Nepastovaus, vėjuoto, kartais netgi snieguoto pavasario vakarais, – ką paskaityti, kokį filmą pažiūrėti, kur ieškoti įdomesnio turinio, – klausiu menininko.
Klausosi audioknygų ir paskaitų
Kadangi tapytojas daug laiko praleidžia prie drobės, dažniausiai klausosi audioknygų, vienas paskutinių klausytų kūrinių – Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“. Buvau pasižymėjęs ir kitų psichologinių, saviugdos knygų ateičiai, visgi tas buvimas vakuume, gyvo bendravimo trūkumas paveikia, vis dažniau pasileidžiu interviu su kitais kūrėjais, arba klausausi paskaitų įvairiomis temomis – nuo meno iki politikos“, – apie naujus įpročius kalbėjo jis.
Labiausiai R. Petrovui patinka kūriniai su potekste. Jo manymu, įtaką kai kuriems jo darbams padarė Karloso Kastanedos, Michailo Bulgakovo ir Viktoro Pelevino kūriniai. „Iš klasikų, be abejo, Fiodoras Dostojevskis, Somersetas Moemas, įsiminė ir Ayno Rendo ir Teodoro Draizerio knygos – jose puikiai parodytos žmonių ydos, atskleidžiamos vertybės, įvairūs psichologiniai momentai.
Karantino metu netrūko meno įvykių, kuriuos buvo galima išvysti virtualioje erdvėje. Paklaustas, ką naujo pavyko atrasti, R. Petrovas patikino, kad tikrai nėra virtualių renginių megėjas.
„Stengiausi jų vengti, ypač spektaklių. Bet visa šeima žiūrėjome operą „Skrajojantis olandas“, padarė labai didelį įspūdį, – išskyrė menininkas. – Greičiausiai, galima sukurti vieną kitą tikrai unikalų spektaklį, bet žmonės vis tiek norės gyvo dalyvavimo.“
Dažnai vienas kitam papriekaištaujame, kad daug laiko praleidžiame įsmeigę akis į savo išmaniųjų telefonų ekranus...
„Taip, jis pakeitė ir televizorių, ir fotoaparatą, ir fotoalbumą, ir laikraštį, ir knygą – dėl to taip yra. Jeigu žmogus žiūri į telefoną, tu nesupranti, kuo jis domisi – socialiniais tinklais, tikrina paštą ar žiūrinėja savo nuotraukas. Vieno socialinio tinklo pavadinimo pirmoji raidė „F“ primena tą kūno išlenktumą, kuomet mūsų galvos palinkusios prie ekrano... Prisiminiau vieną karikatūrą... Taip, yra ir pliusų, ir minusų“, – juokdamasis pripažino jis.
Vienas paskutinių koncertų, kurį R. Petrovas aplankė – „3B: Bachas, Beethovnas, Bartulis“ (meno vadovas Mindaugas Bačkus). Įsiminė skambėjęs Vidmanto Bartulio kūrinys.
„Mėgstu įvairią muziką, priklausomai nuo nuotaikos, veiksmo, aplinkybių pasirenku ir žanrą. Todėl kartais tai Ten Holt Canto Ostinato (apie šį kūrinį sužinojau per Violončelės festivalį Klaipėdoje, kai jį atliko violončelių oktetas ir fortepijonas), o kartais tai dubstep ar kito elektroninio žanro muzika kaip Flume, El Buho, Eprom, Quixosis, Nicola Cruz“, – vardijo R. Petrovas.
Kartais norisi geros istorijos, vaizdų, humoro ar ironijos
Menininkas prisipažino besistengiąs „neįsivelti į serialų žiūrėjimą“ – laisvą laiką norisi praleisti su šeima, skirti dėmesio pokalbiams, gyviems potyriams, pabūti gamtoje. „Yra tikrai puikių serialų, su įtraukiančiu siužetu, puikiu aktorių vaidyba, bet kas iš tos visos šios estetikos ir įsitraukimo? Ne visada po juo slypi prasmė ir vertybės, todėl retai žiūriu serialus, nebent kažkas iš draugų labai išreklamuotų“, – prasmingo laisvalaikio idėją kėlė tapytojas.
Visgi jei R. Petrovas nusprendžia laiką praleisti prie ekrano – žiūri AndrejausTarkovskio filmus. Tarp mėgstamiausių režisierių – Pedro Almodovaras, Paolo Sorentino.
„Kartais norisi rimtesnio kino, kuris paliktų didelį įspūdį, kurį peržiūrėjęs dar ilgai apie jį galvotum, o kartais – norisi geros istorijos, vaizdų, humoro ar ironijos“, – pažymėjo menininkas.
Menininko rekomendacijos: Tarkovskio filmas „Stalkeris“, Nadav Lapid filmas „Synonyms“, Pedro Almodovaro „Dolor y gloria“. Lengvam vakarui jis patarė pasižiūrėti Guillaume Canet filmą „Les Petits Mouchoirs“ ir Gastonno Diupra „Mi obra maestra“.
Mene interpretuoti „koronos molekulę“ – nėra prasmės
Iš paskutinių matytų parodų R. Petrovas paminėjo Petro Lincevičiaus „Nuojautų trajektorijos ir savų istorijų struktūros“, Klaipėdos Baroti galerijoje. „Na, o šią savaitę, kai galima vėl lankytis parodinėse erdvėse suplanavau apsilankyti Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno parodoje „X / Y“, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“, – planavo R. Petrovas.
Gerėjant koronaviruso situacijai padaugėjo galimybių šiek tiek plačiau pasidairyti – duris atvėrė muziejai ir galerijos, radosi naujų parodų. Tačiau R. Petrovas sakė, kad karantino suvaržymai jo gyvenimo labai nepakeitė – viskas vyksta įprastu grafiku. „Ruošiantis parodos atidarymui darbas studijoje kažkuo primena karantiną. Namo grįžti tik vėlai vakare – studijoje būni vienas, nesijaučia, kad šiuo metu kažkas stipriai pasikeitė. Labiau yra apmaudu ne dėl savęs, o dėl kitų – jaučiasi, kad daug kas stipriai kenčia“, – atjautė kūrėjas.
Karantino režimą ir buvimą namie šiek tiek atskiedė kelionė į Švediją, kur įvyko R. Petrovo personalinė paroda. „Prisimenu kelionę į Švediją, kai visi vaikščiojome be kaukių. Toks įspūdis, kad patekai į kitą planetą... Jau po kelių valandų pamiršti, kad kažkada buvo kažkoks karantinas“, – šypsojosi prisiminęs pašnekovas.
Paklaustas, ar ilgainiui menas imsis narplioti pandemijos ir karantino temą, R. Petrovas nebuvo tuo tikras: „Tu nenori apie tai nieko girdėti, reflektavimas mene – ką jis mums pasakys? Žmonės mene ieško kažko naujo. Ką menas mums gali papasakoti apie koronavirusą ar karantiną? Nieko. Asmeniškai aš tos temos savo darbuose nenorėčiau liesti. Nesinorėtų nei tiesioginio iliustravimo, nei metaforos formoje to matyti, manau, tai nedėkinga tema. Kaip sakė viena galerininkė, po pirmojo karantino niekas nenorėjo girdėti apie karantiną ir kaukes. Interpretuoti mene karantiną, koronos molekulę – nėra prasmės“, – įsitikinęs R. Petrovas.
