„Daro savo tvarką, kaip supranta“, – pritarė žmonai A. Sniečkus, dar 1989-aisiais sužinojęs, kad ieškomas žmogus kurti A. Juškos muziejų.

Anuomet ta tema esą buvo rašoma daug straipsnių. Mainais ne kažin kas tebuvo siūloma – tik menkas atlyginimas ir vienas kambariukas sodyboje.

„Tačiau nuo pat jaunystės turėjau tokią idėją – sukurti gyvą muziejų. Taip jau sutapo, kad sužinojau apie konkursą. Tokio žmogaus buvo ieškoma vienoje seniausių klebonijų, kur išlikę vos keli namai, kur garsus tautosakininkas A. Juška gyveno, „nusipelnęs amžinos garbės“, kaip yra sakęs Jonas Basanavičius. Buvo iškelta tokia sąlyga, kad galėsiu sodyboje gyventi kukliai – mane tai tenkino, tokį turėjau tikslą“, – tęsė pasakojimą A. Sniečkus.

Arūnas Sniečkus, Vida Sniečkuvienė
Foto: Asm. archyvas


Kaupė dokumentus dėl namo istorijos – dabar pačiam pravertė

Iš pradžių A. Sniečkų toje sodyboje priregistravo. Bet valdžios keitėsi, muziejus priklausė ir miesteliui, vėliau Kauno rajono švietimo ir sporto skyriui. A. Sniečkus pildė prašymus, siekė šią gyvenamą patalpą įteisint, kaip tarnybinį butą, tačiau nutarimai vis nebuvo priimti.

„Visus dokumentus kaupiau, kopijavau, dėl paties namo ateities istorijos – ačiū Dievui, dabar tie popieriai pravertė. Kartkartėmis būdavo, vis bandydavo mus iškrapštyti, po to vėl palikdavo ramybėje. Štai prieš dvejus metus pareiškė, kad turiu išsikelti. Bandžiau aiškinti, kad esu čia registruotas, kol būsiu pajėgus, tol gyvensiu. Tam, kad būtų gyvas muziejus. Didžioji bėda ta, kad jokiu įstatymu pas mus kol kas iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, muziejaus statusas nėra įteisintas įstatymu“, – pažymėjo A. Sniečkus.

Politikas Vytautas Juozapaitis tokios pat nuomonės – pranešime spaudai jis parašė, kad šioje situacijoje pagelbėtų inicijuotas Muziejų įstatymo pakeitimas. Seimo kultūros komiteto pirmininkas ragino susitelkti ir padėti „taikiai išspręsti šią įsisenėjusią problemą, kol ji nevirto eiliniu dirbtiniu nesantaikos židiniu“.

V. Juozapaitis tikino, artimiausiu metu inicijuosiąs šio klausimo svarstymą Kultūros komitete, kuriame tikisi sulaukti „geranoriškos pagalbos ir pasiūlymų tiek iš Kauno rajono, tiek iš Kultūros ministerijos vadovų“.

Visgi A. Sniečkus svarstė, kad visai be reikalo prieš dvejus metus pasirašė sutikimą išsikraustyti.

„Prieš dvejus metus nutariau išeiti.. Prispaudė mane suklaidinę įstatymais. Nenoriu kovoti, nors žmonės savarankiškai ir peticiją organizavo, aš nedalyvavau, man tiesiog nusibodo... 29-erius metus mušiausi už tą vietą, tegu dabar tiems, kam ji rūpi ir gelbėja“, – liūdnai kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad gyvenime turėjęs pačių įvairiausių galimybių, bet jų atsisakė. Pats Danijos ambasadorius viliojo kurti panašų muziejų, visgi savo krašto nepalikęs – čiagi šaknys.

Arūnas Sniečkus, Vida Sniečkuvienė, 1997 m.
Foto: Asm. archyvas


Prieš mėnesį Sniečkams paskambino Etninės kultūros globos tarnybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė, pasiteiravo, ar šie jau sulaukę konkrečių veiksmų. „Gavau raštą išlaisvinti rūsį – likvidavo mūsų vonią, įrengė tualetus. Ką padarysi, nesipriešinau. Viską išardęs, muziejuje pakavau kai kuriuos savo daiktus – nervinė įtampa amžina, sveikata streikuoja... Pakėlęs asmeninį archyvą (tėvai išmokino visus popiergalius saugot iki mirties) suradau darbo sutartis, visur figūruoja mano įregistravimas, net ir pase 1992-ųjų metų. Nukopijavau ir išsiunčiau“, – pasakojo pašnekovas.

Nors ir rūmus pasiūlytų – esmė ne tame

A. Sniečkus prisipažino, prieš dvejus metus atsisakęs ir jiems pasiūlyto socialinio būsto. „Mes nesame benamiai, Kaune mamos butukas likęs. Esmė juk ne tame, gali pasiūlyt, nors ir rūmus... Idėja gyvo muziejaus, žmonės čia atvažiuoja dėl to, kad visada mus randa, nesvarbu, darbo ar ne darbo laikas“, – kalbėjo pašnekovas.

Istorijos puoselėtojai tikino, kad niekas iki šiol neprisidėjo prie muziejaus kūrimo finansavimo: „Raskit, bent menkiausią grėblį už valdiškus pinigus pirktą... Taip, praėjusiais metais valdžia stogą pakeitė, elektrą išvedžiojo, norėjo pasirodyt geri, investavo pirmą kartą. Tačiau savivaldybės lėšomis iki šiol įsigyta tik 14 eksponatų, nekalbant apie visą aplinką. Nebėdavoju, ta vieta man tapo brangi, puoselėjau ją kartu su žmona, kaip savo, bet jos netraktuojame kaip asmeninės, neketiname įsikibę sėdėti.“

Nors sutuoktinių iš darbo muziejuje nemeta, tačiau abu įsitikinę, – jo gyvastis išnyks. A. Sniečkus samprotavo, išvis nebūtų ėmęsis šios idėjos, tačiau didelį įspūdį paliko Viliaus Orvido, tėvo Stanislovo sukurtas pasaulis.

V. Sniečkuvienė atviravo, kad dėl susidariusios situacijos jai plyšta širdis. „Protu suvoki, kad taip gali būti, bet...“, – sunkiai atsiduso ji.

Akimirkos iš Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus gyvenimo
Foto: Asm. archyvas


Jaučiasi tarsi tremiami

Pati V. Sniečkuvienė kilusi iš Vilniaus rajono, gyveno Juodšiliuose. „Abu tėvai dzūkai, atsikėlė į Vilniaus kraštą. Mano senelis buvo ištremtas į Sibirą, senelio taip ir nepamačiau – negrįžo iš ten. To žmogaus trūkumas visą gyvenimą buvo juntamas. Kaip jis turėjo jaustis, taip išrautas iš giminės, turėdamas šeimą, mažus vaikus? Pajutau, kad mus ištremia, kaip senelį – tokia pati savijauta. Suprantu, kaip jis jautėsi. Pagalvoji, nesąmonė, kodėl reikia taip žlugdyti?“, – emocinę savo būklę atskleidė pašnekovė.

Šiomis dienomis vaikščiojant po sodą V. Sniečkuvienei sukasi viena mintis – muziejus, tarsi dar vienas jų šeimos vaikas. „Pagaliau, ir mūsų pačių vaikas užaugo šitame namelyje... Kiekvieną žmogų priimame kaip svečią. Manau, per daug to valdiškumo visame kame, turime pradėti kitaip bendrauti, tą rodo ir visi koroniniai ženklai. Daugiau širdies turime rodyti vieni kitiems, pagalbos ranką ištiesti“, – sakė ji.

V. Sniečkuvienė neslepia, kad iškart po Velykų gavo raštą, prisakantį išsikelti. „Prieš gaunant laišką sapnavau tėvuką, amžiną atilsį. Iškeliavę žmonės yra šalia, nors jų nėra mūsų tarpe. Ir Juškos dvasia čia, šalia plazda. Visiems pasakojame, kaip svarbi jam buvo kalba. Dirbo spaudos draudimo laikais, tačiau veiklos nemetė, nors ir gavo per galvą, kalėjime sėdėjo, bet išgyveno – paliko dainas, žodžius, dabar kalbame lietuviškai. Tai, ką padarome iš širdies – svarbu. Daugiau nieko neišsineši“, – pabrėžė pašnekovė.

Kultūros ministras Simonas Kairys „Delfi“ atsiųstame atsakyme patikino, besiaiškinantys šią situaciją: „Šią situaciją aiškinamės ir tikiu, kad geranoriškai bendradarbiaudami rasime sprendimus, kurie padės tiek pagaliau išspręsti teisinio reglamentavimo spragų klausimus, tiek išsaugoti tai, ką turime svarbiausio – kūrėjus ir kūrybiškumą. Be abejo, privalome gerbti teisės aktus, tačiau taip pat privalome gerbti ir kultūrai atsidavusių žmonių įdirbį ir pastangas. Regionuose esantys kultūros židiniai yra ypač svarbūs tiek vietos bendruomenei, tiek bendram Lietuvos kultūros kontekstui, todėl tikiuosi, kad nebus priimti skuboti sprendimai, dėl kurių tokio kultūrinio židinio veikla nukentėtų.“

Z. Kalesinskas: muziejus ne tik Sniečkų, bet ir didelės visuomenės dalies kryptingas darbo rezultatas

„Delfi“ kreipėsi į Kauno rajono muziejaus direktorių Zigmą Kalesinską, su klausimais, ar tiesa, kad Kauno rajono savivaldybė nori iškeldinti Sniečkus? Kokia yra situacija, ir kokius sprendimus ketinama priimti?

Štai kaip Z. Kalesinskas pakomentavo susidariusią padėtį:

Kauno rajono muziejaus Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus turi seną jo kūrimo istoriją, Vilkijos bendruomenės ir Kauno rajono savivaldybės administracijos nuoseklias ir kryptingas pastangas išsaugoti unikalų senosios Vilkijos bažnyčios klebonijos pastatą ir čia gyvenusio tautosakininko kun. Antano Juškos gyvenimo ir veiklos istoriją.

A. Sniečkus nepertraukiamai gavo atlyginimą už darbą A. Juškos muziejuje ir nuolatos buvo skatinamas finansiškai nuo 1990-ųjų.

A. ir V. Sniečkai, gyvendami muziejaus sodyboje ir dirbdami, gaunant už darbą atlygį, kūrė muziejų kartu su Vilkijos bendruomene ir Kauno rajono savivaldybės administracija.

Šis muziejus yra daugybės Vilkijos krašto ir Kauno rajono savivaldybės žmonių tikslo siekimas nuo pat 1979 m., kai buvo imtasi A. Juškos memorialinės sodybos Vilkijoje pritaikymo kraštotyros muziejui idėjos įgyvendinimo.

Tai ką matome dabar, tai geras ir akivaizdus nuoseklaus, kryptingo darbo rezultatas ne tik Sniečkų, bet ir didelės visuomenės dalies.

Nepriklausomybės pradžioje etnokultūra Lietuvoje vis dar buvo labai jautri tema. Mat, sovietmečiu etninė kultūra, folkloras atliko disidentinį vaidmenį.

Tokio pobūdžio muziejaus kūrimasis Vilkijoje buvo išskirtinis reiškinys, todėl bet kokia kritika vykdomų veiklų atžvilgiu šiame kultūros paveldo objekte, buvo neįmanoma ir vertinama neigiamai.

Pasinaudodamas esama situacija A. Sniečkus turėjo galimybę laisvai ir savarankiškai veikti ir daryti tai, kas jam atrodė tinkama. Dėl muziejui padovanotų eksponatų dažnai kildavo nesusipratimų.

Po vieno tokio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus muzeologių Kazimieros Galaunienės ir Aldonos Rimdeikienės apsilankymo A. Juškos muziejuje 1997-09-13 Kauno rajono laikraštis „Tėviškės žinios“ rašė: „Keletą dešimtmečių paaukojusi kultūros paveldo išsaugojimui A. Rimdeikienė „Tėviškės žinioms“ sakė, kad A. Juškos muziejui padaryta neatitaisoma žala: žmonės, dovanoję eksponatus muziejui, miršta, o eksponatai lieka neaprašyti.

Be metrikos – kur daiktas naudotas, kokiame regione, kas jį dovanojo ar pardavė – muziejui eksponatas bevertis.

A. Rimdeikienė teiravosi direktoriaus, ar tiesa, kad jis naudojęs savo buityje audėjos R. Rimkutės (aut. past. Tautodailininkė tuo metu gyveno Vilkijoje) muziejui dovanotas staltieses, rankšluosčius.

A. Sniečkus patvirtino, kad taip iš tiesų yra buvę. Jo nuomone eksponatai turi būti ne uždaryti po stiklu, o naudojami. Tokia yra jo, kaip muziejaus vadovo nuostata.

Pasak A. Sniečkaus, „morališkai visi muziejaus eksponatai yra mano, nes savivaldybė jiems įsigyti nieko nedavė.“

Senosios Vilkijos bažnyčios klebonijos pastatas turi unikalų vidaus išplanavimą – primena senąjį žemaitiškąjį numą, kurio centrinėje dalyje yra patalpa – kaminas.

Pastato išplanavimas statiniui suteikia kitokią atmosferą ir kuria sakralumo aurą.

Šiame kamine 2005 m. ir buvo įrašyta saksofoninko Petro Vyšniausko ir dūdmaišininkų Gvido Kovėros ir Todaro Kaškurėvičiaus kompaktinė plokštelė „Tylos Labanoro“.

Natūralu ir įprasta, jog bet kuris kūrybingas žmogus, vertinantis ir mylintis savo gyvenamą aplinką ir tokią unikalią darbo vietą, stengtųsi ją puoselėti ir puošti, juo labiau suvokiant esamą tokio istorinio objekto kultūrinę vertę.

Jokių planų uždaryti šį muziejų nebuvo ir nėra

Naujienų agentūrai ELTA Kauno rajono savivaldybės pranešime pabrėžiama, kad jokių planų uždaryti šį muziejų nebuvo ir nėra.

ELTAI Z. Kalesinskas pabrėžė, kad tiek pati rajono savivaldybė, tiek rajono muziejus labai vertina A. ir V. Sniečkų ilgametes pastangas kurti gyvą muziejų, kuris yra unikalus. Todėl ir siekiama A. ir J. Juškų muziejų išsaugoti tokį, koks yra, tačiau atnaujinant, kad būtų tik patogesnis, saugesnis ir dar labiau atviras visuomenei. O teisinę koliziją dėl galimybės gyventi muziejuje esą galėtų išspręsti institucijos, kurioms yra suteikti tokie įgaliojimai – tai Seimas ir Vyriausybė.

Kaip teigiama ELTAI, prieš keletą metų esą kartu su A. Sniečkumi buvo aptarti tolesni muziejaus tvarkymo planai. Šių metų gegužę numatyta pradėti suplanuotą šiluminio mazgo ir sanitarinių patalpų remontą. Kadangi lomoje stovintis maždaug 300 metų medinis namas jautrus drėgmei, todėl muziejininkams jį tenka pašildyti net vasarą. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu bus pertvarkomi vandentiekio mazgai, keičiamas vamzdynas, todėl pastate kurį laiką bus nutrauktas vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas. Lankytojams lauke bus pastatyti mobilieji biotualetai. Ateinančiais metais planuojami muziejaus medinio priestato (gonkų) ir pietvakarinio prieangio remonto darbai.

Kauno rajono savivaldybė į A. ir J. Juškų muziejų jau yra investavusi maždaug 90 tūkst. eurų: buvo pakeistas stogas, elektros instaliacija, apšvietimas, įrengta gaisrinės saugos sistemą, atlikti kiti darbai.