Skiriamos trys laiko sampratos: vienaplanis laikas, daugiaplanis laikas ir ciklinis laikas. Amerikiečių mokslininkas Edwardas T. Hallas vienaplanio ir daugiaplanio laiko kultūras įvardina atitinkamai monochroniškomis ir polichroniškomis verslo kultūromis.
Vienaplanis laikas
Pradėkime nuo vienaplanio laiko sampratos aptarimo. Jį bene labiausiai reprezentuoja amerikiečiai, nes jų laikas brangiausias, kaip pasakytų visi, kam teko turėti reikalų su amerikiečiais, ypač verslininkais, gydytojais ar teisėjais. Mat amerikiečiui laikas iš tiesų yra pinigai. Visuomenėje, kur dėmesys nukreiptas į pelną, laikas yra brangi, net deficitinė prekė. Amerikiečiai yra veiklos žmonės – jie nepakenčia dyko buvimo. Praėjusio laiko nesugrąžinsi, bet dabartį gali griebti ir suskirstyti taip, kad ji tau tarnautų artimiausioje ateityje. Ateitis tiesiogiai priklauso nuo dabarties – reikia sugebėti išnaudoti esamą laiką. Jei suvoki, kad tavo darbo valanda kainuoja, pavyzdžiui, 50 dolerių, o tu nenuėjai į svarbų susitikimą, niekais praleidai 2 -3 valandas, išvaistei laiką, vadinasi praradai 100 – 150 dolerių. Taip mąsto tipiškas amerikietis.
Amerikiečiai ne vieninteliai šventai tausoja laiką. Europoje labiausiai jis vertinamas Šveicarijoje (prisiminkime šveicariškus laikrodžius!) ir Vokietijoje. Vis dėlto, nors Šveicarija yra išskirtinai vienaplanės laiko kultūros šalis, judant nuo griežtai vienaplanių vokiškai kalbančių sričių, esama šiek tiek nukrypimų. Antai šiuo atžvilgiu lankstesnės prancūziškai kalbančios sritys (įprasta vėluoti penkias minutes į pasitarimą ar pietų pobūvį Ženevoje). Dar liberalesnės itališkai kalbančios sritys pietuose (nieko smerktina, jei jūsų draugas vėluoja dešimt ar penkiolika minučių į slidinėjimo kurortą pietinėse Alpėse). Tas pats pasakytina ir apie Vokietiją. Nukrypimai nuo vienaplaninio laiko link daugiaplanio šalies ribose auga judant krašto Pietų ir Rytų link. Visgi apibendrinant, Vokietijoje traukiniai paprastai važiuoja pagal tikslų grafiką ir atvyksta minutės tikslumu; tarnautojams, darbuotojams būdingas punktualumas, nedera vėluoti į susirinkimus (susirinkimai prasideda, jei ir yra vėluojančių, o durys uždaromos); griežtai laikomasi darbotvarkių, planų ir kitų panašių dalykų. Jeigu vokiečio planai keičiasi, jeigu jis priverstas užtrukti, jeigu nutinka kas nors nenumatyta, praktikuojama nedelsiant apie tai pranešti atsakingiems asmenims.
Šios šalys drauge su Britanija ir ir apskritai anglosaksišku pasauliu, Nyderlandais, Skandinavija ir Austrija tikslingai supranta laiką ir veiklą. Kaip ir amerikiečiai, jie įtaria, kad laikas, praėjės nepriėmus jokių sprendimų ir neatlikus jokios veiklos, yra tuščias – nepanaudotas tikslingai dabarčiai ir ateičiai.
Anglosaksų, germanų ir skandinavų tautos yra iš esmės kryptingai veikiančios, varžomos laiko ir vienaspalvės. Vienu metu jos mėgsta daryti vieną dalyką, ties juo susitelkti ir atlikti numatytu laiku. Jų nuomone, jos šitaip padaro daugiau ir geriau.
Daugiaplanis laikas
Visai kitaip laiką vertina daugiaplanės laiko sampratos atstovai. Jiems tikrovė svarbesnė nei susitarimai. Jiems nelabai rūpi grafikai ar punktualumas. Jie apsimeta, kad jų laikosi, ypač jei to reikalauja kryptingai veikiantis partneris, bet, jų manymu, tai nėra svarbiau už tikrovę. Pagal jų tvarką pirmenybė teikiama kiekvieno susitikimo reikšmei ar įdomumui. Taigi, laikas nepriklauso nuo įvykio ir žmogaus – tai subjektyvi prekė, kurią galima kaitalioti, formuoti, ištęsti ar baigti, nepaisant to, ką rodo laikrodis.
Ispanai, italai, arabai nepaiso laiko, kai reikia užbaigti pokalbį. Jie geriausiai praleidžia laiką tada, kai baigia susitarimus su žmogumi. Vokiečiai ir šveicarai mėgsta gyventi pagal laikrodį, nes šitaip mano puikiai, teisingai ir labai tiksliai tvarkantys savo gyvenimą – ypač verle. Kita vertus, italui žmogiški jausmai nusveria laiko sumetimus. „Ko tu pyksti, kad aš atėjau 9.30?“ – klausia jie kolegos vokiečio. „Todėl, kad mano užrašų knygutėje parašyta 9 val. ryto“, – atsako vokietis. „Tai kodėl tu neparašei 9.30, ir mudu abu būtume patenkinti?“ – seka logiškas italo atsakymas.
Darbas, kurį turime atlikti, ir mūsų artimi santykiai yra taip svarbu, jog neturi reikšmės, kada susitinkame. Svarbiausia – susitikimas. Italą palaikytų ispanas, kuris į punktualumą taip pat žiūri pro pirštus.
Indoneziečiai laiką žaviai vadina jam karet, arba „guminis laikas“. Tai reiškia, kad susitikimų, tvarkaraščių ar darbotvarkių laikas lengvai gali keistis.
Tačiau ir daugiaplanėje laiko kultūroje, kaip ir vienaplanėje, atskirų šalių kai kuriuose regionuose, vietovėse esama nukrypimų nuo bendros normos. Antai Italijoje, Milane, skirtingai nuo šiaurinių ir pietinių šalies regionų, ypač jų kaimiškų vietovių, labiau būdingas vienaplanis požiūris į laiką.
Milane į darbovietę atvykstama 9 val. ryto ir kone iš karto imamasi darbo; susitikimai įvyksta numatytu laiku, o eiliniai priešpiečiai (ne įtakingų asmenų dalykiniai priešpiečiai) paprastai ilgiau kaip valandą neužtrunka, net kviestiniai pietūs prasideda tik pusvalandžiu vėliau negu buvo nurodyta. Kitaip Romoje: į darbovietę atvykstama gal ir 9 val., bet rimtas darbas be pusės dešimtos neprasideda; per priešpiečius neskubama ir jie gali užtrukti nuo pirmos valandos iki pusės trijų; susitikimai ir sutarti pasimatymai įvyksta pusvalandžiu vėliau.
Kaip matome, laikas skirtingai vertinamas ne tik įvairiose kultūrose, bet ir kiekvienoje atskiroje šalyje. Pavyzdžiui, Brazilija, kur nuosaikumu pasižyminčiame San Paule vyrauja monochroniška kultūra, o Rio – labai polichroniška. Panašiai ir žmonės iš pramoninių Pietų Kinijos provincijų labiau kreipia dėmesį į laiką negu menkiau išvystytoje Vidurio Kinijoje. Be to, dar: jūsų susitikimas Pietų Korėjoje tikriausiai prasidės laiku, jei vyks Seule, o ne kur nors mažame šios šalies miestelyje.
Skirtingas laiko ir dienotvarkių suvokimas skatina konfliktus. Retai kas iš Šiaurės Europos ar Šiaurės Amerikos taikstysis su daugiaplaniu laiko panaudojimu. Vokiečius ir šveicarus, jeigu jie neperpras gilesnės psichologijos, tai gali išvesti iš kantrybės. Mat vokiečiai yra įsitikinę, kad tikriausias kelias į sėkmingą veiklą yra programų, tvarkaraščių, technologijos procesų bei gamybos suskirstymas į smulkesnes dalis. Šveicarams, kurie dar labiau paiso laiko ir reglamento, tikslumas tapo nacionaliniu simboliu. Tai pasakytina apie jų laikrodžių pramonę, optinius instrumentus, farmakologijos gaminius ir bankininkystę. Jų lėktuvai išskrenda, autobusai ir traukiniai išvyksta sekundės tikslumu. Tad viskas gali būti tiksliai apskaičiuota ir numatyta.
Kontrastą tarp polichroniškų ir monochroniškų kultūrų šiais laikais dar smarkiau išryškina opios eismo problemos daugelyje besivystančių šalių.
Tiesa, kultūros gali keistis, nors ir lėtai. Antai Singapūras prieš kelis dešimtmečius buvęs polichroniškas Pietryčių Azijos komercijos centras, šiandien jau vidutiniškai monochroniška verslo kultūra. Japoniją 1960 -aisiais minėtas mokslininkas E. T. Hallis priskyrė prie polichroniškų kultūrų. Bet šiandien japonai lygiai taip pat pamišę dėl darbotvarkių ir tikslaus laiko kaip ir šveicarai.
Ciklinio laiko samprata
Yra kultūrų, kuriose laikas suvokiamas ne kaip kryptingas ir netgi ne kaip neatskiriamas nuo įvykių ar žmonių, o kaip ciklas. Kasdien saulė pateka ir nusileidžia, vienas metų laikas keičia kitą, aplink mus sukasi dangaus kūnai, žmogus sensta ir miršta, bet jų vaikai visą šią eigą pakartoja. Žinome, kad toks ciklas kartojasi jau daugybę tūkstančių metų. Ciklinis laikas nėra reta prekė. Čia pat jo rasi neribotus išteklius. Ne veltui Rytuose sakoma: laiką sukūrė Dievas, ir sukūrė jo daug. Ciklinio laiko supratimas būdingas kai kurioms Azijos kultūroms, pavyzdžiui, Tailando budistų kultūrai, kitoms Azijos šalims, ypatingai, kur ryški šios religijos įtaka.
Kadangi azijiečiai yra suvokę ciklinę laiko prigimtį, jie sprendimus priima kitaip nei vakariečiai, neskubėdami. Laikas praėjęs nepriėmus jokių sprendimų ar nieko nenuveikus amerikiečiams atrodo „iššvaistytas“. Azijiečių manymu, laikas nepralekia nepanaudotas kryptingai ateičiai, bet vėl ateina ratu, pakartotinai atskleisdamas tas pačias galimybes, pavojus, riziką, kai žmonės po tiek dienų, savaičių ar mėnesių jau būna išmintingesni. Ar ne dažnai vakariečiai sako: „Jei tada būčiau žinojęs, ką dabar žinau, jokiu būdu nebūčiau padaręs taip, kaip padariau“.
Taigi bendraujant, plėtojant verslą su skirtingų kultūrų atstovais dera stengtis suvokti skirtingas laiko sampratas ir į jas kiek įmanoma atsižvelgti.
