Motociklininkai – kaip vilkai

„Sėsti ant motociklo – panašiai kaip sėsti ant žirgo ir joti per Lietuvą. Ne kiekvienas ant žirgo jotų, ne kiekvienas ant motociklo važiuotų. Tai žymi tam tikrą periodą, jaunystės laiką. Subkultūra apjungė tam tikrą grupę žmonių, kurie kartu keliaudami norėjo pajusti laisvės kvapą, lietų, šaltį, išsiskirti iš minios – jungė iššūkis, kurį patys pasirinkome“, – sakė vienas „Neramių keliautojų“, fotomenininkas R. Požerskis.

R. Požerskis savo archyve išsaugojo bendražygių fotografijas, šiandien prilygstančias ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metaforai.

Romualdas Požerskis
Foto: Romualdas Požerskis

Šią kelionę laiku galima pamatyti sostinės „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43), personalinėje R. Požerskio parodoje „Neramūs keliautojai“. Tuo pačiu pavadinimu išleista ir knyga (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2017), kurioje galima rasti fotografo dienoraštį.

Dienoraštyje savo jaunas dienas aprašęs fotografas prisipažįsta buvęs ne pats geriausias mokinys, tačiau šiandien šypsodamasis į ūsą sako, kad užtat šiandien, tos pačios mokyklos muziejuje kabo jo portretas – štai, tokie pasikeitimai.

„Gyvenime svarbu atrasti savo profesiją. Jeigu atrandi tą, kuri tau patinka, yra galimybės vystytis ir tobulėti, dirbti su entuziazmu. Jei eini dirbti tarsi į vergovę, kad ir pinigus moka – nėra jokio stimulo“, – įsitikinęs kūrėjas.

Visgi laimingam gyvenimui vien to neužtenka, anot dvi atžalas užauginusio R. Požerskio, reikia atrasti savo antrąją pusę, sukurti šeimą.

„Sunku gyventi vienam, antra pusė labai padeda. Jei pavyksta išsirinkti ir profesiją, ir antrą pusę, tik tada tai galima pavadinti laime, – sakė fotomenininkas. – Mano žmona prieš trejus metus žuvo, dabar esu vienas, bet per visą kūrybinį gyvenimą, visą tą laiką turėjau palaikymą...“

1971-1975 m., R. Požerskis, tuomet dar Kauno politechnikos instituto studentas, kartu su bendramoksliu Virgiu Lanku, pusbroliu Petru Pocium ir Zenonu Langaičiu motociklais keliavo po Lietuvą, kartais išsirengdavo ir į tolimesnes keliones, yra aplankę Taliną.

„Jei pastebėjot, motociklininkai dažnai važiuoja grupėmis, tai ypač juntama Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Teko važiuoti garsiuoju 66 keliu (Route 66), net parodą prieš trejus metus šia tematika padariau. Motociklininkai – kaip vilkai, juos jungia tam tikri jausmai, garsas, jėga... Mes irgi visad vykdavome keliese, vienas nekeliaudavau. Tai sudaro tokią jėgos grupę, jauti galią“, – aiškino R. Požerskis.

Kelionė prie jūros, 1972
Foto: Romualdas Požerskis


„Motociklininkai – kaip vilkai, juos jungia tam tikri jausmai, garsas, jėga... Mes irgi visad vykdavome keliese, vienas nekeliaudavau. Tai sudaro tokią jėgos grupę, jauti galią“
Romualdas Požerskis


Laisvės momentas kiekvienai kartai keičiasi

Atėjusi pandemija, fotografo pastebėjimu, leido suvokti, kad gyvenime yra du esminiai dalykai – sveikata ir laisvė. „Šitie du pamatiniai dalykai labai svarbūs. Dabar susidūrėme su tuo, kad esame priklausomi nuo viruso. Laisvės momentas kiekvienai kartai keičiasi, yra kitoks“, – darė išvadą pašnekovas.

Savo amžininkus, 69-erių R. Požerskis simboliškai pavadino elektrinės gitaros karta. „Bendraklasiai droždavo tą gitarą iš medžio, telefonų būdelėse būdavo naktimis vagiami telefono ragelio mikrofonai, kad galėtų sumontuoti elektrinę gitarą... Muzika – „Bitlai“, „The Rolling Stones“. Kai atėjo britų roko grupė „Led Zeppelin“ – kietas, sunkusis metalas mūsų kartą atskyrė nuo tėvų. Iš principo, jiems ta muzika buvo nepriimtina, nesuvokė, ką čia klausyt – triukšmas, o mums tai buvo rojus, skrydis, blue sky – svajonių muzika“, – prisiminė menininkas.

Važiavimą su motociklu prie jūros jaunuoliai tuomet prilygindavę kelionei į Vakarus. „ Į laisvę, laisvą pasaulį – tai mus jungė, – kalbėjo R. Požerskis. – Juokaudavome, kad Švedija yra daug toliau negu mėnulis, jį matome, o Švedijos niekad nematysime – tokia ji regėjosi mums nepasiekiama.“

Vytauto Didžiojo universitete (VDU), Šiuolaikinių menų katedroje dėstantis R. Požerskis su kolega Tomu Pabedinsku pastebėjo, kad mūsų šalyje nėra tiek jau daug fotografų, kuriančių autobiografinius pasakojimus. Nieko panašaus į tai, ką kuria pasaulio garsenybės, tokios kaip Nan Goldin ar Larry Clark.

„Pradėjome galvoti, ar Lietuvoje yra tokių fotografų, kurie savo nuotraukomis, galbūt paprastomis, primityviomis papasakotų apie savo kartą. Nelabai yra tokių... Tomas, apžiūrinėdamas mano archyvą pamatė mažas nuotraukėles – su baikeriais, su tais draugais, kuriuos 1971-1973 m. fotografavau“, – apie parodos užuomazgas pasakojo R. Požerskis.

Rašė dienoraštį slėpdamasis

Fotografas netgi buvo visai pamiršęs, kad tuo laiku bičiulių nuotykius filmavo naudodamas 8 mm kino juostelę. „Visas suskaitmeninau, sumontavau. Apie keliones byloja neilgi, aštuoni ar šeši kino pasakojimai, kuriuose užfiksuoti mūsų jausmai, džiaugsmai. Eidami prie jūros, pasiimdavome radiją, klausydavomės pliaže, šokdavome... Unikalių to laikmečio emocijų pasaulis perteiktas“, – kalbėjo R. Požerskis ir pridūrė, kad Nacionalinės dailės galerijos (NDG) nuolatinėje ekspozicijoje galima pamatyti šią filmuotą medžiagą.

Senas fotografijų albumas ir dienoraštis
Foto: Romualdas Požerskis

NDG taip pat eksponuojamas ir R. Požerskio dienoraštis, kurį jis rašė nuo 1963-ųjų. „Dienoraščio rašymas sovietiniais laikais – pavojinga veikla. Jį rašiau slėpdamasis, jame atsiskleidžia ne tik mano, bet ir visos kartos politinė pozicija – tai, ką mes mąstėme, ko klausėmės. Čia negali meluoti, turi rašyt tiesą, kitaip nebus dienoraštis. Po Romo Kalantos įvykių buvau suimtas ir kalinamas, išmestas iš instituto, mano namuose buvo vykdomos kratos. Vienos kratos protokolo originalas taip pat eksponuojamas NDG“, – laikmečio sudėtingumą atskleidė fotografas.

Minėtose fotografijose – paprasta, to laikmečio mėgėjiška dokumentika. Tačiau R. Požerskiui susidomėjus kūrybine fotografija jis ėmė vadovautis nuostata, kad šiam žanrui svarbios kitų žmonių istorijos, o ne savi, asmeniniai išgyvenimai.

Iš autobiografinių pasakojimų R. Požerskis perėjo į kūrybinę, profesionalią fotografiją. Atsirado žymieji fotociklai „Lietuvos senamiesčiai“, „Atlaidai“, „Atminties sodai“.

R. Požerskis šypsodamasis sakė, kad parodoje eksponuojama baikerių fotografija kiek panaši į vaikų piešinius: „Kai vaikai nežino taisyklių, kompozicijos, spalvų – jie tiesiog intuityviai piešia. Vėliau, kai pradeda bręsti, ima suvokti taisykles – kūryba staiga dingsta. Ši mano fotografija – kūdikystės periodas, sakyčiau. Atvira, nesuvaržyta žinojimų...“

Kelionė prie jūros, 1972
Foto: Romualdas Požerskis


„Kai vaikai nežino taisyklių, kompozicijos, spalvų – jie tiesiog intuityviai piešia. Vėliau, kai pradeda bręsti, ima suvokti taisykles – kūryba staiga dingsta. Ši mano fotografija – kūdikystės periodas, sakyčiau. Atvira, nesuvaržyta žinojimų...“
Romualdas Požerskis

Sukaupė didžiulį archyvą

Šiandien fotografo meninės saviraiškos laukas labai platus – trejus metus R. Požerskis darbavosi Bangladeše, prieš Naujuosius išleido 15-ą autorinę savo knygą „Paslaptingas Bangladešas“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2020).

Dabar pasakojo besiruošiąs naujai parodai apie Kauno menininkus, kuri bus rodoma Kauno paveikslų galerijoje. „Nuo 1974-ųjų juos fotografavau, turiu sukaupęs didžiulį archyvą. Ieškau, skanuoju, renku... Pirmasis „Anties“ koncertas, Kauno menininkai – parodų atidarymuose, šėlsta savo studijose, sutinka Naujuosius metus. Kai kurių kūrėjų jau nebėra gyvų, nebėra ir jų studijų, tačiau viskas liko užfiksuota. Bohemiškas gyvenimas ir mūzos – nuogi, gražūs modeliai“, – intrigavo R. Požerskis, pridurdamas, kad fotografui itin svarbus archyvas. Jeigu archyvas didelis – laikui bėgant jo vertė, kaip ir vynas rūsyje keičia savo lygmenį – kvapą, skonį, spalvą.

R. Požerskis prisiminė, kaip pradėjus fotografo karjerą kartu su Virgilijum Šonta iš ryškiausio Lietuvos fotografijos mokyklą formavusios kartos atstovo Algimanto Kunčiaus išgirdo patarimą:
„Vyrukai, jūs dabar kylate į kalną, kiek turite jėgų – kopkite. Paskui leisitės.“

„Kopimas į kalną – tai archyvo kaupimas. Bitės kaupia medų žiemai – čia tas pats, laiku reikia spėti derlių surinkt. Fotografija – autentiška, labiausiai atspindinti laikmetį, žmonių santykius. Kadaise į atlaidus su arkliais atvažiuodavo, vėliau ši tradicija išnyko, neliko ką fotografuoti. Atrodytų, visą laiką bus. Deja“, – pažymėjo garsus fotomenininkas.