Primins Kėdainių istoriją
S. Dirsytė atskleidė istorijas apie prosenelę ir kitus Kėdainių krašto žmones, jų išgyvenimo dramas Antrojo pasaulinio karo metais, girdėjusi nuo vaikystės.
„Kai kurios istorijos pasirodė tokios autentiškos, įdomios, bet kažkiek turbūt pamirštos, prisimenamos tik senosios kartos – labai norėjosi jas iš naujo prikelti, sudominti žmones Kėdainių kraštu. Ne tik pačius kėdainiečius, kurie gal primiršo savo istoriją, bet norėjosi ir platesnei žmonių auditorijai pristatyti tą vidurio Lietuvos miestą ir ypatingą jo istoriją“, – kalbėjo ji.
Prototipu pagrindinei veikėjai tapo S. Dirsytės prosenelė Elena: „Daugelis minimų įvykių yra tikrai išgyventi, matyti, patirti arba mano prosenelės, arba šalia jos gyvenusių žmonių. Tad knyga tikrai daugiausia pasiremta giminės istorija“, – pasakojo rašytoja.
Įpynė mistinių pasakojimų
Skaitytojai knygoje ras ir mistiškų, makabriškų istorijų. „Tikriausiai viena įdomiausių ir išskirtiniausių Kėdainių krašto istorijų yra apie Šventybraščio Barborą, kuri įkvėpė ir Česlovą Milošą. Tik „Isos slėnyje“ Barbora tapo Magdalena, ten ji yra truputį mistifikuota, o man norėjosi tą istoriją papasakoti nors ir šiurpią, mistinę, tačiau truputį realesnę, tokią, kokią buvau girdėjusi vaikystėje“, – sakė S. Dirsytė.
Pasak jos, ši istorija šiurpumu nenusileidžia net Nikolajaus Gogolio „Baubui“.
„Tokių makabriškų istorijų yra ne viena. Pavyzdžiui, juodasis šuo, lyg cerberis, laukiantis žmogaus, kuris pasižymėjo ne itin geromis savybėmis, bet dabar pats laukia savo mirties, ir palydintis tą nevidoną į kitą pasaulį. Tokios truputį mistiškos, makabriškos istorijos įsipina į kario realybę, kuri turbūt ne mažiau baisi, gal net baisesnė už tą mistifikuotą siaubą“, – pasakojo knygos autorė.
S. Dirsytė sako tokias istorijas taip pat girdėdavusi iš savo prosenelės. „Ji pasakodavo apie didelį įspūdį, kai ji vaikystėje skaitydavo ir jai buvo pasakojamos tos pranašystės, kad ateis laikai, kai dangumi skraidys geležiniai paukščiai ir geležinės krosnys ars žemę. Vėliau koks buvo prosenelės įspūdis, kai karo metais ji pirmą kartą pamatė tą geležinį paukštį. Ieškojau, kokia galėjo būti ta pranašysčių knyga, kuri padarė jai tokį įspūdį, – tai buvo Mikaldos pranašystės. Žmonėms tais laikais pranašystės, sapnai ir įvairūs prietarai vaidino labai svarbų vaidmenį: jiems buvo svarbu, jais aiškino ir gyvenimo tam tikrus niuansus. Norėjosi perteikti tą laikmetį taip, kaip žmonės jį matė, kaip suprato, todėl ir atsirado ir tos pranašystės ir kiti dalykai“, – sakė ji, pridurdama, kad jos pačios gyvenime mistikos mažai ir dažniau nugali racionalus protas.
Atskleidė laikotarpio siaubą
S. Dirsytė pastebėjo, kad kiekviename mieste Antrojo pasaulinio karo metais buvo daug dramų, bet visur yra ir asmeniškų istorijų.
„Man norėjosi papasakoti karo siaubą, kai moteris, kurios vyras miške, turi ginti savo vaikus, į namus ateina vieni kariai, išeina, tada ateina kiti, ir tai yra tokia kova už būvį, už gyvenimą, už savo vaikų išsaugojimą. Norėjosi parodyti sunkų ir sudėtingą laikotarpį, kurį turbūt tuo metu patyrė ne viena šeima“, – sakė ji, teigdama, kad nors daug kas išgyveno panašius baisumus, pasakojime atsiranda autentikos, kai jis pasakojamas per vieno asmens, šiuo atveju, jos prosenelės istoriją.
„Prisimenu prosenelės žodžius, kai ji labai pykdavo ant žmonių, kurie sakydavo, kad Lietuvoje viskas blogai. Ji sakydavo, kad niekada negyveno taip gerai kaip dabar, kad karo metai buvo siaubas, ta situacija buvo siaubinga, gyventi be laisvės. Dabar yra geriausias laikas, kai galime gyventi taip, kaip norime“, – sakė S. Dirsytė.
