. Prisimenu mūsų pažinties pradžią. Jis buvo spektaklio pagal Balio Sruogos pjesę „Baisioji naktis“ kompozitorius. Jis manęs paklausė, ar galėčiau jam sugiedot finalinę giesmę. Mano „vaikiško tembro“ balsas jam tiko. Manau, ta giesmė mus suvedė, vėliau mes tapome gerais draugais. Kai gimė šio spektaklio tema, paprašiau jo sukurti muziką. Vienas pabandymas su Gintaru Liutkevičiumi nepavyko. Bet vieną vakarą Vidmantas išgėręs paskambino ir sako: „Neringa, aš atsiprašau, kad neparašiau, bet tu imk viską, ko nori, aš tau viską dovanoju.“ Prabilo toks gražus sąžinės priekaištas. Sakiau, kad prisiminsiu jo žodžius ir naudosiu jo kūrybą. Tokie buvo mūsų ryšiai. Paskui peržiūrėjau jo archyvą – tikrą lobyną, susipažinau su jo kūryba. Atradau didelę įvairovę dar girdėtų ir negirdėtų kūrinių. Esu dėkinga Virdžinijai Vulf, kad ji man padėjo visa tai išklausyt.
– A: Mano uždavinys buvo Vidmanto muziką paruošti spektakliui. Tai, kas akustiška (tai, ką vadinu žemiškuoju aspektu), ir tai kas erdviška (tai, ką vadinu nežemiškuoju aspektu), stengiausi sujungti į vientisą garso srautą. Stengiausi spektakliui suteikti tokį muzikinį mikroklimatą, kuris vis dėlto tapti užuomina apie užribinius dalykus, o režisūrine, aktorine prasme leistų kalbėti apie labai žmogiškus, jautrius dalykus, profesiją, kūrybą, žmogų, saves įprasminimą, ištvermę.… Pagaliau atsakyti į tą hamletišką klausimą: „Kas aš esu?“. Manau, tą patį klausimą kėlė ir rašytoja Virginia Woolf. Tai neišvengiama.
– Ta muzika turbūt bus integrali spektaklio dalis.
– A: Ta karta – Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Faustas Latėnas, Mindaugas Urbaitis, Onutė Narbutaitė – yra garsui ir erdvei savo muzikoje paklūstantys kūrėjai, tačiau jie kiekvienas savaip, pasitelkdami groteską, nostalgiją, nuoširdų sentimentalumą mokėjo valdyti muzikinį laiką. O tai labai daug. Minetoji karta jaučia tamprų ryšį su gamta, metafizine tikrove, žmogumi iš anapus. Todėl, matyt, ir aktorė Neringa su Vidmanto muzika atrado tokį ryšį, kuris tapo tokiu „bendradarbiavimu“ su Vidmantu iš anapus.
Jaučiu didelę asmeninę pagarbą šiam kūrėjui. Besikeičiančiame pasaulyje mes nepamirštame tų kurie paliko mus toliau žengti kūrybos keliu, kelti vėl ir vėl tuos pačius klausimus. Vidmantai, ilsėkis ramybėje.
Vidmantas mokėjo kurti sferą, užpildyti tuštumą nedideliu garsu kiekiu. Tas mažos formos garsas pripildydavo visą žmogaus dvasinį turinį. Jo kūriniuose nėra daug dramatizmo, ekspresionizmo, bet ir tokiomis mažomis priemonėmis galima sukelti didelį įspūdį klausytojui. Tai vadinamasis drugelio principas. Todėl ir dirbant su Neringa nebuvo sunku numatyti, kas svarbu šiam spektakliui.
Ieškojome to, kas muzikai padėtų būti pakankamai savarankiška, bet sykiu veikti kaip personažui. Spektaklio erdvė yra suspausta, veiksmas vyksta kabinete, o tokiu atveju žiūrovo girdėjimo lauką garsu reikia išplėsti iki begalybės. Dažnai mes spektalį ne regime, bet girdime.
– Tai yra spektaklis – atsivėrimas. Ko laukiate iš žiūrovo, kaip jį įsivaizduojate?
– N: Labai nenoriu kažko tikėtis. Mūsų misija yra atiduoti. Mums svarbi reakcija, bet nesinori jos užkoduoti, užprogramuoti. Labai norisi pasidalinti šita žinia. Pirmiausiai – apie autorę, kuri yra mažai skaitoma. Galbūt spektaklis ką nors įkvėps paskaityti jos knygas, atrasti ją pačią ir jos pasaulį.
Prognozių nesiimu, bet labai svarbu, kad kas nors neužmigtų, kad kažkas netrenktų durimis... Nes monospektaklis – tai intymiausias pokalbis su žiūrovu.
– A: Manau, kad dėl žiūrovų neverta jaudintis. Jie tikrai yra pasiruoše priimti tikrovę, kurią jiems pateiksime. Kita vertus aš, būdamas režisierius, kartu esu ir žiūrovas. Man svarbu, kad tai jaudintų mane patį. Jei mes patys jaučiame tą vertikalę, tai žiūrovas ją taip pat jaus.
– N: Labai laukiu tų, kurie į spektaklį užklys netyčia.
– A: Sudėtingiau bus nuvykus į provinciją. Bet tikiuosi, kad ten irgi susirinks tie, kurie yra susipažinę su medžiaga.
– N: Aš šiuo atžvilgiu didesnė pesimistė. Dabar skaitančiųjų mažėja. Mes traukiamės, mums trūksta šviesos. Virginia Woolf ir jos kūryba Lietuvoje dar yra neatrasta žemė.
– Bet tai ir yra politinis uždavinys, jis susijęs su klausimu, kaip perduoti savo emocijas, kaip tai, kas asmeniška, paversti tuo, kas politiška. Ačiū už pokalbį.
