– Jūrate, esate ne tik Delfi kultūros rubrikos, bet ir M360 portalo, skirto rinkodaros ir komunikacijos temoms, redaktorė. Atrodytų, tokios viena kitai tolimos sritys...
– Iš daugelio žmonių sulaukiu panašių klausimų: tie, su kuriais buvau pažįstama kaip M360 redaktorė, stebisi, kodėl pasukau į kultūrą, o žinantiems kaip kultūros redaktorę kartais būna netikėtumas, kad esu atsakinga ir už rinkodaros, komunikacijos temas. Tokia reakcija natūrali ir tikrai suprantama – juk abu šie laukai labai platūs ir instinktyviai daug kam atrodo lyg prieštaraujantys vienas kitam: juk daugeliui menininkų vienas didžiausių įžeidimų yra kritika, esą darbai pernelyg komerciški, sėkmė nulemta viešųjų ryšių ir pan.
Bet taip jau atsitiko, kad mano gyvenime šios sritys visada ėjo greta. Bakalauro metais Vilniaus universitete studijavau vadybą, kur man įdomiausios buvo rinkodaros paskaitos, tačiau jau buvau pradėjusi dirbti žiniasklaidoje ir rašydavau kultūros temomis. Vėliau dirbau komunikacijos srityje, bet pasiilgau gilinimosi į kultūros temas, tad baigiau kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Galiausiai atsiradau Delfi ir M360 – šiam portalui jau penkeri metai ir esu jame nuo pirmosios dienos. Domėjimasis kultūra tuomet irgi niekur nedingo, tam skirdavau savo laisvalaikį, kartais ir ką nors parašydavau, o maždaug prieš porą metų tapau ir Delfi kultūros rubrikos redaktore.
Tiesą sakant, domėjimasis skirtingomis sritimis man visiškai neatrodo keistas – ypač žurnalistai dažniausiai neapsiriboja viena sritimi. Pavyzdžiui, Delfi redakcijoje turime sporto žurnalistą, kuris ne tik labai gerai išmano operą, bet ir pats dainuoja kaip profesionalas. Kitas jo kolega domisi investavimu ir puikiai apie tai rašo – kone už kiekvieno tiesioginės profesinės atsakomybės yra dar kažkoks pomėgis. Tik šiuo atveju aš pasirinkau ir savo laisvalaikį paversti darbu ir oficialiai įteisinome tokius santykius (juokiasi).
Beje, nors skirčių šiose temose tikrai yra, taip pat dažni ir atvejai, kai jos viena kitą papildo. Kultūros žmonės turbūt net nustebtų pamatę, kaip dažnai rinkodaros konferencijose nagrinėjami kultūrinio gyvenimo pavyzdžiai, kiek daug reklamos kūrėjai kalba apie meną, ieško jame įkvėpimo ir pan.
– Mūsų visuomenėje kultūra dažniausiai suvokiama tradiciškai – teatras, grožinė literatūra, parodos... O kas, Jūsų akimis, yra kultūra?
– Nemėgstu uždarinėti tokių plačių sąvokų į kokį nors siaurą apibrėžimą. Aišku, galima sakyti, kad kultūra yra viskas, ir, nors sunku su tuo ginčytis, man tai skamba kaip pigus populizmas. Kultūra man yra apie vertybes, empatiją, geresnį vienas kito ir pasaulio supratimą. Teatras, literatūra, dailė, muzika – priemonės, padedančios tai padaryti ir keliančios klausimus, kas iš tiesų gyvenime svarbu. Galbūt būtų galima sakyti, kad kultūra tiesiog yra apie žmogiškumą.
– Būdama kultūros rubrikos redaktore, galima sakyti, iš dalies formuojate skaitytojų kultūros supratimą. Kaip atrasti tą balansą tarp to, kas įdomu skaitytojui ir to, ką visuomenei reikėtų žinoti? Juk ne visa, kas populiaru, yra vertinga ir atvirkščiai – ne visa, kas vertinga, yra populiaru.
– Šis balansas yra turbūt sudėtingiausia dalis. Ką visada stengiuosi pabrėžti ir savo pašnekovams – aš nesu menotyrininkė ar meno kritikė ir ja gyvenime jau turbūt nebūsiu: tam reikalingas kur kas gilesnis, specializuotas kurios nors konkrečios srities išmanymas. Tačiau aš stengiuosi palaikyti ryšius tiek su pačiais menininkais, tiek su žmonėmis, dirbančiais kultūros srityje – man įdomu išgirsti jų nuomones, stebėti, kas jiems aktualu, ir tai turbūt dažniausiai tampa atrankos kriterijumi.
Suprantu, kad čia būtų galima iki nukritimo ginčytis, kad ir menininkus, ir ekspertus žurnalistai kažkaip pasirenka vienus, o ne kitus, ir dar niekas neatrado būdo kaip būti šimtu procentų objektyviam, bet iš esmės aš apie savo darbą galvoju kaip buvimą tarpininke tarp kultūros bendruomenės ir visuomenės, kurios nariai gali patys nuspręsti, kas jiems vertinga. O jei jau subjektyviai visgi nusprendžiu, kad, tarkime, koks nors pristatomas kaip meninis projektas iš tiesų yra tiesiog komercija, galiu jį nagrinėti iš rinkodaros pusės (juokiasi).
Kas dar man atrodo labai svarbu, tai supratimas, kad Delfi visgi yra plačiajai auditorijai, iš esmės – visai Lietuvai – skirtas portalas, kurį skaito labai skirtingų skonių ir interesų žmonės. Aš pati labai mėgstu skaityti kultūrinę spaudą, mėgaujuosi ten verdančiais profesionalų ginčais, ekspertų komentarais, analizėmis ir tt. Visgi, ir iš savo artimos aplinkos matau, kaip žmonės, esantys toliau nuo šio lauko, ten pateikiamu turiniu nesusidomi, nes tiesiog neturi tam reikalingų žinių, gyvena kituose kontekstuose. Ir čia aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad kultūrinė spauda kažką daro ne taip ar tie žmonės kažkokie kvaili – tiesiog tikslai ir auditorijos skirtingos.
Man norisi, kad Delfi kultūros rubrikoje kažką sau rastų visi – labai džiaugiuosi, jei profesionalai pasidalina savo įžvalgomis, apie kurias gali diskutuoti kultūros bendruomenė, bet nesinori palikti nuošalyje ir tų, kurie pasidomėti kultūra tarp visų gyvenimo rūpesčių randa galbūt tik pusvalandį per mėnesį. Taip, man atrodo, kad jie praranda labai daug gyvenimo grožio, bet kiekvienas savo pasirinkimams turime skirtingas priežastis. Tačiau atitinkamai tokiai auditorijai, turinčiai mažiau sąlyčio su kultūriniu gyvenimu, reikia lengvesnio, galima įvardinti, populiaresnio turinio – juk net jei kažkas neatrodo itin įdomu ir vertinga man asmeniškai, bet žinau, kad sudomintų mamą, tetą ar kaimynę, gal visgi tam verta skirti dėmesio? Kitaip sakant, trumpo atsakymo nėra, ar bent jau jis užkoduotas pačiame klausime – tai yra nuolatinis balanso ieškojimas.
– Kultūrinis gyvenimas jau labai seniai, o gal ir apskritai niekada, nebuvo susidūręs su tokiais iššūkiais, kokius atnešė pandemija. Kultūra Lietuvoje kuriam laikui užmigo ar atrado naujas formas ir prisitaikė?
– Šia tema išties per pastaruosius metus prirašyta daugybė straipsnių, šio klausimą beveik niekada nepavyksta išvengti ir laidoje „ARTimai“ kalbant su įvairiais kultūros lauko atstovais. Užmigti – tikrai neužmigo: menininkai iš prigimties yra tokie žmonės, kurių kūrybiškumo neišjungsi ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, tai puikiai žinome iš istorijos. Nepaisant labai sudėtingos finansinės situacijos, atsiranda naujos formos, įvairūs eksperimentai – kultūra keliasi iš uždarų patalpų į lauką, gatves, dar dažniau – į virtualią erdvę. Vienas iš daugybės pavyzdžių – Lietuvos nacionalinė filharmonija pradėjo transliuoti koncertus per Delfi, turėjome ir virtualių teatrų premjerų. Kone kiekviena kultūros įstaiga ieško tiek būdų įdarbinti savo kūrybiškumui, tiek ryšio su žiūrovais palaikymui.
Visgi, esu įsitikinusi, kad tai yra tik laikinas pakaitalas. Galima būtų palyginti su maisto pusfabrikačiais: jų turėti kur kas geriau nei būti alkanam, bet gauti kažką tikro yra tiesiog visiškai kitokia patirtis. Labai laukiu, kol vėl prie jos sugrįšime.
– O kol tai įvyks, kuo pati malšinate kultūros poreikį?
– Šiuo klausimu, prisipažinsiu, esu privilegijuota – dėl darbo pobūdžio kartais turiu galimybę aplankyti parodas, prieš jas atidarant visiems (tačiau dabar tai jau gali daryti kiekvienas – nepraleiskite galimybės!), patys pokalbiai su menininkais yra atskira kultūrinė patirtis. Be to, mane gelbėja tai, kad man artimiausia meno rūšis yra literatūra, o skaityti pandemijos metu juk niekas netrukdo.
Beje, čia turbūt yra vienas iš tų klausimų, už kurį, žiūrint iš rinkodarinio požiūrio, save vis pabaru – žinau, kad visi komunikacijos specialistai sakytų, kad turėčiau dalintis perskaitytų knygų ar aplankytų parodų, renginių įspūdžiais socialiniuose tinkluose, neva kurti asmeninį prekės ženklą, stiprinti įvaizdį ir panašiai, bet man, užuot įsivėlus į virtualias diskusijas, nugali pagunda vietoj to verčiau imti skaityti naują knygą, kur nors nueiti ar su kuo nors gyvai pabendrauti. Kaip sakoma, batsiuvys be batų, bet gal dabar proga prisižadėti susiimti (juokiasi).
– Ar apskritai Lietuvoje pakanka kultūrai skiriamo dėmesio, diskusijų šia tema?
– Tai turbūt vienas iš retų klausimų, į kurį sutartinai atsakytų visa kultūros bendruomenė – ne, kultūrai dėmesio Lietuvoje tikrai negana. Ir ne tik dėl to, kad jo niekada per daug nebus, bet ir lyginant tarptautiniuose kontekstuose ar vertinant iš kultūros gaunamą naudą, jos įtaką visuomenei ir tai, kiek į ją investuojama laiko, dėmesio ir lėšų. Bet tai jau be galo platus klausimas, prie kurio tikrai ne kartą grįšime Delfi kultūros rubrikoje.
