Kauno galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) kovo 3 d. atidaryta R. Ščerbausko paroda „Teritorija Kaunas / gatvės fotografija“. Kol kas dėl karantino sąlygų parodos fizinis lankymas negalimas, tad organizatoriai su autoriaus darbais kviečia susipažinti virtualiai per galerijos socialinius tinklus. Pasvarsčius, kad pasirinktas laikas, matyt, parodos atidarymui ne pats palankiausias, fotografas šypsodamasis tarstelėjo: „Reikia ne tik išlaukti šį laiką, bet ir kažką daryti.“

Pataikė į žanrą

Minėta paroda, anot R. Ščerbausko, rezultatas to, ką jis darąs jau ne vienerius metus. O gatvės fotografiją, pasakojo fotomeninkas, atradęs netikėtai pats sau, „kažkaip pataikęs į žanrą“.

Prieš susidomėdamas gatvės menu jis užsiiminėjo studijine fotografija. „Žaidžiau su šviesom. Portretai mane visuomet domino, dabar taip pat – tai pats pačiausias fotografijos žanras. O gatvės fotografija suteikia laisvės, nesurežisuotą siužetą. Pats tampi režisieriumi, gali šiek tiek manipuliuoti. Tampi savotišku atradėju, tas pačias vietas kiekvieną dieną pamatai naujai – ir apšvietimas, ir žmonės kiti. Gali eiti į tą pačią vietą, tačiau ji kasdien vis kitokia. Būtent dėl to dinamiškumo fotografija tokia patraukli“, – sakė R. Ščerbauskas.

R. Ščerbauskas. „Teritorija Kaunas / gatvės fotografija“
Foto: Remis Ščerbauskas

Fotografas jau daugiau nei dešimtmetį įamžina Kauno gatvėse vykstantį vyksmą, įvairius miesto gyvenimo momentus, kultūrinius, socialinius reiškinius. „Taip jau sutapo, kad Kauną vadinu savo rajonu. Nori nenori turi pradėti nuo tos teritorijos, kurioje būni, parodyti ją savo žvilgsniu. Ši paroda man jau antroji, nuotraukų galeriją papildys ir nematyti kūriniai. Tikiuosi, kitoje erdvėje suskambės naujai. Bus dar kitaip“, – vylėsi autorius.

Kaune gimęs ir užaugęs R. Ščerbauskas atviras – fotografijose yra vidinio sarkazmo, kad labiau suskambėtų tai, kas norėta pasakyti. Tačiau jo manymu, įdomu būtų pažvelgti ir tomis akimis, kurios visai nesusijusios su tam tikra vieta. Dabar gi situacijos nekasdieniškos, išlauktos, patirtos.

„Gatvės fotografija suteikia laisvės, nesurežisuotą siužetą. Pats tampi režisieriumi, gali šiek tiek manipuliuoti. Tampi savotišku atradėju, tas pačias vietas kiekvieną dieną pamatai naujai – ir apšvietimas, ir žmonės kiti. Gali eiti į tą pačią vietą, tačiau ji kasdien vis kitokia. Būtent dėl to dinamiškumo fotografija tokia patraukli“
Remis Ščerbauskas


Tose patirtų situacijų kadruose, atrodytų, taip netikėtai kas nors vis nutinka. Iškyla klausimas – įvykiai fotografijose atsitiktiniai ar gerai apgalvoti? „Kartais pagalvoju – situacijos mane pačios suranda, ar aš jas? Matyt, kai pradedi ieškoti, tai ir randi. Tačiau dar daug nepamačiau, dar daug visko nepateko į kadrą“, – apie neišsemiamas galimybes kalbėjo fotografas.

Praeiviai įprato slėptis

Šiandien nemažai diskutuojama apie kiekvieno iš mūsų teisę į atvaizdą. Tad visai nenuostabu, kad fotografai vis rečiau išdrįsta išnirti prieš praeivius su fotokamera. Tačiau R. Ščerbauskas su tokia nauja realybe taikstytis nelinkęs, anot jo, jei kam nors viešoje erdvėje užfiksuotos akimirkos per daug intymios, nederėtų patiems tokio elgesio demonstruoti: „Gatvės fotografija yra santykis su žmogumi. Fotografas turi sugebėti neįbauginant perteikti natūralią jo būseną – asmeniškai man tai yra gražu. O jei tos išraiškos ar situacijos kitiems atrodo per daug intymios, visgi, jos vyksta viešoje erdvėje. Tad elgesys, kurį mes demonstruojame – viešas. Taip samprotauju.“

R. Ščerbauskas. „Teritorija Kaunas / gatvės fotografija“
Foto: Remis Ščerbauskas


Savo ruožtu fotomeninkas laikosi nerašytos etikos, fotografuojamų žmonių niekada nepateikia nepadoriai, visi asmeniškumai paslėpti.

Visgi, anot jo, gatvės fotografas turėtų būti nematomas. „Jei tampi matomu – negali perteikti aplinkos, ji pasikeičia, reaguoja į tave. Turi būti izoliuotas, tačiau ne visada tai pavyksta“, – su žanro specifika pažindino jis.

Fotografas pasakojo pastebėjęs naują reiškinį – išvydę žmogų su kamera praeiviai įprato slėptis.

„Per laiką visų elgesys gerokai pakito – nuo atviro pozavimo, klausinėjimo, kokiame leidinyje pasirodys nuotraukos, iki va, tokios reakcijos. Prieš kokius penkerius metus pastebėjau įtampą tarp fotografo ir fotografuojamo objekto. Gali būti, kad tai reakcija į kažkur viešumoje publikuotas nuotraukas. Paparacus dažnai maišo su gatvės fotografais. Tačiau tarp jų – nieko panašaus nėra.
Pajutau tai, kai fotografuodavau prekeivius gatvėse – dauguma jų galvodavo, kad kišamasi į privatų gyvenimą, kad kažkokia tarnyba juos stebi“, – įvairiausių įtarimų prisipažino sulaukęs R. Ščerbauskas.

Dabartinis laikmetis, pašnekovo įsitikinimu, įnešė naujų santykių, naujos kultūros. Kai kuriose šalyse gatvėse išvis uždrausta fotografuoti praeivių portretus. Tačiau, kaip sakė fotografas, be žmonių nepajusi miesto dvasios. „Gali žaisti šviesomis, architektūra, bet žmogus – visa esmė, sukuria charakterį. Antraip gatvės fotografija praranda savo prasmę. Šis žanras vienas organiškiausių, neatkartojamos akimirkos ieškojimas. Sakoma, kad į upę neįbrisi antrą kartą. Čia taip pat – tarsi laiko tėkmė“, – palygino jis.

R. Ščerbauskas. „Teritorija Kaunas / gatvės fotografija“
Foto: Remis Ščerbauskas


Gatvėje tampa neprikalusomu

Vizualūs menai R. Ščerbauskui visada patiko – žavėjo fotografijos žurnaluose, kompaktinių diskų, plokštelių viršeliai.

„Norėdavau ir pats prisidėti prie šios industrijos, fotografuoti portretus, pateikti savitu rakursu, surasti jį. Tačiau modelių fotosesijos studijoje – vargino fiziškai. Užtat su gatvės fotografija pajaučiau, kad smagu, kažkas tame yra. Gatvėje tampi nepriklausomas“, – sakė kūrėjas ir pridūrė, kad gatvės fotografija jam padėjusi pamatyti daugiau – atsirado aštresnis žvilgsnis, reakcija. Bet galbūt ir laikas padarė savo.

R. Ščerbauskas sakėsi esąs neabejingas ir reportažinei fotografijai: „Šiek tiek kitas žanras – esu fotografavęs nemažai parodų, man tai patinka. Tarsi meditacija, šachmatų partija. Reikia daugiau laiko, nes norisi kuo geriau pateikti kūrinį, bent jau atskleisti koks jis yra, nesugadinant. Pakankamai sunku, bet iššūkiai traukia.“

Pats sudėtingiausias dalykas fotografijos mene, R. Ščerbausko pastebėjimu, susikurti savo braižą. „Pasirinkau juodai baltą fotografiją, klasikinę. Spalvos tarsi skirtos kitam žanrui, o gatvės fotografiją norisi matyti nespalvotą. Žinoma, pagerinant siužetą kartais būtų galima sužaisti spalvomis, bet dauguma atvejų tai tėra perteklinė informacija“, – įsitikinęs fotografas.

Vis dėlto, R. Ščerbauskas pastebi, kad jokių taisyklių fotografijos mene neegzistuoja – reikia vadovautis pojūčiais, vibracijomis. O fotodarbus geriausiai sutvarko laikas – atsirenka ir išgrynina.

Gatvės fotografas kaip svajonių miestus ieškant kadrų įvardino didžiuosius megapolius, tokius kaip Tokijas, Hongkongas ar Niujorkas. „Tačiau yra miestų, kurie netinka gatvės fotografijos žanrui – atrodytų, niekas nevyksta, neužkabina akies, tiesiog nesifotografuoja. Tarp tokių Vokietijos miestai: Berlynas, Hamburgas, Bona“, – vardijo pašnekovas.

Indijoje, priešingai, daug visko vyksta. „Gali išprotėt, viskas įdomu – vietiniai vos pamatę fotoaparatą iškart pozuoja, tačiau šitaip jie sugriauna visą idėją – atsiranda pozavimas, tada nebe gatvės fotografija. Bet sutinka šiltai“, – įspūdžius pasakojo R. Ščerbauskas.

Lietuvoje, anot R. Ščerbausko, šis žanras atranda vis daugiau pasekėjų: „Galbū tai geras ženklas? Aišku, norisi, kad gatvės fotografija nevirstų paparacinimu, bet turbūt tai neišvengiama, tokia jau ta smalsioji žmogaus pusė.“

Sulig skaitmeninės fotografijos atsiradimu atsirado ir skaitmeniniai archyvai, kuriuose saugomas neįsivaizduojamas kiekis atvaizdų. Suvaldyti tokius išteklius tapo tikru iššūkiu, su kuriuo susiduria ir R. Ščerbauskas – į jo archyvą per metus nugula apie 20 tūkst. fotodarbų.

„Visas terabaitas... Galvoju, gal reikia susilėtinti? Bet yra technologijos, priešingai nei naudojant analoginės fotografijos techniką, tai tiesiog neišvengiama. Naujojo laiko problemos – visko per daug. Dažnai susimąstau – kur visa tai veda, tie šimtai tūkstančių archyvų?“, – retoriškai klausė jis.