Per antrą festivalio savaitę pasižiūrėjau dar dvidešimt kino projektų, kurie, tikėjausi, pagerins bendrą peržiūrėtų filmų situaciją, tačiau, kaip ten bebūtų, nepavyko man atrasti kokio nors ypatingo kino perlo, kuris įstrigtų taip, jog norėtųsi man jį rekomenduoti visiems ir gal net pačiam atsirastų noras kada nors jį peržiūrėti.
Visgi pirmajame dešimtuke, kuriuo pasidalinau prieš savaitę, atsirado kelios juostos kaip „Quo Vadis, Aida“ (angl. „Quo Vadis, Aida“), „Aš esu Greta“ (angl. „I Am Greta“), „Meilės reikalai“ (angl. „Love Affair(s)“) ir „Triumfas“ (angl. „The Big Hit“), kuriuos ne vieną kartą teko siūlyti žmonėms, kurie prašė iš manęs festivalio rekomendacijų, o šičia vos tik kelios juostos man pasirodė vertos didesnių rekomendacijų. Ir aš suprantu, kad atsižvelgus į situaciją pasaulyje, festivalio organizatoriai sukosi kaip tik galėjo, kad mes, kiną mylintys žmonės, galėtume bent ką nors pasižiūrėti ir pasidarytume sau kino šventę namuose.
Ir tai, mano nuomone, yra tas kirtis, kuris galimai ir paveikė mane taip pesimistiškai pasižiūrėti į visumą. Nes man, kaip manau ir daugeliui, festivalis „Kino pavasaris“ – tai šventė, kurią mes galime patirti žiūrėdami filmus kino salėje, o po peržiūros diskutuoti ir mėgautis bendraminčių kompanija. Ir tokiu atveju net nesvarbu kokį filmą žiūrėjome, nes būtent bendravimas ir lakstymas iš vienos salės į kitą sukurdavo tam tikrą magiją.
Tad pristatau Jums dar dešimt filmų, kuriuos galima pasižiūrėti, bet tik keliais galima bus pasimėgauti. Kitu dešimtuku taps tos juostos, kurias manau verta praleisti. Tiesa, desertui, o tiksliau šventiniam savaitgaliui, pasilikau 3 filmus, kurių neįtraukiau į sąrašą, tačiau jei jie man padarys gerą įspūdį, įterpsiu juos čia.
Antrasis geriausių 2021 metų festivalio „Kino pavasaris“ matytų filmą sąrašas atrodo taip:
1. „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (angl. „Berlin Alexanderplatz“), 2020 m.
Ryškiausias ir daugiausiai emocijų iš sekančio matytų filmų sąrašo dvidešimtuko sukėlęs filmas, kurio pamatu tapo Alfredo Doblino literatūrinis kūrinys. Ir nors ši juosta savo paviršutiniškumu neprilygsta 1980 metais pasirodžiusiam Rainero Wernero Fassbindero sukurtam šedevrui, tačiau kaip ten bebūtų, joje žiūrovas gali įžvelgti labai daug svarbių socialinių temų, kurias filmo režisieriui pavyko įgyvendinti iš visai įdomios perspektyvos.
Tiesa, tai vienas ilgesnių šių metų festivalio filmų, tačiau manau, kad Berlyno magija ir naktinis šio nuostabaus miesto gyvenimas akimirksniu įtrauks Jus į rodomą istoriją ir nepaleis iki pat finalinių titrų, o tuo pačiu paskatins ne tik perskaityti knygą, bet dar ir įvertinti mano jau paminėtą prieš keturis dešimtmečius dienos šviesą išvydusią jos ekranizaciją.
Asmeninis įvertinimas: 8/10
2. „Tapytoja ir vagis“ (angl. „The Painter and the Thief“), 2020 m.
Nuoširdžiai nesitikėjau, kad šis dokumentinis filmas mane taip greitai įtrauks į jame rodomą siužetą, kuris visiškai neprimena klasikinės dokumentikos braižo, o pozicionuoja save kaip tam tikrą vaidybinį pasakojimą su dokumentinio stiliaus prieskoniu. Ir būtent tai čia žavi labiausiai, nes žiūrovui yra pristatomi dviejų skirtingų žmonių pasauliai ir jų priešprieša, kuri vėliau perauga į kai ką daugiau.
Taip pat, filme yra iš itin vaizdingos pozicijos pristatytos kelios temos, kurių dėka mes galime išvysti tai, kuo yra tyras gėris. Čia, deja, nenoriu išsiplėsti, nes sugadinčiau Jums peržiūrą, bet ką turiu paminėti, jog šiame pasakojime mes gauname daug naudingos informacijos apie meną kaip išraiškos formą, kuri daugeliui iš mūsų nėra tokia jau ir artima dėl visokiausių priežasčių, tarp kurių gali būti ir baimė.
Asmeninis įvertinimas: 7,5/10
3. „Blogi keliai“ (angl. „Bad Roads“), 2020 m.
Nesu pernelyg didelis politizuotų filmų mėgėjas, nes dauguma iš jų dėsto per savo matomą prizmę visokiausius propagandinius manifestus, tačiau šis filmas man padarė pakankamai neblogą įspūdį ir tuo pačiu sukėlė labai daug vidinių emocijų dėl nužmogėjimo, kuris yra vystomas ekrane.
Juostoje yra keturios ne itin glaudžiai, bet visgi kažkiek su savimi susijusios istorijos, kurių epicentre atsiduria keturių paprastų žmonių likimai. Žmonių, kurie tampa žiaurumo, godumo, nacionalizmo ir smurto įkaitais karo apimtame Donbase. Ir būtent dėl žmonių kančios bei jų nepavydėtinos dalios ši juosta ir atsidūrė taip aukštai šiame sąraše. Nes tai, kas mums čia yra pristatoma, atrodo taip liūdnai ir tikroviškai, jog galima tik nuoširdžiai užjausti visus tuos žmones, kuriems teko susidurti su šia tragedija.
Asmeninis įvertinimas: 7,5/10
4. „Paskutinieji“ (angl. „The Last Ones“), 2020 m.
Labai mėgstu skandinavų kiną dėl to viso pesimistiškai nuteikiančio ir iš ekrano visu galingumu skriejančio niūrumo, kuris, aišku, tampa esminiu cinkeliu mano paminėto regiono kine. Ir ši juosta yra būtent tokia – pesimistiška, niūri ir pakankamai lėtai vystoma, dėl ko aišku kai kuriems žiūrovams gali būti sukeltas šioks toks nuobodulys seanso metu. Tačiau pačios temos, o tiksliau pagrindinė tema apie kalnakasių ir vietinių Arkties mažumų priešprieša dėl žemės, manau, privers daugelį įsitraukti į rodomą siužetinę liniją, nes ties tuo yra sukuriama neįtikėtinai gera intriga bei pristatomas ne itin nuspėjamas siužetas.
Bet ir atmetus tai, filmas dovanoja mums be galo gražius ir pasakiškai kerinčius gamtos vaizdus, kurie bent jau man kartais užgoždavo tai, kaip savo reikalus dėl žemės sprendė dvi tarpusavy kovojančios stovyklos.
Asmeninis įvertinimas: 7,5/10
5. „Vampyriukas“ (angl. „Little Vampire“), 2020 m.
Visiškai atsitiktinai pasirinkau šį filmą peržiūrai, nes norėjau įvertinti bent vieną visai šeimai skirtą filmą, o iš Prancūzijos atkeliavusi animacija dažniausiai manęs nenuvilia. Šįkart irgi neteko nusivilti, nes gavau spalvingą, kažkiek naivų ir klišėmis apipintą, bet ganėtinai pozityvias mintis gvildenantį pasakojimą.
Tad jeigu Jums patinka animacija, atkeliavusi iš Europos ir neatrodanti, aišku, taip prabangiai, kaip kokie didelių Holivudo studijų projektai, o tuo pačiu pasiilgote tos klasikinės prieš gerus kelis dešimtmečius dominavusios 2D pieštinės animacijos, ši juosta, manau, paliks Jums malonų įspūdį, o vaikai irgi neliks nusivylę.
Asmeninis įvertinimas: 7/10
6. „Natūrali šviesa“ (angl. „Natural Light“), 2021 m.
Labai smagu, kad tarp įvairių socialines temas gvildenančių filmų šių metų kino festivalyje atsirado vieta ir rimtam kariniam filmui, kuris nors ir nesiūlo labai daug veiksmo ar efektingai atrodančios išorės, bet leidžia pasinerti į šiek tiek kitokio karo niuansus. Tad ekrane žiūrovui yra pateikta nepavydėtina vieno paprasto žmogaus dalia ir situacija, į kurią patenka ne tik jis, bet ir jo karo bei Sovietų Sąjungos okupacijos nualinti tėvynainiai.
Iš dalies filmas savo stiliumi ir pasakojimo maniera kažkiek primena kitą „Oskarinį“ vengrų filmą „Sauliaus sūnus“ (angl. „Son of Saul“), bet tuo pačiu turi ir kelis kitus bruožus, kurių nenoriu atskleisti. Aišku, smurto, nevilties ir siaubo čia irgi netrūksta, bet tai yra neatsiejami tokio pobūdžio filmų elementai.
Asmeninis įvertinimas: 7/10
7. „Niekšas“ (angl. „Rascal“), 2020 m.
Yra filmai, kurie pakeri savo siužetu, yra filmai, kurie prikausto dėmesį dėl akis kerinčių techninių sprendimų, o yra filmai, kuriuos tempia kokio nors personažo charizma. Tokiu filmu būtų galima įvardyti šią prancūzų kriminalinę dramą, kurios siužetinės linijos epicentre atsidūrė ką tik iš kalėjimo paleistas vyras.
Skamba gal ir paprastai, tačiau čia mes turime reikalų su visišku sociopatu, kuris jau nuo pat pirmos akimirkos, kai tik jis pasirodo ekrane, priverčia jausti jam keistą simpatiją, kuri vėliau perauga į savotišką baimę. Dėl to žinoma reikia dėkoti aktoriui Pierre‘ui Deladonchampsui, kuris šiame vaidmenyje buvo ne tik įtikinamas, bet ir be galo charizmatiškas.
Asmeninis įvertinimas: 7/10
8. „Smurto Monopolis“ (angl. „The Monopoly of Violence“), 2020 m.
Dar vienu dokumentiniu filmu, kurį įtraukiau į savo antrąjį dešimtuką, tapo ganėtinai paprasta, bet itin svarbias temas gvildenanti juosta, kurioje mums yra nuodugniai išaiškinama Prancūzijoje sukelta situacija dėl smurto naudojimo. Ir kas įdomiausia, mes gauname tikrus įrašus, kuriuose yra demonstruojamas policijos panaudotas smurtas, slopinant protestus už nelygybę ir malšinant įvairaus plauko riaušes.
Filmo metu su žiūrovu kalba įvairūs specialistai bei tie, kurie patyrė smurtą visiškai be jokios priežasties, nes atsidūrė ne toje vietoje ir ne tuo laiku. Todėl išklausyti įvairias nuomones šia tema ir įžvelgti siūlomus sukeltos problemos sprendimo būdus čia galima iš pakankamai aiškios ir vaizdingos pozicijos.
Asmeninis įvertinimas: 7/10
9. „Pasiruošimas būti kartu neapibrėžtą laiką“ (angl. „Preparations to Be Together For an Unknown Period of Time“), 2020 m.
Šis pakankamai intriguojančiai prasidėjęs filmas kažkaip visiškai natūraliai mane įtraukė į siužetinę liniją, tačiau kažkur viduryje pasakojimo viskas nuslūgo ir prasidėjo eilinė drama, kuri, žinoma, turi ir savo pliusų dėka gerai išvystytos pagrindinio filmo personažo istorijos.
Filme yra pateiktos kelios temos iš skirtingų žmonių perspektyvų, tačiau visumoje, tai yra juosta, kurioje bandoma atrasti atsakymus į tai, kas visgi yra meilė ir ar suaugęs žmogus gali ją patirti taip, kaip būdamas paaugliško amžiaus. Ir ties tuo, mano nuomone, buvo sužaista visai neblogai.
Asmeninis įvertinimas: 6,5/10
10. „Likite sveiki, pone Vongai“ (angl. „Goodbye Mister Wong“), 2020 m.
Šis itin paprastas ir pakankamai senų azijietiškų filmų bruožus turintis romantinis pasakojimas privers pailsinti smegenis ir pasimėgauti dvejomis nuoširdžiomis istorijomis. Kiekviena iš jų atskleidžia tam tikros meilės niuansus ir savotiškai atsako į be galo rimtą klausimą – ar meilę galima nusipirkti už pinigus?
Filmą papuošia be galo gražūs ir puikiai Azijos kultūrą išryškinantys vaizdai, kuriais tiki ir kurie tampa vizitine šios juostos kortele. Ir manau, kad po peržiūros dar labiau norėsis sulaukti karantino pabaigos ir pakeliauti sau kažkur, kur egzotika ir ramybė susipintų į vieną didžiulį nuotykį. Bent jau man tikrai norėtųsi pasiekti Aziją ir pasimėgauti šio kontinento kultūra.
Asmeninis įvertinimas: 6,5/10
O dabar filmai, kurie labiausiai nuvylė arba nebuvo tokie žiūroviški, kad galėčiau juos įterpti į geriausių sąrašą:
1. „Obuoliai“ (angl. „Apples“), 2020 m.
Asmeninis įvertinimas: 6/10
2. „Socialinė higiena“ (angl. „Social Hygiene“), 2021 m.
Asmeninis įvertinimas: 6/10
3. „Afrika“ (angl. „Africa“), 2019 m.
Asmeninis įvertinimas: 6/10
4. „Gagarinas“ (angl. „Gagarine“), 2020 m.
Asmeninis įvertinimas: 6/10
5. „Tai, kas liko“ (angl. „Residue“), 2020 m.
Asmeninis įvertinimas: 6/10
6. „Puota“ (angl. „Feast“), 2021 m.
Asmeninis įvertinimas: 5,5/10
7. „Dienos“ (angl. „Days“), 2020 m.
Asmeninis įvertinimas: 5,5/10
8. „Mėnulis, 66 klausimai“ (angl. „Moon 66 Questions“), 2021 m.
Asmeninis įvertinimas: 5,5/10
9. „Veneros beieškant“ (angl. „Looking for Venera“), 2021 m.
Asmeninis įvertinimas: 5,5/10
10. „Jei tai būtų meilė“ (angl. „If It Were Love“), 2020 m.
Asmeninis įvertinimas: 5/10
Tad apibendrinant, galiu pasakyti, jog šių metų mano pasirinkimuose dominavo prancūzų kinas ir, kaip nekeista, daugelis šios šalies filmų man paliko labai gerą įspūdį, nors tikėjausi išvysti kokių labai stiprių azijietiškų darbų.
Tikiuosi, kad po metų „Kino pavasario“ atvežtais filmais visi kartu galėsime mėgautis ten, kur jie ir priklauso – kino teatruose.
