Kaip ir daugelis jo kartos žmonių, C. Malaparte patyrė akistatą su mirtimi Pirmojo pasaulinio karo fronte, įtikėjo fašizmo idėjomis, o vėliau skaudžiai nusivylė. Antrojo pasaulinio karo metais jis apkeliavo daugelį Europos šalių ir regėjo karo siaubą iš arti, savo knygose gilinosi į masinio smurto padarinius žmogaus psichikai ir visuomenei. Būtent iš šių skaudžių bei sudėtingų patirčių ir gimė autentiškas rašytojo balsas ir neprilygstami kūriniai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

C. Malaparte romaną „Oda“ Milanas Kundera vadina vienu kertinių praėjusio amžiaus romanų. „Oda“ nukelia į 1943-iųjų rudenį. Į Neapolį įžengia Sąjungininkai. Taip ilgai laukta laisvė, regis, turėtų prikelti bado ir skurdo nukamuotą miestą, tačiau žmonės priversti suvokti skaudžią tiesą – neapoliečiai tėra pralaimėtojai ir su jais bus elgiamasi kaip su pralaimėtojais. Euforija ir iliuzijos išsisklaido, miestą apima moralinė epidemija. Nyksta etinės ribos ir žmogiškumas, miesto gyventojai ima rūpintis vien fiziniu išlikimu, ta „šlykščia oda“.

Į šį visuotinį nuopuolio siautulį įsitraukia ir gamta, grasinanti pabaigti naikinti tai, ko neįveikė karas. Karo ir gamtos stichijų siautulyje apnuoginama pirmykštė žmogaus prigimtis, ją valdančios baimės ir instinktai. Autorius negaili kritikos nei tėvynainiams, nei Sąjungininkams, nei fanatikams ir prisitaikėliams, nei „rytdienos didvyriams“, nei sau, nei krikščioniškajai moralei ir europietiškajam išpuikimui, atvedusiam prie masinių aukų kapų ir naikinimo stovyklų.

„Oda“ įvairiopai siejasi su Albert’o Camus „Maru“ ir Josè Saramago „Aklumu“. Tai tikroviška, kraupi Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti žmonijos egzistencijos alegorija. Į lietuvių kalbą romaną vertė Toma Gudelytė. „Odą“, kaip ir visą C. Malaparte kūrybą, galima įvardyti kaip savitą tikrovės ir fikcijos mišinį, autoriaus žvilgsnis dokumentinis ir drauge satyrinis, neretai netgi ciniškas.

Plačiau apie C. Malaparte ir ką tik lietuviškai pasirodžiusį romaną „Oda“ kviečiame skaityti žurnalo „Letture“ interviu su biografinės knygos „Curzio Malaparte. Žiaurioji literatūra: Kaput, Oda ir europietiškosios civilizacijos griūtis“ autoriumi, italų literatūros profesoriumi Franco Baldasso.

C. Malaparte – vienas iškiliausių XX a. Europos literatūros autorių, bet, regis, Italijoje į jo intelektualinį palikimą vis dar žvelgiama atsargiai ir nepatikliai. Kodėl?

Taip, Italijoje iš tiesų stinga atviro kritiško santykio. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tai vienas mėgstamiausių XX a. užsienio autorių, aptarinėjamas universitetuose ir tarp šiuolaikinių rašytojų. JAV, kur gyvenu, šis rašytojas plačiau žinomas dėl nuostabiosios vilos Kaprio saloje, tačiau net tokios knygos kaip „Volga užgimsta Europoje“ (1943) yra išverstos ir prieinamos skaitytojams, o Italijoje neperleidžiamos jau daugelį metų. Man giliai įsiminė Niujorke vykusi konferencija „Rašyti apie Rytų frontą“, kurios metu C. Malaparte lygintas su Vasilijumi Grossmanu, monumentalaus romano „Gyvenimas ir likimas“ autoriumi, Barbarosos operacijos metu rašiusiu priešingoje fronto pusėje. C. Malaparte knygų taip pat esu matęs Ispanijos, Olandijos, Serbijos, Suomijos knygynuose.

Kam tokia ilga įžanga? Kalbant apie C. Malaparte reikėtų pabrėžti du dalykus. Viena vertus, tėvynėje rašytoją skaitė ir tebeskaito ištisos italų kartos. Nepaisant fakto, kad universitetas ir mokykla jį cenzūruodavo priklausomai nuo vyraujančios ideologinės mados. Kita vertus, C. Malaparte pradžioje buvo intelektualas fašistas, pasižymėjęs skvarbiomis įžvalgomis ir jautrumu, ką kairuoliškai minčiai buvo be proto sunku toleruoti. Jo įžvalgos apie technologinę galią ir smurtą prieš žmogų, apskritai apie žmogiškumą, socialinę prigimtį yra pribloškiančios. Savo mintims ir liudijimams C. Malaparte suteikė iškilią literatūrinę formą, pasiųsdamas skaitytojus su visais jų moralizavimais velniop. Neveltui C. Malaparte taip mėgo Milanas Kundera, išliaupsinęs autorių savo knygoje „Susitikimas“.

Tikrai neketinu C. Malaparte teisinti, tačiau norėtųsi, kad suprastume, jog fašizmas paveikė didelę modernybės dalį. Jis tapo atspirties tašku ir tokiems autoriams kaip Pier Paolo Pasolini, Elio Vittorini ar Cesare Pavese. Rašytojas Antonio Scurati puikiai pastebėjo, kad fašizmas galėjo pasirodyti kur kas patrauklesnis už ištisą dorybių katalogą. Tam, kad nusikratytų fašizmo, dalis italų intelektualų privalėjo per jį perbristi ir pasistengti suvokti, kaip Italija galėjo patikėti šia ideologija ir įžvelgti joje ateitį. Tik pažinę iš arti jie suprato, kad geidė visai ko kito.

Koks buvo C. Malaparte santykis su fašizmu?

Rašytojas svajojo tapti revoliucionieriumi. Sulaukęs 16-os atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo fronte, 18-os patyrė puolimą dujomis – akistata su mirtimi paženklino visą jo kartą, tad grįžę iš karo šie jaunuoliai buvo pasiryžę viskam. Aišku, tai nepateisina rašytojo poelgių, kaip nepateisina ir niekšybių pirmuoju fašistavimo laikotarpiu. Fašizmo ir Mussolini idėjas C. Malaparte regėjo kaip galingą jėgą, turinčią nušluoti supuvusį Europos buržuazijos gyvenimo būdą. Taip pat tikėjo, kad fašizmas gali suteikti tvirtą itališką tapatybę, kurios tėvas vokietis negalėjo jam suteikti.

C. Malaparte troško būti fašizmo ideologu, tikėjosi tapsiąs įtakingu intelektualu, naujosios eros korifėjumi. Tačiau Mussolini laikė jį ekscentriku ir naudojosi, kol buvo paranku. Kai C. Malaparte pernelyg aukštai iškėlė galvą, kaipmat jį ištrėmė toli nuo Romos. Galiausiai tai tiesiog liūdna didelio nusivylimo ir neįvardijamų kompromisų su galia istorija. Tačiau iš šio nusivylimo ir revoliucingos jaunystės pralaimėjimų gimė autentiškas rašytojo balsas ir neprilygstami kūriniai.

Kokiais skandalais paženklinta rašytojo biografija?

Didžiausi skandalai C. Malaparte biografijoje – jo knygos. Pradedant 1921 m. pasirodžiusia „Tegyvuoja Kaporeto!“, kur italų kariuomenės sutriuškinimas aprašomas kaip socialinio maišto užuomazgos, iki 1931 m. išleistos „Valstybės perversmo technikos“, pasirodžiusios kaistančiame ideologiniame fone, prieš pat Hitleriui paimant valdžią. Skandalingi ir du C. Malaparte šedevrai: romanai „Kaput“ (1944) ir „Oda“ (1949), kur heroizmas ar civilizacijų kova užleidžia vietą apnuogintam gyvenimui – karo kasdienybei.

Štai „Oda“ pasirodė tokia skandalinga, kad Vatikanas 1950 m. įtraukė ją į draudžiamų knygų sąrašą. Apie amerikiečių okupuotą Neapolį, kupiną skurdo ir pažeminimo, C. Malaparte pasakoja vesdamas per ilgą nužmogėjimo scenų galeriją: mirusiųjų uniformas vilkintys kariai, prostitucija, turguje vaikus pardavinėjantys tėvai, išdavystė, naikinimas, blogio užkratas. Maras kaip sielos liga. Visa tai autorius pasakoja literatūrine kalba pasitelkdamas žurnalistinio reportažo ir istorinės kronikos kodus, pagrįsdamas faktais.

Kaip suprasti C. Malaparte „žiaurumo“ sąvoką?

C. Malaparte šią mintį išvysto 4 dešimtmetyje kritiškai reaguodamas į to meto prancūzų literatūrą. Jis atmeta bet kokią žmogaus išganymo per meną, literatūrą ar politiką galimybę. C. Malaparte žiaurumo sąvoka sietina su netektimi – jis nebetiki, kad įmanoma sukurti naują žmogų, žlunga totalitarizmo svaja, ant kurios altoriaus buvo paaukota pagarba gyvybei. Akivaizdu, kad religinis sprendimas jam taip pat neįmanomas. Karo korespondento regėtas žiaurumas leidžia rašytojui deformuoti tikrovę pasitelkiant magiškojo realizmo ir siurrealizmo priemones, kai tuo tarpu Italijoje vis labiau įsigalėjo neorealizmas.

Ką C. Malaparte romanai liudija apie destruktyvią modernios technikos galią?

Technikos ir apnuoginto gyvenimo susidūrimas – romano „Kaput“ branduolys. Romane Antrojo pasaulinio karo fronto istorijos skirstomos į skyrius pagal gyvūnus: žirgai, žiurkės, šunys, paukščiai, elniai, musės. Gyvūnijos pasaulis įvedamas neatsitiktinai: žvėrių ir paniekintų, nužmogintų karo aukų kūnuose C. Malaparte regi visos žmonijos nuosmukį, prie kurio atvedė nacizmas.

Romano „Oda“ skyriai taip pat sudėlioti taip, kad bylotų apie išganymo neįmanomybę. Pavyzdžiui, po scenos apie šuns vivisekciją mokslinio tyrimo tikslais seka pasakojimas apie po sprogimo mirtinai nukraujuojantį amerikiečių karį. Abu personažai miršta panašia mirtimi – abiejų pilvus perrėžia pažangios technologijos. Tai laikas, kai žmonija pajungia visus įmanomus išteklius kovoje už išlikimą.

Kokia mažiau žinomų C. Malaparte kūrinių, tokių kaip pjesė „Das Kapital“ ar vienintelis jo pastatytas kino filmas „Uždraustas Kristus“, vertė?

C. Malaparte buvo užkietėjęs graikų tragikų skaitytojas ir jo žiaurumo literatūra bando savaip permąstyti tragedijos žanrą šiuolaikinės istorijos kontekste. Tai ypač ryšku romane „Oda“. 1949 m. Paryžiuje įvykusi „Das Kapital“ premjera C. Malaparte atnešė daug problemų, nes inteligentai labai priešiškai įvertino pjesę. Kita vertus, autorius to ir siekė: pasitelkus Markso figūrą išsakyti kritiką tiek totalitarizmui (stalinizmui), tiek buržuazijai. Pjesė pasakoja apie Londone egzilyje skurstantį Marksą, kurį aplinkybės priverčia rinktis: gelbėti savo badaujančius vaikus ar užbaigti revoliucingą veikalą. Autorius iškelia siaubingas etines dilemas, siekiančias gerokai toliau politinės polemikos.

Kino juostoje „Uždraustas Kristus“ C. Malaparte pasakoja apie iš karo grįžtančius pralaimėjusius italų karius ir juos lydinčią susidorojimų bei keršto grandinę. 1951 m. Italijoje ši tema buvo absoliutus tabu. Drauge C. Malaparte grįžo prie sakralumo refleksijos, o tai tiek temomis, tiek vaizdine raiška labai susišaukė su R. Rossellini filmais.

Iš italų k. vertė T. Gudelytė