„1000° moteris“ knygos autorius Halgrimas Helgasonas naujame savo romane pasakoja apie vargingiausią ir šalčiausią Europos valstybę XIX–XX amžių sandūroje. „60 kilogramų saulės šviesos“ – romanas, kuriame vieno žmogaus istorija atkartoja visos Islandijos istorinį lūžį, šaliai sukant modernizmo keliu.
Atokiame Islandijos fjorde gyvenantis Eilivas Gudmundsonas grįžta namo iš savaitę trukusios kelionės, tačiau namų neberanda – juos palaidojusi sniego lavina. Per stebuklą išgyvena tik kūdikis, besimaitinęs kartu su juo užverstos karvės pienu. Taip prasideda nepaprasta Eilivo sūnaus Gesto gyvenimo istorija, neatskiriamai susipynusi ir su visos islandų tautos atgimimu.
2018 m. Islandijos literatūros premija apdovanotoje knygoje H. Helgasonas su humoru ir jautrumu pasakoja apie turbūt didžiausią Islandijos permainų laikotarpį – kai į šimtmečius nesikeitusį tautos gyvenimo būdą įsiveržė naujos tradicijos ir vertybės, privertusios islandus pasukti nauju keliu.
Paskutinį šios knygos puslapį skaitytojas užvers sujaudintas, sužavėtas ir praturtėjęs. Jis bus verkęs ir juokęsis, išgyvenęs užuojautą bei viltį.
H. Helgasonas (g. 1959 m.) savo meninę karjerą pradėjo kaip dailininkas. Į literatūrą menininkas pasuko XX a. pabaigoje ir dabar jau laikomas vienu garsiausių Islandijos rašytojų. H. Helgasonas yra išleidęs 10 romanų, keletą poezijos knygų, vis dar tapo ir dalyvauja parodose.
„Šia knyga autorius mus veda per Islandijos istoriją XIX-XX amžių sandūroje. Jei dabar gyvename karantino sąlygomis, uždaryti, besiskundžiantys savo likimu, galime nerti į šią knygą ir suprasti, koks vis dėlto sunkus ir nepaprastas gali būti žmogaus gyvenimas. Islandija tuo metu buvo visiškai skurdi, tamsi, šalta vieta, kurioje žmogui labai sunku išgyventi. Pagrindinis veiksmas vyksta Islandijos šiaurėje, fjorde, kuriame gyvena vos kelios šeimos: ten nuolatinis ledas, šaltis, žmonės gyvena žeminėse, praktiškai badauja visą laiką, bet, nepaisant to, ten gyvenimas visavertis – žmonės gyvena, myli, miršta, išgyvena įvairias dramas“, – pasakoja V. Maksvytė.
Lietuviams puikiai pažįstamo Sigito Parulskio romanas „Laiko nusikaltimai“ tarsi tęsia geriausių Europos siurrealistinių romanų tradiciją. Jau nuo pirmų puslapių autorius žaidžia skaitytojo sąmone, sukurdamas apgaulingą iliuziją, kad tai realistinis romanas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau skaitytojo neapleidžia įspūdis, kad S. Parulskis nutrina visas realistinio pasakojimo ribas, žaidžia sukurdamas absurdiškus siužeto vingius ar realiame gyvenime lengvai atpažįstamų iškilių asmenybių šaržus. Čia meistriškai susipina nuotykių, kriminalinio, erotinio romano elementai – milijonus kainuojančių deimantų paieškos, narkotikai, prostitucija, nusikalstamo pasaulio kovos, žmogžudystės, po Vilniaus senamiesčiu nuo Antrojo pasaulinio karo likę sprogmenys. Nors pasakojimas prasideda, atrodytų, banaliai paprastai – vieną tvankią rugpjūčio dieną sporto klubo baseine sustoja plakusi senyvo vyro Jelizaro Poplavskio širdis...
S. Parulskis romane „Laiko nusikaltimai“ sukuria dinamišką pasakojimą, estetiškai pagavią fikciją, tobulą literatūrinį džiazą, kurio pulsacijai skaitytojas nepajėgus atsispirti.
V. Maksvytė prisipažino pati S. Parulskį vadinanti literatūriniu chuliganu ir šia knyga, pasak jos, jis iškrėtė literatūrinį pokštą.
„Tai tikrai yra iššūkis arba malonumas labai įvairiai auditorijai, visiems, kas mėgsta sumaišytas kortas, greitą veiksmą, bet kartu ir nebanaliai keliamus klausimus, tiems, kas mėgsta pasijuokti ir kartu truputį papykti, susierzinti, šis romanas bus pats tas. Lyginčiau su Quentino Tarantino meniniais filmais, su „Bulvariniu skaitalu“, – sako ekspertė, vadindama knygą literatūriniu žaidimu ir patikindama, kad lietuvių literatūra po šios knygos tikrai neatrodys nuobodi.
Pulitzerio premijos laureato Richardo Powerso romanas „Orfėjas“ pasakoja genialaus, tačiau avangardinėje muzikoje savęs taip ir neatradusio kompozitoriaus istoriją, jo begalinius ieškojimus, mažai kam įdomius atradimus ir skaudžius nusivylimus. Autorius sau būdinga maniera žingsnis po žingsnio veda skaitytoją keliu, pulsuojančiu provokuojančiomis muzikinėmis istorijomis, įmantriais tonais ir nuoširdžiomis gyvenimiškomis įžvalgomis.
70-metis avangardinės muzikos kompozitorius Peteris Elsas jau senokai nebekuria šokiruojančių operų. Jis leidžia laiką vaikštinėdamas su savo šunimi, skaitydamas knygas ir namuose įrengtoje mėgėjiškoje laboratorijoje augindamas bakterijų kolonijas. Gyvenimą paskyręs nemirtingos muzikos paieškoms, jis galiausiai įtikėjo, kad ją įmanoma užkoduoti DNR molekulės branduolyje. Tačiau vieną vakarą į duris pasibeldę policijos pareigūnai savamokslio chemiko laboratorijoje įžvelgė potencialų teroristą, o ne novatorišką muzikos kūrėją.
Priblokštas kaltinimų ir įbaugintas Nacionalinio saugumo departamento agentų įsiveržimo Peteris pabėga. Trumpam tapęs ieškomiausiu Jungtinių Amerikos Valstijų nusikaltėliu jis leidžiasi į kelionę, galbūt padėsiančią įminti ne tik tobulos muzikos, bet ir jo atstumtos žmogiškosios laimės paslaptis.
R. Powersas lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš knygos „Medžių istorija“. Jei tąkart jis leido įdėmiau pažvelgti į augmenijos pasaulį, šįkart jis skaitytojus kartu veda ne tik per pagrindinio veikėjo gyvenimą, bet ir per muzikos istoriją.
„Ši knyga patiks tiems, kas mėgsta rimtą grožinę literatūrą, tiems, kurie mėgsta muziką ir nori sužinoti apie ją kuo daugiau. Jei žmonės pamilo R. Powersą, žino jo stilių – lėtas, intelektualus, daug ko prisotintas kalbėjimas, kuris mums pasakoja neįtikėtiną, o kartu ir labai paprastą kompozitoriaus istoriją“, – pasakoja V. Maksvytė.
