Pasivaikščioję po sostinės sienamiestyje esančią Malūnų gatvę be malūnų, užsukome apžiūrėti Vilniaus dailės akademijos galerijoje (Malūnų g. 5) eksponuojamo vieno naujausių tapytojo darbų pavadinimu „Peržiūros“, kurį galima pasižiūrėti ČIA.

„Pasitelkus tarpdiscipliniškumą bandžiau perteikti kūrinio esmę. Rodau paveikslą už lango – apjungiu jį su internetiniu puslapiu. Kiti šaltiniai, internetinis plėtinys numanomai turėtų sustiprinti tą pojūtį, kuris įprastai būtų patiriamas gyvai“, – sakė S. Kuliešis.

Rytas prasideda su knyga

Apžiūrėjus paveikslą kalba pasisuka apie knygas. S. Kuliešis pasakojo dažnai pasirenkantis tokią literatūrą, kurią skaitant sužadinama vaizduotė. Pakeliui ir biografijos, pasakojančios apie menininkus – įdomu paskaityti, save sugretinti su kitais tapytojais.

S. Kuliešio rytas prasideda su knyga – šįryt kampelyje paliko portugalų poeto ir prozininko Fernando Pessoa „Nerimo knygą“, 2020 (leidykla „Odilė“). Anot S. Kuliešio, tai knyga, kurią galima paskaityti po puslapį, ji nereikalauja nuoseklaus įsigilinimo.

„Ją atradau Nidoje, kai čia lankiausi tarp dviejų karantinų. Vasaros knygynėlyje buvo pristatyta nemažai patrauklios literatūros“, – prisiminė jis.

Foto: Leidykla "Odilė"

Skaitymui, sakė jis, pastaruoju metu surasti laiko nėra taip paprasta, intensyvus metas. „Visada turiu įsidėjęs knygą – vieną į kuprinę, kita guli studijoje, išsimėtę per skirtingas vietas. Automobilyje, kažko laukiant, turint dešimt ar penkioliką laisvų minučių gali atsiversti knygą. Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti ne tik prie ekrano, naudotis ir literatūrine prieiga“, – kalbėjo S. Kuliešis.

Nuorodos suplaukia iš patikrintų šaltinių

Tapytojui literatūros naujovių toli ieškoti nereikia – nuorodos suplaukia iš patikrintų, prafiltruotų šaltinių. Kadangi dirba Vilniaus dailės akademijos (VDA) grafikos katedroje, jį supa nemažai žmonių, susijusių su knygomis – tiek su leidyba, tiek iliustravimu.

„Iš jų gaunu daug naudingų žinių, nuogirdų, dažniausiai jos taip ir atkeliauja. Visai neseniai kolega prisiminė istoriją apie mitologinę būtybę Šešėlį Baldrą, katino ir lapės palikuonį. Taip susidomėjau islandų rašytojo Sjono knyga „Baldras, Šešėlio sūnus“ (leidykla „Apostrofa“). Knyga trumpa, greitai skaitoma. Iš tokių ir Richard Brautigan „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ (leidykla „Kitos knygos“)“, – pasakojo pašnekovas.

Foto: Leidykla "Apostrofa"

Visai naują knygą S. Kuliešis atrado interneto sraute. Tai argentinos rašytojo César Aira papasakota istorija, tyrinėjanti žmogiškosios patirties ribas – „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ (leidykla „RARA“). „Pamačiau ir iškart paspaudžiau „nusipirkti“. Paminėtas dailininkas, pamaniau reikia pasižiūrėt“, – sakė jis.

Vienos konkrečios, palikusios spaudą knygos S. Kuliešis neiškyrė – smagiausia prisiminti tą paskutinę, kuri pasitaikė įdomi. Tarp jų – Ernest Hemingvay „Salos vandenyne“ (leidykla Žaltvykslė).

Eidamas pro spaudos kioską S. Kuliešis visada pasiteirauja ar nėra naujo leidinių „7 Meno dienos“, „Literatūra ir menas“ numerio. „Pakeliui į studiją perskaitau paskutines aktualijas. Deja, kultūros spaudai dabar sunkūs laikai – sulaukia mažai paramos, reiktų jai pagalbos“, – pažymėjo jis.

Foto: Leidykla "RARA"

Muzika visada šalia

Kalbėdamas apie muziką tapytojas prispažino, kad jos klausosi daug ir plačiai – tai stipri meno šaka, kuri visada šalia. Iš dažniausiai paleidžiamų, mėgstamiausių – Intelligent dance music (IDM) stiliaus muzika.

„Žinoma, klausausi ir daugelio kitų žanrų, klasikos... Muziką dabar patogu pasiekti, tad paragauji visko. Netgi jei nepatinka, specialiai stengiuosi paklausyti, pamėginti suprasti. Tarkim, nemėgstu sunkiojo metalo – neseniai buvau įsijungęs, klausiau, kad pabandyčiau suprasti, kas ten slypi toje muzikoje, – dalijosi atradimais S. Kuliešis ir pridūrė, kad į akiratį šįkart pateko lietuvių atlikėjų grupė „Awakening sun“. – Vokalo ir žodžių visiškai nesigirdi, tačiau paieškojus dainų tekstų surandi gilią poeziją, daug pasakojančią, o atrodytų, girdisi tik griausmingas kriokimas.“

Vienas paskutinių koncertų, kurį tapytojas gerai prisimena, kuriame buvo smagu pasibūti, išėjo „pasikrovęs“ – šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ pasirodymas.

Simonas Kuliešis
Foto: Donatas Gurklys


Skanu, bet neišlieka

Masinės gamybos filmų, serialų jūrą S. Kuliešis palygino su greitojo maisto restoranu. „Kaip ir daugelį, mane taip pat filmų srautas pasiekia per Netflix platformą. Benaršant surandi vieną kitą gerą filmą, tačiau dažnai gauni greitojo maisto restorano turinį. Valgom, jie dažnai skanūs, veikia skonio receptorius, bet paskui supranti, kad nelabai ko liko... Na, laiką praleidai neblogai, galbūt net pailsi, šioks toks rezultatas yra“, – šypsodamasis sakė pašnekovas.

Su malonumu peržiūrėjo mistinio serialo „Taboo“ pirmąjį sezoną. Laukė kol pasirodys antrasis, tačiau kol kas nepavyko rasti. Smagiai laiką praleido žiūrėdamas stalkeriškų motyvų prisodrintą vengrų režisieriaus Nimród Antal darbą „Kontrol“.

Aptariant kino teatruose matytus filmus paaiškėjo S. Kuliešiaus favoritai: iš populiariųjų – italų režisieriaus Paolo Sorrentino drama „The Great Beauty“.

„Privertė pamąstyti apie bohemos įvardinimą, anksčiau kalbėta apie ją kaip skurdo, valkatavimo kryptį. Sorrentino parodo visai kitokią pusę – graži iliustracija to, kaip šiandien galėtų atrodyti bohema“, – sakė tapytojas ir pridūrė, kad ši klišė po truputį bliūkšta – filmas leidžia apie tai pasvarstyti, pergalvoti, kokie pakitimai, kaip keičiasi bohema.

Kai negali nueti į kiną

S. Kuliešis taip pat prisiminė kino teatre „Pasaka“ žiūrėtą intelektualiąją komediją „Viešbutis Grand Budapest“. „Smagus, vaizdingas filmas, tikrai rekomenduočiau pažiūrėti tiems, kas nematė“, – tikino menininkas.

Kai negali nueiti į kiną – gelbėja virtualios kino festivalių platformos. S. Kuliešis naudojasi LRT kanalo internete teikiama nemokama prieiga, čia galima pažiūrėti filmų tiek iš „Scanoramos“, tiek iš „Kino pavasario“ festivalių programų. Patiko prieš savaitę rodyta austrų režisieriaus Nikolaus Leytner drama „Tabakininkas“.

Iš kino festivalių S. Kuliešis paminėjo dokumentinių filmų festivalį „Nepatogus kinas“: „Būdavo gali sumokėti kiek tau patogu – eurą, du ar penkis. Visiems prieinamas, paliečiamos ne visiems parankios temos, nueidavau pasižiūrėti socialines temas liečiančių autorių darbų.“

Laukia dienos, kai vėl galės patirti teatrą, lankytis parodose

Virtualus teatras S. Kuliešiaus nevilioja, jis iš tų, kurie tiki, kad teatrui būtinas tiesioginis santykis su žiūrovu. „Kažkurį laiką pats esu dirbęs teatre, einu į teatrą nuo vaikystės – tas kvapas, atmosfera, šviesos, padeda įsigyventi, įeiti į spektaklio vidų. Todėl tikslingai nežiūriu virtualių pasirodymų – laukiu kol galėsiu nueiti iš tikrųjų, patirti panašų jausmą, kaip ir seniau“, – sakė kūrėjas.

Vienas paskutinių matytų spektaklių, kurį S. Kuliešis įvardino kaip labiau už kitus įstrigusį – režisieriaus Valentino Masalskio pastatytas „Raudona“, Jaunimo teatre. „ Režisieriui tikrai pavyko atspindėti dailininko kūrybos procesą. Kai jauti šiokį tokį artimumą, iškart didesnis susidomėjimas turiniu. Paveikus, puikus spektaklis. Galbūt todėl, kad kurdamas šį spektalį režisierius bendravo su jaunosios kartos skulptoriumi Mykolu Sauka (kūrė dekoracijas). Matyt, ne veltui buvo toks režisieriaus pasrinkimas. Mykolo tėtis – tapytojas Šarūnas Sauka. Ta patirtis kartu bendradarbiaujant padėjo išpildyti tą išsikeltą užduotį“, – spėjo S. Kuliešis.

Lankytis parodose S. Kuliešiui tenka ir dėl savo darbo specifikos. Kol nebuvo karantino – spėjo apžiūrėti ekspoziciją „Zoom out / pereinamieji kambariai“, tai sudedamoji VDA Grafikos magistrantūros studijų programos paskaitos „Kūrinys-erdvė-ekspozicija” (doc. Dainius Liškevičius) dalis.

Kai dar buvo galima gyvai nuvykti, S. Kuliešis lankėsi tarptautinėje Rygos šiuolaikinio meno bienalėje „Riboca2“. „Puiki bienalė, praleidau daug laiko, išvaikščiojau plačiai, per visą ekspozicijų lauką, erdves. Gera patirtis, radau kelis kūrinius, kurie patiko“, – prisiminė jis.