– Ar tikrai nejaučiate iš valdžios jokios paramos, neinama į dialogą, diskusijas? Jaučiatės neišgirsti? Ar buvo sudarytos progos išsakyti savo problemas valdžios atstovams?

– Kristina Alsytė (K. A.): Kultūros ir meno kūrėjams buvo suteikta galimybė karantino laikotarpiu gauti kūrybinę veiklą skatinančias stipendijas, todėl negalime teigti, kad nejaučiame iš valdžios jokios paramos, tačiau šiuo renginiu siekiame atkreipti dėmesį į meninės veiklos sklaidos ribojimus ir su tuo susijusias problemas.

Apie muziejų ir galerijų galimybę dirbti, užtikrinant lankytojų saugumą, buvo prabilta daugybę kartų, tačiau vietoje diskusijų ar realių pokyčių sulaukta siūlymo „objektyviai matyti situaciją ir ieškoti kompromiso“.

Dėl verslo atstovų iniciatyvos galimybę atverti duris įgijo galerijos, turinčios parduotuves (kitaip tariant, nešančios ekonominę naudą), netrukus bus leista veikti atvirose erdvėse esančioms kultūros įstaigoms.

Nors džiaugiamės šiomis naujienomis, tačiau jau beveik pusmetį stagnaciją patiriančiai sričiai tokie pokyčiai savo reikšmės mastu vargu ar gali būti prilyginti net ir Dievo perlo (utėlės) dydžiui.

Kristina Alsytė
Foto: Asm. albumas


– Taikiu protestu siekiate atkreipti dėmesį į profesionalųjį meną bei jo neprieinamumą visuomenei dėl karantino. Kaip manote, ar tai nulems greitesnį kultūros įstaigų atsivėrimą?

– K.A. Turint omenyje, kad ekspertai, priimantys sprendimus, negirdi pavienių menininkų ir kultūros atstovų balsų, tikimės kiek didesniu sambrūzdžiu pritraukti dėmesį ir išsakyti savo srities problemas, lūkesčius ir siūlymus.

Ar į juos bus atsižvelgta, veikiausiai priklauso nuo to, ar tūlas valdžios atstovas nesilaiko nuostatos „Negaliu leisti, kad mane veiktų žmonės, kurių gyvenimo sąlygas privalau formuoti.“

– Su kokiais sunkumais susiduriate šiuo laikotarpiu? Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?

– K.A. Pagrindinė yra meninės veiklos sklaidos problema. Nors muziejai ir galerijos stengiasi laviruoti šiuo sudėtingu laikotarpiu, kurdami vitrinines ar virtualias parodas, tačiau reikia pastebėti, kad tai nėra tradiciniai, Lietuvoje prigiję eksponavimo būdai.

Dažniausiai jie pasirenkami ne dėl to, kad toks būtų pirminis autoriaus sumanymas, o paprasčiausiai nesant kitų galimų alternatyvų.

Lyginant su įprastinėmis sąlygomis, tik nedidelė dalis menininkų imasi organizuoti parodas, nes minėtieji formatai nėra tinkami jų kūrybai demonstruoti (pavyzdžiui, žvelgdami į tapybos darbą per kompiuterio ekraną, negalime suvokti realaus formato, faktūros ir kt.). Iš čia atsiranda ir kitos problemos: šlubuoja kuratorių, meno kritikų darbas, meno rinka.

Goda Lukaitė
Foto: Asm. albumas


– Kodėl nuspręsta susiburti, organizuoti taikų kultūros atstovų protestą?

– Goda Lukaitė (G. L.), Adelė Liepa Kaunaitė (A. L. K.): Sprendimas leisti organizuoti parodas atvirose erdvėse iš esmės nieko nepakeitė. Iniciatyvos veikė ir prieš šį leidimą. Pvz: „Menas be stogo“, MO muziejaus lauko ekspozicijos, „Rooster gallery“ paroda „Skalvijos“ kino teatro languose ir tt.

Internete buvo išsakyta ne viena nuomonė apie kultūros situaciją pandemijos metu, tikintis tam tikrų pakitimų, tačiau jų nesulaukę, sugalvojome imtis iniciatyvos ir išreikšti savo poziciją garsiau.

Adelė Liepa Kaunaitė
Foto: Asm. albumas


Įvykio anonse įdomiai palyginate: „Šie sprendimai panašėja į šaukšto bedimą į kaktą, o ne į burną“. Kaip manote, koks sprendimas šiandien būtų buvęs taiklesnis?

– G. L, A. L. K: Taiklesnis sprendimas būtų buvęs labiau išanalizuoti situaciją, įvertinti galerijų, muziejų plotus bei apsilankančių žmonių srautus. Nelogiškas sprendimas ir dėl galerijų su jų viduje esančiomis parduotuvėmis atidarymo. Koks skirtumas tarp paprastos galerijos ir tos, kuri prekiauja suvenyrais?

– Vėlgi cituoju: žmonėms reikia ne tik duonos, bet ir žaidimų. Ar jau atėjo tas laikas, kai visuomenei reiktų atverti kultūros erdves – ką pastebite, kokius ženklus?

– G. L, A. L. K: Žmonės pavargę nuo karantino apribojimų, darosi pikti. Kultūros ir meno galia – praplėsti mąstymą, teikti estetinį džiaugsmą, kelti dvasingumą.

Galerijų ir muziejų plotai yra dideli, žmonių sambūrių ten dažnai nepamatysi. Nekalbame apie parodų atidarymus su daug žmonių, kalbame apie kontroliuojamus srautus.

Kasdien žmonės važinėja viešuoju transportu, eina apsipirkti į parduotuves, dabar jau gali pasirūpinti ir grožio paslaugomis, o sielos pamaitinti vis dar negalima. Kyla klausimas, kodėl?