Birželį universitete bus renkami du aktorių kursai – į vieną kviečiami jaunuoliai iš Baltarusijos ir kitų šalių, o į kitą – rusiškai kalbantys Lietuvos abiturientai.

– Pastaruoju metu Lietuvos rusų dramos teatro ir baltarusių aktorių ryšys itin stiprus. Šiais metais „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonijoje jūsų bendram projektui „Kvėpuojame drauge“ įteiktas Boriso Dauguviečio auskaras. Šis apdovanojimas paminėjo spektaklio kūrėjų socialinės ir meninės drąsos jungtį.

– „Auksinių scenos kryžių“ nominacijose atsidūrėme šalia ypatingų projektų – Juozo Miltinio dramos teatre pastatytos „Irano konferencijos“ ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro bei Münchnero Kammerspiele „Respublikos“. Ir tai jau buvo didžiulis pasiekimas. Dar didesnis netikėtumas – Boriso Dauguviečio ausinis auskaras. Nepaprastai nudžiugino šis apdovanojimas – visiškai netikėtas, tačiau kaip niekada – laiku.

Ar gali būti geresnis įvertinimas, nei gauti apdovanojimą už drąsą, kuri sujungė kūrybą ir socialinę problemą? Nieko neskaičiavome ir neplanavome, tiesiog pajutome impulsą prisidėti, kalbėti ta kalba, kurią mokame geriausiai. „Kvėpuojame drauge“, kurį sukūrėme su baltarusių aktoriais, mums leido kūrybiškai išsakyti savo poziciją, tai buvo atviras ir šviesus projektas, nors ir sudėtingai kuriamas.

Nebuvo lengva surinkti aktorius iš įvairių šalių, kai pradėjome, karantino dar nebuvo, spektaklį baigėme visiško karantino sąlygomis, kasdien dvejojome, ar tikrai pavyks, ar galėsime užbaigti savo sumanymą. Kai įrašėme spektaklį, baltarusių aktoriai kalbėjo apie tai, kad darbo procesas jiems atskleidė daugiau, nei jie tikėjosi proceso pradžioje. Šiandien „Kvėpuojame drauge“ jau parodytas Berlyno festivalyje, gavome „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimą, vadinasi, buvo verta.

Projektas „Kvėpuojame drauge“
Foto: Dmitrijus Matvejevas


– Ar žinote, kiek baltarusių aktorių šiandien yra Lietuvoje?

– Apie dešimt aktorių į Lietuvą atvyko iš Gardino, jie buvo atleisti iš teatro dėl savo politinių pažiūrų, du iš jų vaidinę mūsų spektaklyje. Vasarą kartu su jais planuojame sukurti bendrą programą. Tiesą sakant, mes net negalime įsivaizduoti, kas jų šalyje iš tiesų vyksta, tačiau iš aktorių pasakojimų suprantame, kad pagalba jiems labai reikalinga. Planuojame Lietuvoje baltarusių aktoriams surengti stažuotę, kurioje jie galėtų drąsiai dirbti, gerai jaustis ir pažinti save laisvoje aplinkoje. Kūrybos žmogui tai yra labai svarbu.

– Lietuvos rusų dramos teatras jau ne vienus metus puoselėja ryšius su Baltarusijos teatrais. Ką jums duoda toks bendradarbiavimas?

– Tai – ne tik graži kūrybinė bendrystė, bet ir svarbus ryšys tarp dviejų šalių, tarp kaimynų. Su Jankos Kupalos teatru esame pasirašę bendradarbiavimo sutartį, tai buvo tokia maloni diskusija: taip, žinoma, mūsų artima istorija, esame šalia vieni kitų.

Ta bendrystė ir galėjo likti tokia graži, fasadinė, bet staiga situacija keičiasi, viskas žlunga, o žmonės, su kuriais kalbėjomės šimtmetį besirengiančiame švęsti Kupalos teatre, netenka darbo. Nes jų politinės pažiūros neatitinka valstybės krypties. Žaviuosi savo komanda, kuriai nekilo jokių abejonių, ar mes turime jiems padėti.

Per „Kvėpuojame kartu“ repeticijas supratau, kad Baltarusijos kultūros lauko mes nepažįstame. Tikiu, kai pasikeis režimas, kai pasikeis Baltarusijoje situacija, jie mus dar stipriai nustebins. Ir savo atsidavimu, savo estetika, pasaulio supratimu. Štai kodėl šiandien tik daug galvoju apie konkrečią pagalbą baltarusių teatrui ir kultūrai. Kai dirva bus supurenta, lengviau bus puoselėti daigus.

Projektas „Kvėpuojame drauge“
Foto: Dmitrijus Matvejevas


– Ar galite pasakyti, kokią vietą Rusų dramos teatras užima šių dienų Lietuvoje? Kokia jūsų pozicija šiuo laikotarpiu, kai kultūra dažniau ateina iš Vakarų, o ne iš Rytų?

– Aš manau, kad Rusų dramos teatras šiandien yra tarsi tiltas, perkeliantis mus į daugiakultūrį Vilnių, koks jis, beje, visais laikais ir buvo. Aš pati dar esu iš tos kartos, kai visos tautos gražiausiai tarpusavyje bendravo mūsų kieme.

Šeimoje esame ir rusai, ir baltarusiai, ir armėnai, ir lenkai, ir lietuviai. Draugystės ir bendradarbiavimo principą nešuosi su savimi per gyvenimą į miestą, į teatrą.

Rusų dramos teatras – ne sunkmečio paveldas, jis gimęs kur kas anksčiau, dar XIX amžiaus pabaigoje. Šiandien jis tampa kaip niekada aktualus, tampa tarpininku tarp Baltarusijos ir Lietuvos, tarp Lietuvos ir Europos.

– Politinė situacija Baltarusijoje kol kas nesikeičia. Vaidybos meną norintys studijuoti jauni žmonės bet kokia kaina stengiasi išsiveržti iš gniuždančios aplinkos. Ko, atvykę į Lietuvą, jie gali čia rasti?

– Visų pirma – teatrą be cenzūros, taip pat – laisvę išmėginti save bet kokiu formatu ir kontekstu. Gal čia gyvendami mes nustojome vertinti, ką turime, bet jiems atrodo, kad vien tik stebėti Lietuvos kultūros ir teatro lauką yra neįtikėtina galimybė.

Daug bendraujame su progresyviais Baltarusijos prodiuseriais, girdime, kaip jiems sunku su savo spektakliais išsiveržti į Europos festivalius, pažinti kitokią aplinką, surinkti drąsius, naujai mąstančius aktorius. Naujos, progresyvios kultūrinės srovės Baltarusijoje prašo ne tik palaikymo, bet ir papildymo – jaunųjų, laisvai mąstančių, į eksperimentus drąsiai besileidžiančių, laisvą pasaulį mačiusių kūrėjų.

Projektas „Kvėpuojame drauge“
Foto: Dmitrijus Matvejevas


– Todėl naujoji Teatro meno raiškos ir vaidybos studijų programa atsirado Vilniuje įsikūrusiame Europos humanitariniame universitete?

– Pasikeitusi gyvenimo realybė reikalauja visiškai naujo, daug liberalesnio požiūrio į studijas. Laisvųjų menų studijų modelis, kurį matau Europos humanitariniame universitete, mane įkvepia.

Pasiūlymą rengti naująją programą gavau iš Europos humanitarinio universiteto, atsisakyti negalėjau, nes mano širdis per pusę padalyta teatrui ir pedagogikai. Seniai galvojau, kad norėčiau surinkti jaunų žmonių kursą, kuris mokytųsi pagal naują programą. Europos humanitarinio universiteto filosofija ir misija mane žavi – jaunus žmones jie nori ne prikimšti žinių, o juos atverti, įpratinti visada turėti savo nuomonę, analizuoti ir priimti sprendimus.

Naujoje universiteto studijų programoje bus dėstoma rusų ir anglų kalbomis, paskaitų taip pat bus galima klausytis baltarusių kalba. Studentams dėstys gerai žinomi Lietuvos teatro profesionalai. Pirmaisiais metais apie šiuolaikinę kultūrą kalbėsime Vilniuje, antraisiais metais kelsimės į Sankt Peterburgą, trečiaisiais metais susipažinsime su klasikine kultūra Florencijoje, o ketvirtaisiais – į Atėnus, kur radosi teatras.

Labai tikiuosi, kad kelionių suvaržymai išlaisvės ir studentai galės realiai, o ne kompiuterio ekrane išgyventi šiuos miestus. Tiesą sakant, pavydžiu jiems, mes apie tokias studijas, kai gali tai, ko mokaisi pažinti ne iš vadovėlių, o pačiupinėti tikrovę, tik svajojome, o jie visa tai pajus, matys spektaklius ir festivalius.

Į Rusų dramos teatro kursą priimsime penkiolika studentų. Kaip ir kituose šalies universitetuose jie turės galimybę mokslams gauti lengvatinę paskolą. Visada sakau: jei jauti, kad teatras yra tavo kelias, kad tu priklausai šiai bendruomenei, privalai pamėginti, nepaisydamas atkalbinėtojų ir kliūčių. Gerai tai žinau, pati esu išgyvenusi.

– Rusų dramos teatras ne taip dažnai sulaukdavo jaunų aktorių papildymo. Ar tai dar viena priežastis, kodėl šiais metais renkate net du kursus Europos humanitariniame universitete?

– Šį kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Rusų dramos teatrui 2009-aisiais rinko režisierius Jonas Vaitkus. Keletą metų tokį kursą planavome, tačiau planus sunkiai sekėsi įgyvendinti.

Per tuos metus pasikeitė ir požiūris: norime aktorių, kurie mokėtų daugiau, kurie sugebėtų įsisavinti šiuolaikines technologijas, mokėtų užsienio kalbų, žinotų, kaip save pristatyti ir parduoti, turėtų šalia vaidybos esančių profesijų pagrindus. Teatro pedagogikos grandai niekur nedingsta, tačiau teatro estetika, pasaulėžiūra ir formos labai keičiasi. Būtų neteisinga į tai nekreipti dėmesio ir vadovautis vien senais metodais.

Baltarusijos režimas šiuolaikinei teatro mokyklai vargu ar šiandien gali suteikti lankstumo ir laisvės, drąsos moderniomis priemonėmis kalbėti apie dabartį, apie šį laikotarpį, apie šią realybę ten dar labai trūksta.