Meksikoje gimusi rašytoja Valeria Luiselli 2015 m. pradėjo savanoriauti Niujorke – tapo vertėja JAV federalinio teismo imigracijos bylose. Nereikia nė sakyti, kad patirtis, įgyta padedant nelegaliai į šalį patekusiems vaikams pildyti 40 klausimų apimantį teismo klausimyną, padarė jai ir jos kūrybai, – švelniai tariant, – didžiulę įtaką.
Pirmiausia šią įtaką liudija „Pasakyk, kuo tai baigsis: keturiasdešimties klausimų esė“ (Tell Me How it Ends: An Essay in Forty Questions) – nedidelė didelės įtaigos apybraižų knygelė, kurioje Luiselli aprašo šių vaikų padėtį ir JAV muitinės ir sienų apsaugos tarnybos darbo atšiaurumą. O štai dabar ši neeilinio talento rašytoja tuos pačius klausimus gvildenti imasi, – ir tai darydama pakylėja juos, o kartu ir savo įstabią kūrybą, į kur kas aukštesnį lygmenį, – naujame puikiame savo romane „Prarastųjų vaikų archyvas“.
Šis, trečiasis, Luiselli romanas, kartu su minėtąja esė knygele „Pasakyk, kuo tai baigsis“, be kita ko, kerinčiai atskleidžia literatūrinės išmonės ir dokumentikos sąveikos galimybes ir akivaizdžiai parodo, kaip geras rašytojas iš to paties faktologijos molio gali nulipdyti du tokius visiškai skirtingus kūrinius. Išsivadavusi iš žurnalistikos kaip žanro diktuojamų ribų laisva tėkme srūvanti romanistės vaizduotė sukūrė drąsų, visiškai originalų – ir kur kas mažiau tiesmuką – priėjimą prie vaikų pabėgėlių temos.
Ir esė knygoje, ir romane kalbama apie išilgai šalį trukusią kelionę iš Niujorko miesto į pasienio ruožą pietryčių Arizonoje. Esė knygoje Luiselli aprašo savo su vyru ir dviem vaikais, kurie tuo metu tebelaukė „žaliųjų kortų“, praleistas 2014-ųjų vasaros atostogas. „Prarastųjų vaikų archyve“ vardais aiškiai neįvardyti mama ir tėtis yra garsų dokumentininkai, kiekvienas siekiantis įgyvendinti savus kūrybinius sumanymus. Ši prieš ketverius metus susiėjusi pora traukia į JAV pietvakarius – kartu su dešimtmečiu vyro sūnumi ir penkiamete moters dukrele, knygoje vadinamais tiesiog „berniuku“ ir „mergaite“. Ironiška tai, kad kelionė – intensyvaus buvimo kartu laikotarpis – ima kelti grėsmę pačiam šios „mažos genties“, kurią jie „taip kruopščiai, su meile ir didelėmis pastangomis kūrė,“ išlikimui. Juodu skiria sau keliami tikslai, kiekvieną jų genantys į skirtingas, tarpusavyje nesuderinamas puses.
Pagrindinė pasakotoja mama po šios kelionės, kurios metu ji rengia istoriją apie dingusius vaikus migrantus, – tarp kurių yra ir dvi moters, kuriai ji asmeniškai yra padėjusi, dukros, – ketina grįžti į Niujorką. Pasakotojos sutuoktinis fiksuoja garsus, susijusius su „paskutiniaisiais laisvais žmonėmis visame Amerikos žemyne“, – iki tol, kai jų vadas Džeronimas 1886 m. buvo priverstas pasiduoti „šviesiaakiams“, – gainiojasi jų „šmėklas ir aidą“. Jis įsitikinęs, kad turės sugaišti metų metus, kol įgyvendins savo sumanymą. Berniukas, jau pakankamai suaugęs, kad gebėtų pajusti tarp sutuoktinių vis smarkiau įsiplieskiančias įtampas, ima nerimauti, kad ši naujoji jo jau pamilta šeima netrukus gali suirti.
Sėklą šiam romanui Luiselli bus pasėjusi dar savojoje esė knygoje, kurioje iškelia klausimą: „Jei mano pačios vaikams tektų vieniems, be suaugusiųjų, kristi valstybių sienas, keliauti iš šalies į šalį, ar jie išgyventų?“ Ši graudi mintis kone žodis žodin atsikartoja ir romane – užuot atsakius į tokį klausimą, belieka tik giliai, baimingai atsidusti.
Anksčiau eksperimentavusi koliažo technika, kūrybą plėtojusi kaip dialogą su įvairiausiais paskirais tekstais, rašytoja į šį romaną įterpia gausybę nuorodų į ištisų semestrų vertas rinktines knygas, su kelionėmis susijusius dokumentus, Amerikos indėnų ir imigracijos apskritai istoriją. Įstabu, kad visa ši medžiaga praturtina, suteikia papildomo solidumo romanui, tuo pačiu nepaversdama jo pernelyg klampiu bei sunkiu. Pavyzdžiui, nuorodos į Ezros Poundo poemą „Cantos“ at Jacko Kerouaco romaną „Kelyje“, kuriuos pasakotoja ne kartą prisimena ir apmąsto.
Šiaip ar taip, kaip minėta, aprašoma kelionė anaiptol ne linksma – tarp tėvų vis įsivyrauja slegianti tyla, o kur dar pro langą nuolat matomi slegiantys vaizdai. Šeima keliauja apleistomis degalinėmis, bažnyčiomis, fabrikais ir moteliais nusėtu kraštovaizdžiu. Luiselli žvilgsnis neretai išties niūrus. Matydama javų laukus ji regi ne kokias gintaro bangas, o laukus, kurie „suraižyti į keturkampius žemės sklypus, prievartaujami gremėzdiškų žemės ūkio mašinų, išpampę nuo modifikuotų sėklų, pripurkšti pesticidų“. Kaskart susidurdami su policijos pareigūnais ar priešiškai prieš „atvykėlius“ nusiteikusiais vietiniais, keliauninkai stengiasi švelninti padėtį prisistatydami tai svečiais iš Prancūzijos, tai scenaristais, kuriančiais spagečių vesterną.
Vienas keistesnių dalykų, kurį mama vežasi su savimi į kelionę pasiimtoje dėžutėje, yra raudona knygelė pavadinimu „Elegijos prarastiesiems vaikams“, tariamai parašyta italų autorės Ellos Camposato. Tai sielvartą keliantis metraštis apie vaikus migrantus, savita knyga knygoje, pasitarnaujanti dar ir kaip saugykla berniuko daromoms migloto vaizdo momentinėms nuotraukoms, – šiam metraščiui tenka viena kertinių funkcijų romane. Jį vartydami vaikai susiduria su nerimą keliančia medžiaga, kurią iki galo perprasti yra per jauni. Dorotis su tokiomis žiniomis vaikams iš dalies padeda vaidmenų žaidimas, kurio jie ant galinės sėdynės imasi – jie apsimeta, kad yra dykumoje pasiklydę vaikai, kuriems pavyko išnešti kailį nuo „šviesiaakių“ ir sienos apsaugos pareigūnų. Motina, svarstydama, kaip teisingiausia būtų pateikti savąją istoriją apie prarastuosius vaikus, susimąsto, kad galbūt šioji jos pačios vaikų kuriama „inscenizacija“ ir galėtų tam pasitarnauti geriausiai. Be kita ko, ne pagal metus išmintingam dešimtmečiui Luiselli patiki ir šiek tiek knygos pasakotojo darbo – dalis veiksmo vaizduojama jo akimis.
Man be galo patiko 2015-aisiais pasirodęs Luiselli romanas „Mano dantų istorija“ (The Story of My Teeth), kurį įsidėmėjau kaip vingrų, žaismingą, skatinantį susimąstyti. „Prarastųjų vaikų archyvas“ – veikiau prablaivinantis nei žaismingas, vis dėlto išties pavykęs – tai ir didis Amerikos kelio romanas, ir knyga apie susvetimėjimą, o ir pačius „svetimuosius“, kurie padeda fiksuoti kaip eižėja ir skyla tiek paskira šeima, tiek visa šalis. Kaip ir ankstesniuose autorės darbuose, šiame puikiai atsiskleidžia empatija ir intelektualumas, darkart pademonstruojantys Luiselli gebėjimą meistriškai supinti politines, istorines ir asmeninio gyvenimo temas į vieną visumą, ir dorojantis su šiais iššūkiais tuo pat metu sėkmingai papasakoti savo pasakojamą istoriją.
Pagal užsienio spaudą parengė Gediminas Pulokas.
