NDG dar 2014-aisiais, centriniame vestibiulyje, pirmą kartą Lietuvoje pristatė A. Kasubos skulptūrinę tampraus audinio ir neono šviesų aplinką „Spektro užuomina“ (1975 metų projektas NDG). Projektas buvo įgyvendintas bendradarbiaujant su menininke, kuri mokė NDG architektą Aleksandrą Kavaliauską, kaip dera dirbti su sintetiniu tampriuoju audiniu.

E. Lubytė savo pasakojimą pradėjo nuo pažinties momento su A. Kasuba. Kai 2013-aisiais derinant šį projekto teko vykti pas tuo metu jau gyvenančią Albukerkyje (JAV, Naujosios Meksikos valstija) menininkę, drauge aplankyti jos 2001-2005 m. pasistatytą dykumoje Akmenų kalvos namą, kuriame ji gyveno iki 2012 m.

Aleksandra Kasuba. Whiz Bang Quick City 2. 1972 m. gegužės 26–birželio 4 d., Vudstokas, Niujorko valstija.
Foto: Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje /Gintarė Grigėnaitė


Įdomus profesinis nuotykis

Visi pirmojo, 2014 m. projekto įgyvendinimo darbai vyko menininkei prižiūrint, A. Kavaliauskui drauge su UAB „Stupa“ konstruktorėm ir siuvėjom vadovaujamom Laurynos Stravinskaitės-Gečienės, siuvant aplinką pagal A. Kasubos padengtus lekalus.

Kuratorės ir menininkės bendradarbiavimas išgyveno skirtingus etapus – nuo pirmo susitikimo, 2014-ųjų metų projekto vystymo bei įgyvendinimo užsimezgusi pažintis, anot E. Lubytės, tęsėsi iki pat menininkės gyvenimo pabaigos, 2019-ųjų kovo 5 d.

„Kai mes susipažinome, dar nebuvau mačiusi visų kūrėjos darbų – jie tuo metu buvo saugomi Čikagoje. Juos pamačiau tik 2018-ųjų vasarą, kai po 2017-ųjų menininkės sprendimo dovanoti savo kūrybinį palikimą Lietuvai, apmokant jų įvertinimą, pakavimą, siuntimą, kelionę per Atlantą, jie pasiekė muziejaus saugyklas. Tapo aišku, kad A. Kasuba valinga, nuosekliai kryptinga menininkė, kurios spalvingą kūrybinę karjerą galima laikyti išsipildžiusia“, – įspūdžiais pasidalijo E. Lubytė, kaip Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) skulptūros rinkinio saugotoja, koordinavusi dvejus metus trukusį menininkės palikimo sugrąžinimą, dovanotų darbų katalogo sudarymą ir išleidimą, kuravusi atidaromą pirmąją A. Kasubos kūrybos retrospektyvą.

Aleksandra Kasuba, 2005
Foto: Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje


„Tai įdomus profesinis nuotykis, kuris atvėrė visiškai naujus, iki tol nepažintus, susijusius su XX a. antrosios pusės Niujorko meno scena, menininkės kūrybos kontekstus“, – pasidžiaugė E. Lubytė ir pridūrė, kad tokio vientiso ir spalvingo kūrybinio palikimo Lietuvos modernizmo istorijoje nėra daug. Tai atveria naujas galimybes ne tik tyrėjams, bet ir menininkams, kultūrinei bendruomenei.

Už Atlanto gyvenusi menininkė iki šiol geriau buvo žinoma kaip skulptoriaus Vytauto Kašubos žmona. Paklausta, kodėl Lietuvoje buvo tiek mažai informacijos apie pačią A. Kasubą, įsikūrusią Niujorke, E. Lubytė sakė, kad galbūt todėl, kad po sutuoktinio mirties ji visų pirma rūpinosi šiojo palikimo sugrąžinimu. Tik 2012-aisiais ji pati inicijavo, o tuometinis Lietuvos dailės muziejus perleido lietuvių kalba pačios menininkės sudarytą knygą „Aleksandros Kasubos darbai“ [Aleksandra Kasuba Works].

„Galbūt todėl, kad anksčiau Lietuvos tyrėjams buvo sudėtingiau suprasti jos kūrybos kontekstą, dėl to, kad trūko instrumentų, juk mūsų vietos lauko patirtys ir gyvenimo terpė visiškai kita. Norint įvertinti kūrybos ieškojimus, reikia turėti daugiau laiko ir galimybių pažinti menininkės kūrybą įtakojusią aplinką“, – samprotavo parodos kuratorė.

Įminė vizionieriškos kūrybos paslaptį – įtaigūs darbai nesensta

Rengiant dabartinę parodą, prisipažįsta E. Lubytė, buvo bendradarbiaujama su JAV (Archive of American Art, Smithsonian Institution Vašingtone, Niujorko Brooklyn Museum Archives and Libraries, School of Visual Arts Archive) ir Lietuvos (Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Lietuvos Literatūros ir meno archyvu, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriumi) institucijomis, tiek su Lietuvos ir JAV dailės istorikais, kuratoriais, architektais, rašiusiais tekstus parodos katalogui, padėjusiais pažvelgti į menininkės kūrybinį palikimą, ekspertiniu žvilgsniu: „Šia prasme, tai tikras muziejinis projektas – viskas įvyko ne per vieną naktį. Po pirmojo projekto atsiradęs pasitikėjimas tarp menininkės ir parodos kuratorės peraugo į susitarimus, dvipusius įsipareigojimus, galimybę tam tikrus procesus įvertinti nuosekliau, giliau. Juos suprasti, pažinti, įrašyti į bendrą laikmečio kontekstą – meninių praktikų, XX a. 7-8 deš. JAV „Eksperimentai mene ir technologijoje“ [Experiments in Art and Technology, E.A.T.] sąjūdžio, taikomojo meno kūrėjų posūkio į konceptualizmą, tam tikrų procesų, kurių atstovė menininkė buvo.“

Ekspozicijos fragmentas
Foto: Gintarė Grigėnaitė


A. Kasuba augo mediciną studijavusios grafaitės Aleksandros Zubovaitės-Fledžinsikienės ir pažangaus ūkininko Jono Fledžinsko šeimoje, Ginkūnų dvare (Šiaulių r.). Būsima menininkė gavo klasikinį išsilavinimą – formavo savo santykį su pasauliu nuo vaikystės mokantis užsienio kalbų, muzikos, griežiant violončele šeimos kvartete.

„Tikėtina, kad būtent vaikystėje išugdytos tam tikros kosmopolitinės vertybės jai padėjo rasti savo vietą tokiame margame ir dinamiškame XX a. antrosios pusės Niujorko meno gyvenime“, – įsitikinusi kuratorė.

E. Lubytė prisipažino, kad kai 1996-aisiais teko rengti pirmąją lietuvių išeivijos dailei skirtą publikaciją apie A. Kasubą – buvo neaišku, į kurį meno istorijos stalčiuką šiuos kūrybinius ieškojimus padėti.

„Praėjo dvidešimt penkeri metai, tapo aiškiau. Susipažinau su menininke, archyvine medžiaga, praktiniu ir teoriniu kūrybos kontekstu. Tik tokiu būdu atsiranda žinojimas“, – sakė pašnekovė.

Gyvenamoji aplinka, W. 90-osios g. 43, Niujorkas
Foto: Gintarė Grigėnaitė


Gyvenimas be stačių kampų

A. Kasuba, anot E. Lubytės, tarpdisciplininė menininkė. „Jos kūrybiniai ieškojimai navigavo tarp architektūros, dizaino ir dailės. Viena pagrindinių jos vizionieriškų idėjų – gyvenimas erdvėje be stačių kampų, kurią plėtojo nuo 1969 m. pradėtų vykdyti tampriųjų audinių aplinkų statymo (pirmoji jų, sukurta parodai „Komtempliatyvi aplinka“, Niujorko Šiuolaikinių amatų muziejuje, 1969-1970, natūraliu masteliu atkartota parodoje, architektai A. Kavaliauskas ir Rokas Kličiauskas) iki gyvenamojo namo Naujosios Meksikos dykumoje, kuriame išgyveno dvylika metų. Karjerą pradėjusi nuo tradicinių žanrų – figūratyvo, peizažo, žengia į abstrakciją, vėliau imasi vizionieriškų svajonių įgyvendinimo – pasistato namą ir gyvena jame. Ar gali nutikti kas nors nuostabesnio menininko gyvenime?“, – retoriškai klausė pašnekovė.

NDG parodos pagrindą sudaro muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8 tūkst. skaitmeninių vaizdų kolekcija, kurią prasmingai papildo Amerikos meno archyve, Smithsonian institute (JAV) saugomi A. Kašubos darbai ant popieriaus bei Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija – ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos autorinę knygą „Įrengimai sielai“ (Utility for the Soul, 1970-1975).