Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą S. T. Kondrotą kalbinusi literatūrologė Jūratė Čerškutė pastebėjo, kad pastaruosius kelerius metus būtų galima pavadinti savotišku rašytojo grįžimu į lietuvių literatūros lauką. S. T. Kondroto prozos rinktinė „Kolekcionierius“ (sudarė Palmira Mikėnaitė) – pirmasis bandymas į vieną knygą sudėti visus S. T. Kondroto trumposios prozos kūrinius.

Siekė atskleisti pasaulio sudėtingumą

2020-ųjų Nacionalinę premiją rašytojas pelnė „už pasaulį be ribų literatūroje“. Pirmasis novelistikos rinkinys tuo pačiu pavadinimu „Pasaulis be ribų“ pasirodė 1977-aisiais (leidykla „Vaga“).

J. Čerškutė spėjo, kad šį pavadinimą veikiausiai išprovokavo sovietmečio kontekstas, kuriame buvo daug ribų, o pasaulis – suvaržytas. S. T. Kondrotas neginčijo, – galima įžvelgti tokią nuvokiamą potekstę, juolab, kad yra pavykę užkabinti ir sovietinės tikrovės. Tačiau jis esą labiau turėjęs omenyje pasaulio sudėtingumą plačiąja prasme.

Literatūrologė užkabino sovietinės cenzūros problematiką klausdama, ar kiekvienas tekstas anuomet būdavo griežtai redaguojamas, perrašomas? Šis procesas, anot jos, ilgainiui apauga vis kitokiais mitais.

S. T. Kondrotas buvo atviras – totalitarizmo sąlygomis visas žmogaus gyvenimas neišvengdavo cenzūros. „Didelė dalis cenzūros – tai savęs paties cenzūravimas. Žinojai ribas, bet jos nebuvo tokios aiškios, todėl galėdavai šiek tiek jas pastūmėti į tą neaiškumo zoną. Pamenu, tuo metu „Vagos“ leidykloje vyriausiuoju redaktoriumi buvo Juozas Stepšys, jisai su kiekviena knyga sakydavo: „Gana, jei kitą kartą taip – jau nespausdinsime.“ Bet kiekvieną kartą spausdindavo, vėl tą patį pakartodamas. <...> Buvo redaktoriai, bet turinio jie neredagavo“, – sakė rašytojas.

Nemėgo vyravusio socialinio realizmo

Kito amžininko, prozininko Ričardo Gavelio kūrybą tyrinėjanti literatūrologė analizuodama to meto spaudą pastebėjo, kad tarp tuo pačiu metu debiutavusių rašytojų buvo juntama konkurencija. S. T. Kondrotas paneigė susidariusį įspūdį sakydamas, kad su R. Gaveliu buvo artimi bičiuliai – netgi gyveno gretimuose namuose.

„Asmeniškai nekonkuravome, matyt, taip sugalvojo recenzentai, kad kažkokios būtų varžybos. Mes artimai draugavome, prieš spausdindamasis jis man duodavo savo tekstus perskaityti, o aš jam savo. R. Gavelis netgi nusprendė nebepublikuoti vieno jau parašyto romano, kuris man pasirodė blogas“, – sakė S. T. Kondrotas.

J. Čerškutė pasvarstė, kad tai galėjo būti pirmasis R. Gavelio romanas „Concerto Grosso“ , kurį rado archyve. Ji konstatavo, kad abu rašytojai turėjo „žavingo akiplėšiškumo“. Sužinojusi, kad kūrėjai bičiuliavosi, kėlė kitą klausimą – ar autoriai diskutuodavo, laikėsi contra mundum, ėjo prieš tuo metu vyravusią buitinio realizmo literatūrą?

„Kalbėdavomės apie tai. R. Gaveliui patiko rašytojo Jameso Joyce'o pavyzdys. Mane labiau traukė stebuklinės pasakos – turėjau didžiulę pasakų biblioteką, akademinių leidimų. Domėjausi Lotynų Amerikos, viduramžių karnavaline literatūra. Žiūrėjome į kitą pusę, tačiau abu nemėgome socialistinio realizmo, kuris vyravo“, – pažymėjo S. T. Kondrotas.

Saulius Tomas Kondrotas, Jūratė Čerškutė
Foto: Screenshot


Rašytojo darbas – sunkus ir alinantis

Paklaustas, ar nesiilgintis tų laikų, kai užsiimdavo profesionalia kūryba, S. T. Kondrotas atsakė, jog rašytojo darbas – psichologiškai išgręžiantis, sunkus ir alinantis. „Vienas dalykas (su laiku augantis ir stiprėjantis) – tu negali sau leisti parašyti blogiau negu anksčiau. Tarsi turi įsipareigojimą, tai persekioja, kartais užblokuoja. Pagalvoji, ai, velnias, geriau visai nerašysiu. Nesu tikras, ar išeis geriau nei anksčiau“, – atvirai kalbėjo autorius.

S. T. Kondrotas įsitikinęs, kad rašymas nėra laiškas mamai, kuriame gali papasakoti apie tai, kas nutiko per dieną – šis užsiėmimas nukelia į kitą lygmenį: „Už tą išėjimą, buvimą ten – turi susimokėti, yra savo kaina. Dėl to daugelis rašytojų turi problemų dėl alkoholio – neva taip atsistato smegenų veikla. Negaliu pasakyti, kad labai pasigendu tos būsenos.“

Rašytojas pasakojo dabar daugiau savo dėmesio skiriantis vertėjavimui, „be sustojimo“ neberašantis. Šiuo metu verčia pasaulyje žinomo mokslinės fantastikos rašytojo Liu Cixin trilogiją.

Amerikoje S. T. Kondrotui teko imtis fotografijos verslo. Tačiau, kai atėjo laikas išeiti į pensiją, verslą atidavė žmonos sūnui. „Tai buvo didelis smūgis – žinojau, kad išėjimas į pensiją gali būti nelengvas, bet šitiek... Mėgstu žvejoti, išplaukdavau porą kartų per savaitę. Tačiau, kai turi laiko, o nėra struktūros, imi kvakšėt. Parašiau porai leidyklų, pasisiūlydamas ką nors išversti. Leidykla „Kitos knygos“ atsakė – gerai. Tuo metu skaičiau pirmą kinų autoriaus L. Cixin trilogijos „Žemės praeities atminimui“ tomo dalį. Leidykla nupirko autorines teises, ir pirmyn. Taip pat išverčiau Edwardo Snowdeno, Leonardo Coheno biografijas“, – vardijo S. T. Kondrotas, kartu pasidžiaugdamas, kad diena dabar vėl įgijo struktūrą. Keliasi pusę aštuonių ryto, gerdamas kavą peržiūri žinias, o vėliau panyra į darbus iki kokios 16 valandos.

Fantazija kaip literatūrinis kriterijus

Į pastebėjimą, kad „pasaulis be ribų“ – ne pirma rašytojui klijuojama etiketė, kad jis taip pat yra laikomas pirmuoju lietuvių literatūroje išbandžiusiu magiškąjį realizmą, S. T. Kondrotas atsakė to nesureikšminantis.

„Kas nors priklijavo, niekada pats taip negalvojau... Kai rašiau „Žalčio žvilgsnį“ išsinuomavau kambarį kaime prie Utenos. Patalpų šeimininkui gal devyniasdešimt, tvirtas vyras, trisdešimt metų praleidęs sibiruose. Sakė, kad skaitydamas kitų lietuvių autorių knygas pasigesdavo tikrovės, tai atradęs mano kūriniuose. Pagalvojau, kad daug kas priklauso nuo požiūrio“, – samprotavo rašytojas.

S. T. Kondrotui artimas ispanų filosofo Ortega y Gasseto išsakytas estetikos principas, kad „gamta savaime negali būti graži, tik dirbtinai sukurta“. „Vieni rašo apie tai, ką apsidairę mato per langą, o aš turiu remtis tuo, kas sugalvota, fantazija – kaip literatūriniu kriterijumi“, – išryškino savo išskirtinumą rašytojas.