Visgi jam, skirtingai nei kitiems kūrėjams, ir per pirmąjį, ir per antrąjį karantiną pavyko išlikti darbingu. „Neseniai baigėsi serialo „Gaujų karai. Šešėliai“ filmavimai, kelis mėnesius turėjau pilnavertišką darbą“, – pasidžiaugė aktorius ir pridūrė, kad taip pat turėtų pasirodyti ir jo muzikos įrašų rinktinė „Šaknys“, apžvelgianti visą muzikinį kūrybinį kelią, kurią sudarys net trys diskai, kur bus ir naujų dainų.

Taip pat bardas ruošiasi pakviesti žiūrovus (tą leidžiamą skaičių 150) susitikti jubiliejiniame koncerte, kuris vyks gegužės 8 d., Valstybiniame Jaunimo teatre.

Paklaustas, ar kūrėjui jubiliejinis koncertas nėra lūžio tašku, kuriame įvyksta ne tik susitikimas su žiūrovu, bet ir akistata su savimi, tarsi savo veiklos apžvelgimas, G. Storpirštis tikino, tokią galimybę turėjęs per karantiną, o šis įvykis būsiąs maloniu rūpesčiu.

„Šia proga kasmet būdavo galimybė susitikti su savo bičiuliais – džiugus momentas. Šiemet sugalvojome daryti viešesnį gimtadienį, tad rūpesčių nemažai. Bet suprantu – pats to norėjau, pats esu to dalis“, – šypsodamasis tikino pašnekovas.

O karantiną, sakė jis, išnaudojęs prasmingai – buvo laiko peržvelgti visą savo muzikinį kūrybinį palikimą: „Šiaip, akistata su savimi vyksta kiekviename kūrybiniame darbe. Šešiasdešimtmečio sukaktis asmeniškai mažiau svarbus įvykis nei dešimties ar dvidešimties metų jubiliejus. Nesuteikiu tam daug reikšmės, tiesiog galėjau pasinaudoti ta data ir susitvarkyti archyvą.“

Spektaklis „Širdis Vilniuj“, Gediminas Storpirštis atliko Juzefo Pilsuckio vaidmenį, Felikso Deržinskio – Aleksas Kazanavičius
Foto: Asm. arch nuotr.

Per karantiną Amerikos neatrado

Pastebėjus, kad per karantiną daugelis paniro į gilesnius apmąstymus, G. Storpirštis prisipažino,
Amerikos neatradęs, tiesiog užsiėmė kūryba.

„Pirmojo karantino pabaigoje pasirodė knyga, kurią rengiau dvejus metus „Bardai: žodžiai ir natos“. Kaip minėjau, turėjau ir filmavimus, buvo darbų įrašų studijoje – peržiūrėjau 13 solinių albumų, aranžavau, įrašinėjau naujas dainas. Buvau tam tikrame kūrybiniame vyksme“, – daug svarbių darbų nuveikęs pasakojo G. Storpirštis.

Muzikos įrašų rinktinės pavadinimas iškalbingas – „Šaknys“. Pasmalsavus, ar be šaknų būtų tuo, kas yra šiandien, ir kaip atrodė garsenybės kūrybiniai ieškojimai, G. Storpirštis sakė, kad visi esantys kūrybos kelyje jį suprasiantys – niekas neateina lengvai.

„Galbūt rezultatą matantys žiūrovai ir klausytojai tų kliūčių, duobių, pasvarstymų ar dvejonių nepajunta. Ir ačiū Dievui, kad ne! Tai yra įprastas kūrybinis vyksmas, kuris apima įvairius išgyvenimus. Labai dėkingas savo tėveliams, už suformuluotas tam tikras nuostatas, vertybinį pagrindą. Visgi kalbant apie šaknis galima turėti omenyje ne tik savo mylimą šeimą. Viena iš mano veiklos dalių yra muzikinė – dainuojamoji poezija arba bardų kultūra. Tai darbas su puikiais lietuvių poetais, kurie tęsia mūsų liaudies dainų tradiciją. Taip pat, šaknys yra ir domėjimasis krašto istorija, ir rūpestis dabartimi, ir perėmimas tam tikrų vertybių, pasirinkimų. Turi pažinti savo tautos kultūrą, kad galėtum ją kurti – tai neišvengiama“, – kalbėjo G. Storpirštis ir pavyzdžiu iškėlė žiemos neatlaikiusius medžius. Išliko tik tie, kurių šaknys giliau.

Kompaktinės plokštelės ,,Metų laikai" pristatymas Tamstos klube
Foto: Asm. arch. nuotr.

Bendras dėmuo – scena ir žiūrovai

Teatras, kinas, aktorystė, muzikavimas – kas iš šalia nuolat einančių užima pirmesnę vietą?

„Varžybų nėra, tiesiog tai tos pačios profesijos sudėtinės dalys. Ar koncertai, ar teatras turi bendrą dėmenį – sceną ir žiūrovus arba klausytojus. Yra panašumų, yra skirtumų. Muzikinėje kūryboje renkuosi tekstus, kurie man artimi, o teatre ne visada gali taip pasirinkti, nors ir ieškai sąlyčio taškų <...>. Žiūriu į visa tai, kaip į kelionę, kuri praturtina kuriantį žmogų. Kiekvienas naujas darbas mane praturtina. Dar yra ir kita sritis – teatro studija ,,Elementorius“, kurioje šiuo metu esu vienas jaunimo grupės vadovų ir dėstau teatro paslaptis. Turiu galimybę dalintis su jaunais žmonėmis, ir tuo labai džiaugiuosi“, – dar vieną savo pusę atskleidė aktorius.

Perduoti savo žinias – svarbu. G. Storpirštis tikino, gan anksti supratęs, kad duoti yra daug smagiau, nei imti.

„Visgi vienareikšmiškai negali sakyti, kad mokymuose tik duodi. Iš tų jaunų žmonių ir gauni – jų dėmesingumą, alkį, ryžtą, energiją, tikėjimą – abipusiai naudingi mainai. Iš kitos pusės, suprantu, nemažai reiškiuosi – knygų rašymai, festivalių, kūrybinių dirbtuvių organizavimai... Visa ši visuma daro mano gyvenimą šiek tiek įvairesnį, visos tos sritys mano galvoje, mano širdyje – jos papildo viena kitą. Ką atrandi vienoje, gali pernešti į kitą. Be to, tai labai plečia akiratį ir savimonę“, – pažymėjo pašnekovas.

Peržiūrinėjant G. Storpirščio filmografiją ir bandant suskaičiuoti atliktus vaidmenis – aikteli nuo jų kiekio, visko labai daug. Paprašytas išskirti vieną iš jų, kaip brangiausią ir išskirtiniausią, G. Storpirštis sakė, kad tai prilygsta tėvo atsakymui, kuris vaikas mielesnis.

„Išrinkti sudėtinga... Kartais, nors pats kūrybinis procesas būna sėkmingesnis ir smagesnis, tačiau rezultatas gali to neatspindėti – būna priešingai. Ir atvirkščiai, kai esi akistatoje su tam tikrais savo negalėjimais ir nemokėjimais – padarytos klaidos verčia tave galvoti, kaip tai įveikti. Procesas sudėtingas, o rezultatas sulaukia palankių įvertinimų. Yra daugybė rizikos – tai yra momentinis menas, – apie kūrybos procesą kine kalbėjo aktorius. – Pavyzdžiui: atvykau į kitą šalį, tiesiai iš lėktuvo į filmavimo aikštelę, nepažįstu režisieriaus, partnerių, o turiu vaidinti ilgą, dramatišką, septynių lapų finalinę sceną, apibendrinančią visą mano vaidmens gyvenimą... Ir turi suktis.“

Gediminas Storpirštis
Foto: Saulius Urbietis

Svarbi pasirinkimo galimybė

Jis pabrėžė, kad aktoriui itin svarbi vaidmenų ir scenarijų pasirinkimo galimybė. „Aš laimingas, kad pradėti rinktis darbus kine galėjau anksti (maždaug praėjus dešimčiai metų nuo kelio pradžios) - tai didžiulė dovana. Pasirinkimą sudaro keli svarbiausi dėmenys – apie ką medžiaga, ar siūlomas vaidmuo nėra jau buvusio atkartojimas. Tiek kine, tiek teatre yra tam tikras amplua: herojus, meilužis, niekšas ir tt. Jei pradžioj kine vaidinau herojus (pvz. revoliucionierių Sergejų Lazo), tai dabar pradedu vaidinti ir „blogiečius“, kurie literatūroje spalvingesni, prieštaringesni. O žvelgiant į kino biografiją, galima pastebėti, kad didžiuma jų – pagrindiniai vaidmenys. Galvoju, kad teisingai nugyvenau gyvenimą, kad sulaukiau šitos stadijos“, – apie pribrendimą daugialypiams vaidmenims prabilo G. Storpirštis.

Kino filme ,,Kriminalinė Maskva" Gediminas Storpirštis atliko dirigento Kruglovo vaidmenį
Foto: Asm. arch nuotr.


Tačiau kiti turbūt paprieštarautų šiai minčiai sakydami, kad vaidmens amplua dažnai nulemia išvaizda, kūno sudėjimas, veido bruožai, o ne aktoriniai gebėjimai. Anot G. Storpirščio, tai tik dalis tiesos.

„Žinoma, gali susitaikyti su tam tikru tau primetamu kažkokiu amplua, bet taipogi verta savo darbais bandyti įrodyti, kad sugebi atlikti skirtingų žanrų vaidmenis – tragedijos, dramos ar komedijinius. Kalbu apie tai, kad kūrėjas ir pats atsakingas už tai, kokio platumo lauke jisai žaidžia, – vaidmenų pasirinkime ir t.t. Na, ir be medžiagos, be minties – svarbu sutikti kūrybingus žmones. Kolegos ne ką mažiau svarbūs, kad vyktų pilnavertis kūrybinis darbas“, – pažymėjo aktorius.

Negali neužvesti temos apie aktorystės geną – Storpirščių giminėje ne vienas aktorius. Tarp jų – sūnus Ainis.

„Čia nėra taisyklės – savo sūnaus nekviečiau, neverčiau būti aktoriumi. Kai jis stojo, išvažiavau iš Lietuvos, bet telefonas buvo įjungtas. Mano galva, tai turėtų būti asmeninis pasirinkimas. Šitas kelias nėra paprastas, daug iššūkių, su kuriais tenka susidurti. Jei patinka, jei turi noro išbandyt, jei nebijai pralaimėt – tada taip. Aktoriaus dalia ne rožėmis klota – ne vien nusilenkimai ir aplodismentai. Tokia mano patirtis šiame pasaulyje. Turbūt ši profesija, kaip nė viena kita – padeda pažinti save. <...> Įvairūs išbandymai, nenumatytos situacijos, kuriose atsiduri – leidžia pažinti save visokį. O nauji darbai plečia suvokimą – gyveni ne vieno žmogaus gyvenimą. Gavęs vaidmenį turi su juo susigyventi, suprasti, išsiaiškinti – tik per jausmus ateina tam tikras patyrimas. Tai yra įdomus, bet nepaprastas kelias“, – sakė G. Storpirštis.