„Jau daugelį metų Lietuvos meno kūrėjų asociacija siūlo atskirti Nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimą nuo Viešojo sektoriaus projektų finansavimo per Lietuvos kultūros tarybą ir ir kitų institucijų programas. Esama situacija sudaro netolygias sąlygas tuose pačiuose konkursuose dalyvaujančiam NVO sektoriui konkuruoti su Valstybės bei savivaldybių kultūros ir meno įstaigomis, turinčiomis garantuotą kasmetinį biudžetinį finansavimą. Atskyrus šiuos finansavimus, būtų sukurtos sąlygos tęstiniam ir tvariam NVO sektoriaus veikimui. Tokie finansavimo atskyrimo požymiai buvo tik Kultūros tarybos veiklos pradžioje.

Šią problemą dar kartą išsakėme LMKA inicijuotame susitikime su įvairioms partijoms priklausančiais Seimo nariais, politikais dar prieš Seimo rinkimus, 2020 rugsėjo 30 d. Problemos sprendimo būdus teikėme naujajai Seimo daugumai rengiant Vyriausybės programą, teikėme pastabas Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planui. Džiaugiamės, kad Seimo Kultūros komitetą šis klausimas sudomino bent po to, kai kūrėjai ir kultūros bendruomenė audringai ir plačiai išsakė abejones, o kartais ir pasipiktinimą, paskelbus Kultūros tarybos paskirstyto 2021 metų finansavimo rezultatus“, – teigiama pranešime.

„Vertinant NVO ir Viešojo sektoriaus santykį, gana akivaizdus atotrūkis pastebimas Tolygios kultūrinės raidos programose, kuriomis numatoma sudaryti galimybę regionams savarankiškai spręsti jiems svarbių kultūros ir meno projektų įgyvendinimą. Minėtos programos finansuoja projektus, vykdomus šalies regionuose, išskyrus Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestus. Tarkime, Šiaulių apskrityje iš 77 finansuojamų projektų tik 11 yra NVO organizacijų, kiti – Biudžetinių ar savivaldybių steigtų įstaigų. Finansine išraiška – santykis 414,2 tūkst. ir 71,5 tūkst., NVO organizacijoms skirta 14,7 % viso finansavimo. Klaipėdos apskrityje iš 35 finansuojamų projektų tik 4 yra NVO organizacijų, kiti – Biudžetinių įstaigų. Finansine išraiška – santykis 169,5 tūkst. ir 30 tūkst., NVO organizacijoms skirta 15% viso finansavimo. Klausimas, ar taip ir ateityje bus suprantama bei įgyvendinama „Tolygi regioninė kultūros politika“, 2021 03 10 patvirtinta Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane, kuriame kalbama apie tolygų, kokybiškos ir įvairių raiškos formų kultūros skatinimą regionuose. Suprantame, kad šis paskirstymas dar vyko pagal senąją tvarką.

Abejones kelia ir finansų skirstymo tarp sričių modelio pagrįstumas. Pernai atlikto Menininkų socialinės būklės tyrimo duomenimis, dailės srityje dirba 1686 menininkai, tai ketvirtadalis visų kūrėjų, tačiau šios srities projektams finansuoti buvo skirta tik viena dešimtoji viso sričių finansavimo – 362,861 Eur. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad iš Dailės programos finansavimo konkursui pateiktų 139 projektų finansavimą gavo tik 31 projektas – t. y. 22%, o pusė šio Dailės srities finansavimo skirta Viešojo sektoriaus organizacijoms (valstybės ir savivaldybių biudžeto finansuojamoms institucijoms).

Kartu turime pastebėti, kad tiesmukas etninės kultūros ir nematerialus kultūros paveldo tapatinimas programoje „Etninė kultūra ir nematerialus kultūros paveldas“, nesigilinant į šių sąvokų prasmę ir aprėptį, yra klaidingas – šis klausimas nagrinėtas Etninės kultūros globos tarybos tyrime, atliktame 2020 m. įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos užsakymu „Etninės kultūros srities Proceso ir Projekto kokybės identifikavimo ir vertinimo paslaugas“. Todėl siūlome programą „Etninė kultūra ir nematerialus kultūros paveldas“ padalinti į dvi atskiras priemones, aiškiai įvardijant skiriamus asignavimus etninei kultūrai (šis terminas yra įtvirtintas teisės aktuose) ir nematerialiam kultūros paveldui. Tikimės įsigilinimo, labai svarbu užtikrinti etninės kultūros plėtrą bei tautinės savimonės stiprinimą“, – teigia Asociacija.

Lietuvos meno kūrėjų asociacija jau daugelį metų šalia klausimo dėl finansavimo atskyrimo – NVO nuo Viešojo sektoriaus – kelia ir kitą esminį sisteminį klausimą, kuris labiausiai audrina visuomenėje sklandančią nepasitikėjimo Kultūros tarybos sprendimais nuotaiką: ekspertų viešinimą: „Prieš kelerius metus pavyko įtikinti kultūros politikos įgyvendinimo sprendimus priimančius politikus bent kiek praskleisti šį ekspertinio vertinimo šydą. Šiuo metu yra skelbiamos tik kelių arba keliolikos ekspertų grupės. Visuomenė tarsi žino, kurios grupės atstovai kokią sritį ar programą ekspertuoja, tačiau paskelbus finansavimo paskirstymą, kartu su rezultatais neskelbiama, kurie (dažniausiai trys) šios grupės ekspertai teikė išvadas Tarybai skirstant konkrečios srities ar programos finansavimą.

Praktika skelbti ekspertus po rezultatų paskelbimo yra normali ir taikoma daugelio šalių fonduose, skirstančiuose ir gerokai didesnius projektinius finansavimus nei Lietuvos kultūros tarybos. Tokiais gerųjų praktikų pavyzdžiais galime pasidžiaugti ir mūsų šalyje – tarkime, Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, kuris yra paskelbęs konkretų ekspertų komisijų sąrašą, jų kadencijų trukmę ir ekspertų komisijų darbo reglamentus. Kino kultūros sklaidos projektų paraiškas vertinančių ekspertų komisija sudaroma 2 metams Lietuvos kino centro direktoriaus įsakymu, atrenkant 5 viešai skelbiamus narius iš patvirtinto pretendentų į ekspertus sąrašo.

Lietuvos kultūros tarybai teikusieji paraiškas gali susipažinti ir su ekspertų skirtais balais bei išvadomis. Šios kartais būna gana skurdžios, kartais kelia abejonių, ar patys ekspertai yra įsigilinę į finansavimo sąlygas bei prioritetus, kiek jie jaučia bendrą vienos ar kitos srities lauko pulsą. Kartais šios išvados stebina ir arogantišku kūrėjų vertinimu: „Seniai gatvės fotografijos žanre dirbantis ir šiek tiek pagarsėjęs fotografas numato per šešis mėnesius sudaryti, išleisti ir plačiai pristatyti...“

Džiaugiamės, kad Kultūros ministerijos iniciatyva pagaliau prieita prie Lietuvos kultūros tarybos finansavimo modelio analizės ir revizijos. Taip pat tikimės, kad šie pokyčiai bus sisteminiai, o ne kosmetiniai. Neseniai išgirstas argumentas, kad ekspertai nenori būti viešinami, yra kiek gluminantis. Jei tai yra argumentas, kuriuo paremtas sprendimas neviešinti konkrečių ekspertų, ekspertavusių vieną ar kitą konkursą, – kyla klausimas: ar Lietuvos kultūros taryba skiria finansavimą ekspertams, ar kultūros ir meno bendruomenei kultūros procesų plėtojimui, bendruomenei, kuri tikisi skaidrumo skirstant šias lėšas? Juk iš tikrųjų buvo, yra ir, tikimės, bus ekspertų, kurie patys nori būti viešinami, nes nebijo prisiimti atsakomybės už savo sprendimus“.

„2020 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas nutarimu pripažino, kad sprendimas Kultūros rėmimo fondui skirti 3 procentus akcizo pajamų, gautų už parduotus alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką bei 10 procentų lėšų, gautų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto nuostatai. Kadangi Kultūros taryba projektus finansavo Kultūros rėmimo fondo lėšomis, kurių Fondas po Konstitucinio teismo nutarimo neteko, kyla klausimas, ar Kultūros rėmimo fondo egzistavimas per se yra prasmingas, nes Fondui belieka vienintelis lėšų šaltinis: „kitos teisėtai įgytos lėšos“, numatytas Fondo įstatymo 3 straipsnyje. Kadangi Kultūros tarybos finansuojami kultūros ir meno projektai, stipendijos kūrėjams ir kitos priemonės bus finansuojamos biudžeto lėšomis, tai numato ir Tarybos įstatymas, – šis Konstitucinio teismo sprendimas galėtų būtų garbingu Kultūros rėmimo fondo eros finišu, galutinai estafetę perduodant Lietuvos kultūros tarybai. Tai atlieptų Vyriausybės programoje numatytą debiurokratizacijos ir dereguliavimo siekį: atsisakyti perteklinio reguliavimo, atskiriant institucijų funkcijas, nedubliuojant jų darbo“, – rašoma pranešime.

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narės – Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos dizaino sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija, Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacija, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija – tikisi, kad vykdant sisteminę Lietuvos kultūros tarybos veiklos ir funkcijų peržiūrą, visų pirma bus įvertintos pastabos, išsakytos kultūros ir meno bendruomenės, kurios tvarių bei inovatyvių idėjų įgyvendinimui ir skiriamas finansavimas.