Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) parodų salėje (Vokiečių g. 4) veikia jau devintoji „Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ piešinių paroda. Nuogumu alsuojančios ekspozicijos kūrėjai, anot LDS pirmininkės Eglės Gandos Bogdanienės, atskleidžia didžiulę menininko meistrystę – gebėjimą perteikti žmogaus kūną piešinyje.
Dailininkas Arturas Aliukas prisiminė, kad „Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ tradicija Dailininkų sąjungoje – išlikusi dar nuo sovietinių laikų. „Būdavo tokia tarsi taisyklė – sąjunga samdydavo modelius, o dailininkai, atėję po darbo, ten ir paišydavo. Dar nuo tų laikų, kai sąjunga buvo dabartinėje nunciatūroje. Man apie šią draugiją pasakojo mano mokytojas Algimantas Švėgžda – jo žodžiai įstrigo. 2001-aisiais sutikau kelis draugus, pasišnekėję atėjome pas tuometinį Dailininkų sąjungos pirmininką Vaclovą Krutinį, na, ir pradėjome piešti“, – pasakojo jis.
Į dabartinės visuomenės keliamus socialinius klaustukus ir tabu dailininkas žiūri supratingai. „Visuomenei tai rūpi, tačiau rimti dailininkai žvelgia paprastai: galime piešti vyrą ar moterį, tai visiškai nesvarbu. Svarbu piešti. Dailininkas turi gyventi erdviniuose pasauliuose, turi matyti figūrą, kuri yra erdvėje, ne nuotraukoje. Dabartinėje dailėje daugiausia naudojamos nuotraukos, todėl kūryba – plokščia. Nieko nepadarysi, laiko ženklai. O mes, tarsi tokie... Nesakyčiau, kad iškasenos – esame avangardistai. Piešiame iš natūros, tai visai kas kita, – kalbėjo pašnekovas. – Praeitame amžiuje Prancūzijoje buvo labai populiarus nuogo kūno pavaizdavimas, jo pateikimas paveiksle – tam tikras meistrystės ženklas. Iš vienos pusės – mokėjimo, amato reikalas, taip pat ir atskira dailės sritis.“
Kaip sakė A. Aliukas, „Slaptoji piešiančiųjų draugija“ yra sambūris be vadovo. „Kiek bus dailininkų, kuriems to reikės, tol jie ir pieš – iki paskutinio kareivio. Kol yra dailininkų, kurie piešia iš natūros – tol ir bus ta draugija“, – neabejojo kūrėjas.
Jis pasidalino Argentinos rašytojo Jorge Luiso Borgeso aprašyta legenda, sakančia, kad pasaulis egzistuoja dėl to, kad yra keturiasdešimt teisuolių, kurie meldžiasi už visus – kol jie meldžiasi, tol pasaulis yra.
Paklaustas apie žiūrovo reakciją į paveiksluose atvaizduojamus nuogus kūnus, V. Drėgva emocingai sureaguoja: „XXI amžius, jau nusibodo gintis – nieko čia gėdingo nėra, juo labiau, kad tie darbai paklausūs. Nėra joks tabu, nereikia žiūrėti snobiškai. Visiškai normalus, gyvenimiškas dalykas. Per tą aktą būtent ir pasirodome, kokie esame. Jau seniai laikausi tokios minties – piešiant nuogą žmogų gali pakilti iki apsinuoginimo, ar nukristi iki nuogybės.“
„Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ narė Liuda Jaruševičiūtė-Stankevičienė, pasakodama apie draugijos susikūrimo pradžią sakė, kad ši veikla prasidėjo kaip „Vakarinis piešimas“ (savitikslis technikos lavinimas), o su laiku gavo „Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ vardą.
Pasiteiravus, ar atsiranda norinčių pozuoti, L. Jaruševičiūtė-Stankevičienė sakė, kad tokių yra.
„Tai žmonės, dažnai kažkuo susiję su menais. Studentams, tarkim, papildomas uždarbis. Pozuotojai yra mūsų stipri palaikymo grupė – ateina į parodas, jiems įdomu, jie didžiuojasi tuo, ką daro. Šis požiūris irgi vertingas. Susidariusius ankstesnių laikų stereotipus, esą eina pozuoti tik tie, kas visai neturi kur užsidirbti – jau reikia laužyti“, – šypsodamasi kalbėjo menininkė.
Menininkė pasakojo, kad surengus parodą pačiais pirmaisiais metais, tebuvo vos keli lankytojai, o jau po kelerių metų – užsikimšo praėjimas.
„Kuriozas, nes daugelis kūrėjų skundžiasi, kad parodose nėra lankytojų, nebent daugiau apsilanko atidarymo dieną, kai susirenka visi sukviesti. Pas mus natūraliai gavosi – žmonės tuo domisi. LDS galerijoje „Arka“ grupinė paroda „Figūra 2020“ tapo tų metų pačia lankomiausia. Tad turime ką prarasti... Toks susidomėjimas piešimu – nuostabus, nors ir ne visai atitinka galerijų politiką. Daugelis orientuojasi į konceptualųjį meną, kuris gerai atrodo nuotraukose“, – susidomėjimo aspektą iškėlė kūrėja.
Su nuomone, kad žiūrovo požiūris į nuogą kūną meno kūriniuose vertinamas nevienareikšmiškai, L. Jaruševičiūtė-Stankevičienė sutiko – rengiant parodas netikėtose erdvėse, pasak jos, akimirksniu iškyla skandalas.
„Pradedama lakstyti, jaudintis, bandyti uždrausti, aiškintis. Kartą Medininkų pilyje vyko vienos dienos paroda – galėjau išsieksponuoti, nes nepasakiau, kokius darbus rodysiu. Juk žinau, kokia bus reakcija... Ir tikrai, tik įnešus vieną paveikslą iškart užsipuolė, esą reikia jį šalinti iš ekspozicijos. Klausiu, kurį? – Tą, su apnuoginta moterimi. – Sakau, turime problemą – pas mane vien apnuogintos moterys... Išsiaiškinome, paliko visus kūrinius. Atrodytų, kultūros židinys – ir tokia reakcija“, – nusistebėjo draugijos narė.
Čia dar ne viskas – mokinių ekskursiją irgi nusuko į kitą pusę – neva, per anksti žiūrėti. „Daugelis netikėtai patekę į tokią parodą – pasimeta. Pasijunta taip, tarsi ką bloga padarę – kas nors pamatys, pirštais užbadys...“, – dalijosi įspūdžiais dailininkė.
Blogas auklėjimas? „Tiksliau, jo nebuvimas. Jeigu filmuojami parodoje eksponuojami darbai – krūtys pridengiamos kvadratėliais, o vadovėlyje Mikelandželo „Dovydas“ atvaizduojamas iki pusės... Tokiu atveju menas tampa vaikams mažai prieinamas, kaip kažkas gėdingo. Jeigu vaikams neskiepysi meninio pajautimo ir gebėjimo suprasti, kritiškai žiūrėti, vertinti darbą – vien dėl to, kad tematika netinka – prarasime išprususių žmonių kartą. Prarasime žiūrovą“, – susirūpinimo neslėpė menininkė.
