Vienas lauke – ne karys

„Tai svarbus profesionaliosios teatro scenos įvertinimas. Ypač gailiuosi, kad ceremonijos metu nesugebėjau ištransliuoti, kad apdovanojimas skirtas visai komandai. Nežinau, kodėl buvau nominuotas vienas? Didžioji dalis šio Kryžiaus atitenka režisieriui G. Šeduikiui, savo srities profesionalui, žmogui, gyvenančiam opera. Man buvo didelė garbė su juo dirbti ir iš jo mokytis“, – sakė D. Abaris, prisipažindamas, kad po ceremonijos liko mažas skauduliukas – nesugebėjo padėkoti žmogui, kuris daug atidavė ir nebuvo atitinkamai įvertintas šioje situacijoje.

„Vienas lauke – ne karys“, – negailėjo gerų žodžių komandai režisierius. Anot jo, ne vieno Kryžiaus vertas G. Šeduikis, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvas, teatro vadovė Laima Vilimienė, muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas, scenografė Sigita Šimkūnaite, kostiumų ir grimo dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis nuskraidino Olando legendą iki „Auksinių scenos kryžių“.

Dalius Abaris
Foto: Martynas Aleksa


Projektas, pasak D. Abariaus, netradicinis, todėl ambicingas – pirmą kartą teko statyti operą lauko erdvėje, tuo labiau Richardo Wagnerio „Skrajojantį olandą“.

„Iš tiesų didelis iššūkis visiems. Atėjau su dideliu renginių režisūros bagažu, kurį galėjau pritaikyti būtent operai, atskleisti lauko erdvę – senąjį Klaipėdos elingą, laivų statyklos komplekso dalį. Tas visas mastelis, kuris ten buvo – mus pačius stimuliavo ir vedė į priekį. Lietuvoje galima daryti tokius grandiozinius pastatymus“, – sakė režisierius.

Šis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis buvo transliuojamas tarptautinėje operos platformoje „OperaVision“. Projektas unikalus netgi ir pasauliniu mastu?

„Žvelgiant į visą pasaulį nesame dideli atradėjai, nes lauko arba didžiųjų renginių yra. Paimkime, pavyzdžiui, „Bregenz“ muzikos festivalį Austrijoje, kokie auditoriniai operos pastatymai! Dar kitoks mastelis, kitas lygis, bet turėjome ambicijų lygiuotis į tai. Nežinau, ar pavyko, bet malonu, kad pastebėjo“, – pripažino kūrėjas.

„Skrajojančio olando“ kūrybinė grupė
Foto: Martynas Aleksa


Jis neslėpė – „antro dublio“ neturėjimas visai komandai kainavo daug jėgų. „Teatro scenoje įprasta turėti daug repeticijų, čiagi viskas vyko lauke – galiausiai ir finansai neleido tiek repetuoti, kiek norėtųsi, ar kiek galbūt reikėtų. Tad tai, kas įvyko – didelis visos kūrybinės komandos indėlis. Pradedant nuo orkestro suvaldymo, baigiant techniniu personalu, kuris turėjo pakankamai greitai reaguoti į visą situaciją (būtent tai ir buvo sudėtingiausia), žengti pilna koja. Koordinaciniam personalui teko suvaldyti dideles mases neįprastose erdvėse, kur reikia spėti X laiku nubėgti iš taško A į B, o atstumai – nėra įprastiniai, nuo vieno scenos krašto iki kito – bėgte, tad neuždusti ir padainuoti – tiek solistams, tiek choristams didelis iššūkis. Labai pasisekė, kad ir oras buvo tinkamas, nors ruošėmės visokiems netikėtumams. Viskas sėkmingai sukrito, tam tikri dalykai pasiteisino ir pavyko“, – pasakojo D. Abaris.

Foto: Martynas Aleksa


„Skrajojančiam olandui“ geresnės vietos nesurasi

Konstatavus, kad scenografinis vaizdinys išties nepamirštamas, režisierius sakė, kad už tai reikia padėkoti Klaipėdos elingui. „Kai pakvietė statyti šį spektaklį, jau žinojau, kad jei lauke – vyksmas vyks būtent toje vietoje. Užburiantis statinys, įdomi architektūra, šiuo atveju ypatingai tinkanti tokio žanro reikalui – geresnės vietos Lietuvoje nelabai ir surasi R. Wagnerio „Skrajojančiam olandui“. Laivas nuo šios operos – neatsiejamas. Mes turėjome tikrą laivą, tokio dydžio laivą!“, – įspūdžio pagautas kalbėjo D. Abaris.

Visa scenografija, anot režisieriaus, buvo kuriama pagal laivo dydį ir tūrį. „Labai daug dedamųjų sukrito į vieną vietą – ir laivas, ir elingo konstrukcijos, ir vis dar funkcionuojantis iškėlimo mechanizmas. Iš tiesų, jis labai senas, bet tie visi trosai dėl saugumo buvo patikrinti ir peržiūrėti – viskas veikė. Didelė laimė, kad neįvyko techninių nesklandumų, kurių pasitaiko dirbant lauko erdvėse, ypač, kai visos technologijos sustatomos tam vieninteliam kartui, vienam renginiui – tokiais atvejais iškyla daugiau rizikų nei stacionariai instaliuotose teatro salėse“, – į techninį aspektą atkreipė dėmesį kūrėjas.

„Skrajojančio Olando“ scenos plotis siekė kone 50 metrų, o kai kur veiksmas vyko beveik 17 metrų aukštyje. „Tai nebuvo specialus noras, tiesiog pati erdvė ir scenografija reikalavo tokio mastelio. Visas ažūrinis konstruktyvas, karkasas, kuris laikė visą scenografiją, turėjo susilieti su elingo architektūra. Labiau architektūrinis, scenografinis sprendimas. Solistams buvo numatytos tam tikros vietos, tam tikrame aukštyje – balkonai, aikštelės. Veiksmas scenovaizdyje tuomet tampa ryškesnis. Sigitos sprendimai su vandens efektais, tam tikrais butaforijos elementais buvo tokie tikroviški, niekas net nepagalvojo, kad jų buvo. Taip, jos buvo“, – patikino režisierius, kartu nusistebėdamas, kad taip meistriškai sugebėta integruoti visas detales.

Operos „Skrajojantis olandas“ akimirka
Foto: Martynas Aleksa


Teatras – magijos pasaulis

Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti skirto projekto „Gloria Lietuvai“ (2018) idėjos autorius ir režisierius D. Abaris, sumanęs pristatyti šimto svarbiausių Lietuvos varpų skambesį, buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Paklaustas, kaip gimsta tokie gigantiški sumanymai, kurių įgyvendinimas tiesiog neįsivaizduojamas, D. Abaris atsakė paprastai ir žemiškai: „Turbūt toks mūsų darbas“.

„<...> Kai kosminiai laivai išskrenda į orbitą, taip pat atrodo nesuvokiama. Čia žemiškesni dalykai, bet tam tikros magijos yra visame tame. Teatras, iš principo, yra magijos pasaulis, kuriame gali atsiskleisti kūrėjų fantazija. Kaip R. Wagneris turėjo savo viziją, taip ir M. Pitrėnas turėjo savo atlikimo vaizdinį. Kiekvienas solistas išeidamas jį susikuria. Taip turbūt ir man – elingą buvau nusižiūrėjęs labai seniai, nuvykęs į Klaipdėdą dažnai šalia jo pamedituodavau. Tas ažūras, parūdijęs konstrukcijų koloritas – magiškai veikė“, – pasakojo D. Abaris.

Pirminė šio spektaklio koncepcija ir idėja, anot jo, buvo dar pikantiškesnė – visas elingas turėjo tapti scenografijos dalimi. „Aišku, negalime dar sau to leisti – tai ateities režisierių sprendimai... Kažkas galbūt įvaldys visą elingo konstrukciją taip, kaip aš įsivaizdavau. Tuo metu vedė pandeminė situacija – stebėti spektaklį galėjo tūkstantis žiūrovų. Nežinau, kaip gimsta tokios mintys, turbūt iš aukščiau kažkas jas pametėja... Laikas ir patirtis. Tiek kuriant projektą „Gloria Lietuvai“, tiek statant spektaklį – ieškai sprendimo rakto“, – apie neįtikėčiausių sumanymų įgyvendinimą kalbėjo pašnekovas.

„Kai kosminiai laivai išskrenda į orbitą, taip pat atrodo nesuvokiama. Čia žemiškesni dalykai, bet tam tikros magijos yra visame tame. Teatras, iš principo, yra magijos pasaulis, kuriame gali atsiskleisti kūrėjų fantazija“
Dalius Abaris


Operos „Skrajojantis olandas“ akimirka
Foto: Martynas Aleksa


Nuo formos – prie turinio

2019-aisiais, minint Berlyno sienos griūties trisdešimtmetį, Lukiškių aikštėje išdygo daugiau kaip 60 metrų ilgio gigantišką sieną simbolizuojanti projekcija. Tąsyk koncerto režisierius D. Abaris sakė, kad ši vizualizacija, kartais permatoma – simbolizuos buvimą be sienų.

„Nesinori uždaryti atlikėjų į vadinamąją scenos dėžutę, o išėjus į lauką – pririšti prie įprastais tapusių sprendinių. Inspiruoja erdvė – architektūra, vaizdas. Pradedu nuo formos, vėliau prieinu prie turinio. Kad ir kaip būtų keista, juk režisieriai pirmiausia pradeda nuo turinio, tačiau man turinys per vaizdą ateina“, – kūrybos užkulisius šiek tiek praskleidė D. Abaris.

Pasak pašnekovo, tiek turinys, tiek scenovaizdis tarpusavyje siejasi. „Kartais užtenka minimalizmo, švarios erdvės, tai dabar madinga ir populiaru. Tačiau šįkart nuėjome visiškai kitu keliu – buvo pakankamai daug ažūro, konstrukcijų, parūdijusio metalo, sepijos“, – vardijo jis.

Pandemija, regis, nesiruošia sustoti siautėjusi. Kokia ateitis laukia žiūrovo ir kūrėjų? „Tikiuosi, kad viskas sugrįš į savo vėžias, tereikia iškentėti. Dabar tiesiog tokia situacija. Suprantu, visiems sunku... Su „Skrajojančiu olandu“ pralindome per adatos skylutę tuo laikotarpiu, kai buvo leistas tam tikras žiūrovų skaičius. Be abejo, didelė pagarba teatrui, sugebėjusiam per tokį trumpą laiką viską suvaldyti. Tai ne tik pastatyminiai dalykai, bet ir finansiniai, žmogiškieji resursai. Didelis projektas, per trumpą laiką. Tai žavi, ypač mane, renginių režisierių, kadangi esame įpratę greitai dirbti, neturėdami daug pasiruošimo, repeticijų. Šis operos pastatymas buvo panašiai vykdomas – per labai trumpą laiką privalėjome daug padaryti“, – sakė D. Abaris.