Filmo, kurį didžiuosiuose kino teatrų ekranuose nuo šiandien galės pamatyti Vilniaus ir Kauno žiūrovai, veiksmas vyksta fermoje, kur precizišku kameros darbu fiksuojamas pagrindinių veikėjų – paršavedės Gundos, dviejų sumanių karvių ir dėmesį pavergiančios vienakojės vištos – gyvenimas ir gamtos harmonija skatina žiūrovą įdėmiai pažvelgti į dažnai nematomų gyvūnų būtį, prisiminti įgimtą gyvybės vertę, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Buvau miesto vaikas, tačiau būdamas ketverių, kelis mėnesius praleidau kaime, kur sutikau savo geriausią draugą Vasią, – interviu pradžioje prisimena Viktoras Kossakovskis. ⎯ Jis buvo daug jaunesnis už mane – vos kelių savaičių, tačiau laikui bėgant jis tapo mano geriausiu draugu, o kartu praleistas laikas yra vienas brangiausių mano vaikystės prisiminimų. Vieną dieną, kai dar buvome visiškai jauni, Vasia buvo nužudytas ir kiaulienos kotletų pavidalu patiektas Naujųjų Metų vakarienei. Buvau visiškai sugniuždytas ir tą pačią akimirką tapau, tikriausiai, pirmuoju vaiku vegetaru Sovietų Sąjungoje. Todėl vėliau, pasirinkęs kino kūrėjo kelią, visada norėjau sukurti filmą apie būtybes, su kuriomis dalijamės pasauliu.“
Paskutinis jūsų filmas „Akvarelė“ atskleidė gamtos didybę ir galią per įvairias vandens formas. „Gundoje“ parodote gamtos artumą ūkiuose. Tiek viename, tiek kitame filme galime užčiuopti tarp žmogaus veiklos ir jo aplinkos esantį konfliktą. Ar pastebite bendrą liniją, jungiančią šiuos du filmus?
Tikrai taip. Tiesą pasakius, dar įtraukčiau filmą „Tegyvuoja antipodai!“; pastarasis kartu su „Akvarele“ ir „Gunda“ galėtų sudaryti tokią laisvą trilogiją. Labai daug keliavau po pasaulį ir sutikau daugybę žmonių, kurie kitaip mąsto, atrodo ir jaučia, – aš pats, kurdamas šiuos filmus, tapau kitu žmogumi. Supratau, kad mūsų požiūriui į aplinką labiausiai trūksta pagarbos – žmonėms, gamtai ir ypač gyvūnams, su kuriais dalijamės šia planeta. Žinau, kad negaliu pakeisti šio pasaulio ir kad mano filmai negali to padaryti, bet jaučiau, kad turiu ko nors imtis. Negaliu žmonėms sutrukdyti daryti tai, ką jie daro, bet galbūt galiu bent jau priversti juos atidžiau pažvelgti į tai, ką jie dažnai neigia arba naikina.
Visuomenė dažnai teisinasi tuo, kad istoriškai žmonės visada buvo aukščiau kitų gyvybės formų, kad nežmogiškųjų būtybių gyvenimas iš prigimties yra mažiau vertingas nei mūsų. Ar „Gunda“ siekia pakeisti tokį požiūrį?
Mano mintis labai paprasta: mes, kaip žmonės, esame pasirengę pakeisti savo požiūrį į kitas būtybes. Galbūt tai labai optimistinė perspektyva, bet bent jau yra keletas užuominų, kodėl tai gali būti įmanoma. Kai rašiau scenarijų, dar nebuvau skaitęs Yuvalo Noaho Harari knygos „21 pamoka XXI amžiui“, tačiau vėliau, perskaitęs kai kurias jo tezes, supratau, kad tai labai panašu į tai, ką mėginau pasakyti. Žmonių požiūris laikui bėgant keičiasi ir norėčiau manyti, kad iš savo patirties galime pasimokyti tam tikrų dalykų. Keletą šimtų metų stengėmės išmokti jausti pagarbą žmogaus gyvybei. Prireikė šimtmečių vien tik pripažinti, kad visi žmonės nusipelno vienodų teisių. Galbūt dabar galime žengti kitą žingsnį ir sutikti, kad kiekvienas gyvas padaras jas turi. Kiaulės, drugeliai, drambliai – visi turi lygiai tokią pačią teisę gyventi šioje planetoje. Mes ne visada turėtume atsidurti visatos centre – galime viską padaryti geriau, nesame pabaisos. Juk galų gale supratome, kad ir vergija buvo neteisinga, pradėjome gerbti moterų, skirtingų lyčių žmonių teises. Man tai ženklas, kad vis geriau suprantame supantį pasaulį.
Kaip pasirinkote gyvūnus šiam filmui? Nedažnai ekrane matome paršelį, karvę, vištą.
Viskas dėl mano vaikystės draugo paršelio. Buvo akivaizdu, kad jis – protingas padaras. Vasia mylėjo mane, o aš mylėjau jį. Tas prisiminimas lėmė, kad Gunda, su kuria susipažinome pačią pirmąją ieškojimų dieną, tapo pagrindine veikėja. Tiesą pasakius, paprastai labai ilgai užtrunku, kol atrandu savo filmo esmę. Šįkart viskas vyko labai paprastai: vos tik atidariau kiaulidės duris, Gunda priėjo prie manęs ir savo prodiuserei Anitai Rehoff Larsen pasakiau: „Mes radome savo Meryl Streep.“
Esu pastebėjęs, kad kai žiniasklaidoje kalbama apie gyvūnus, dažnai tai būna populiarūs, mieli, visų pamėgti padarai, tokie kaip banginiai, pandos, delfinai ar koalos, o aš nenorėjau mielų gyvūnų. Jaučiau, kad jie neperduos mano žinutės. Pasaulyje – milijardai kiaulių ir beveik visos jos gyvens daugiausia metus. 1,5 milijardo karvių nužudysime po dvejų ar ketverių metų. Kasmet 50 milijardų viščiukų nesulaukia vienų. Mes apie tai nemąstome. Pabandykite tokį eksperimentą: įsivaizduokite stipresnes už mus būtybes – superžmones, ateivius, protingesnę už mus rasę, kuri atima iš mūsų ką tik gimusius kūdikius ir juos suvalgo ar nužudo. Taip mes elgiamės su gyvūnais. Istoriją rašo nugalėtojai. Kol kas „laimėjome“ žemės istoriją, bet niekas nežino, kaip bus toliau.
Kaip manote, kodėl visuomenė klaidingai vertina fermose gyvenančių gyvūnų emocinius ir intelektualinius sugebėjimus?
Visas mūsų elgesys su gyvūnais yra pagrįstas klaidinga nuomone. Kai kuriose šalyse galioja įstatymai, kuriuose aiškiai nurodoma, kad gyvūnai nenukenčia. Tai absurdas. Visi, dažniau susiduriantys su gyvūnais, supranta, kad jie jaučia, yra sąmoningi. Kažkur giliai žinome, kad tai tiesa, tačiau tyliai nusprendėme nekreipti į tai dėmesio ir neleidžiame gyvūnams gyventi normalaus gyvenimo.
Pavyzdžiui, „Gundoje“ matome, kiek laiko gyvūnai praleidžia knaisiodami žemę. Dideliuose ūkiuose jie gyvena ant betoninių grindų ir neturi galimybės knisti – elgtis taip, kaip jiems įprasta. Karvės gali gyventi dešimt ar dvidešimt metų, o mes jas nužudome po 3–4 metų ar dar mažiau. Filme matote seną karvę – pamąstykite, kaip beprotiška, kad daugelis žmonių niekada nebus matę senos karvės! Ji nugyveno visavertį gyvenimą, turėjo jai skirtą likimą ir visą savo patirtį perduoda vien akimis. Jei žvelgiate atidžiai, negalite to nepastebėti. Jei žmonės tiki, kad turime sielą, jie turėtų pripažinti, kad ir gyvūnai ją turi.
„Gundoje“ nėra nė vieno žmogaus, dialogų, subtitrų, išskyrus gyvūnų garsus. Kodėl?
Apie gyvūnus sukurta daugybė filmų. Paprastai juose, bandydami kažką paaiškinti, kalba žmonės. Tai atitraukia dėmesį nuo pačių gyvūnų. Nenorėjau jų globoti ar humanizuoti. Filmai, rodantys gyvūnų skerdimą ir visas siaubingas to proceso detales, taip pat neveikia. Tai yra propaganda ir žmonės ją blokuoja. Todėl norėjau pažiūrėti, ką kamera gali padaryti pati. Kinas sukurtas tam, kad pamatytumėte tai, ko galbūt įprastai nematote, jis gali suteikti emocinį, patyriminį požiūrį į temą. Atrodė tinkama grįžti į kino pradžią. Norėjau parodyti, kaip gyvūnai bendrauja. Jei gerai įsiklausysite, išgirsite, kaip Gunda su mumis kalbasi. Negalėjau iš jos atimti balso.
Ką norėtumėte, kad žiūrovai, pažiūrėję „Gundą“, išsineštų iš kino salės?
„Gunda“ siunčia labai paprastą žinutę: galime būti geresni. Noriu padėti žmonėms žengti pirmą žingsnį ⎯ nustoti toleruoti žudymą. 1900 metais Levas Tolstojus esė „Pirmasis žingsnis: esė apie dietos moralę“ rašė, kad mes tol iš esmės nepakeisime savo gyvenimo, kol nenustosime žudyti. Tai, kad žmonės žudo, yra ne tiek skirtingų ideologijų pasekmė, kiek kažkas atavistinio. Neužtenka vien tik to, kad sutinkame nežudyti. Turime suvokti, kad pats žudymas, nesvarbu, ką nužudome, yra siaubingas dalykas. Kai tai suprasime, karas išnyks. Tolstojus tai parašė dar prieš 120 metų, o dabar būtų pats laikas tą suprasti.
Visą balandžio 30 – gegužės 6 dienomis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių kino teatruose „Forum Cinemas“, „Pasaka“, „Skalvija“, „Arlekinas“, „Atlantis Cinemas“, „Apollo“ vyksiančio „Kino pavasario“ programą rasite čia.
Projektą remia Lietuvos kino centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalis „Kino pavasaris“ yra nepriklausoma privati iniciatyva.
