Iš Marselio (Prancūzija) kilusi profesionali šokėja Clara Giambino gyventi į Kauną atvyko prieš trejus metus. Po studijų Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje bei Izraelyje ji prisijungė prie šokių teatro „AURA“ trupės ir iškart aktyviai įsiliejo į miesto kultūrinį gyvenimą. Negana to, per šį laikotarpį ji Kaune spėjo sukurti ir sėkmingą verslą. Šiandien talentinga mergina su Lietuvos publika nori pasidalinti dar vienu asmeniniu talentu – savos kūrybos dainomis.
Apie meilę Kaunui, vaikystę išskirtinio grožio Prancūzijos regione, kardinalius gyvenimo pokyčius ir ambicijas Lietuvos muzikinėje scenoje jaunoji kūrėja sutiko plačiau papasakoti atvirame interviu.
Papasakok daugiau apie save? Kur tu gimei ir kokia aplinka tave supo vaikystėje?
Aš gimiau Marselyje, svajingame Prancūzijos Provanso regione tarp levandų laukų, žydros jūros, svirplių skleidžiamų garsų, apsupta šilto klimato. Mano šeima – itin prancūziška. Mūsų namai visada buvo pilni draugų. Šventė vykdavo beveik kasdien su ilgais pokalbiais, skaniu maistu, vyno taurėmis ir daug juoko. Aš turėjau laimingą vaikystę. Mes nebuvome nei labai turtingi, nei vargšai. Tačiau šeimos finansinė padėtis leido man komfortiškai džiaugtis vaikystės malonumais ir mane supančia aplinka. Aš buvau mylimas vaikas, tačiau ir labai skyriausi nuo kitų savo šeimos narių. Nuo vaikystės esu intravertė. Visuomet buvau pareiginga, rami ir gerai išauklėta mergaitė, kuri mėgdavo ramybę ir savo pačios kompaniją. Buvau itin jautri aplinkai ir daugelį dalykų, kurie vykdavo mano vidiniame pasaulyje, pasilikdavau sau. Net ir šiandien manau, kad mano asmenybė gerokai skiriasi nuo kitų šeimos narių. Tačiau tai mums netrukdo išlaikyti itin glaudų ryšį. Mes dažnai net pasijuokiam iš to, kokie mes visi skirtingi.
Esi profesionali šokėja. Kaip šokis atsirado tavo gyvenime?
Geras klausimas. Daugelio mano draugų atsakymai būtų panašūs, jog kažkur penkerių metų juos tėvai nuvedė į šokių studiją ir šis menas natūraliai tapo jų gyvenimo keliu. Mano istorija kiek kitokia ir labiau komplikuota. Aš labai gerai mokiausi mokykloje, todėl nuo mažų dienų tėvams kartojau, kad noriu tapti chirurge ir uždirbti daug pinigų. Šis planas mane lydėjo iki pat vidurinės mokyklos baigimo. Kai buvau 8-ių metų, tėvai mane nuvedė į šokių mokyklą. Ten man puikiai sekėsi, tačiau mintyse ši veikla man buvo tiesiog hobis. Visgi su laiku intravertei mergaitei šokis tapo priemone išreikšti save, atskleisti savo mintis ir jausmus. Mano mokytoja man dažnai kartodavo, kad turiu talentą ir šokis galėtų tapti mano profesija. Tačiau aš buvau užsispyrusi ir toliau laikiausi savo plano. Baigusi mokyklą įstojau į medicinos studijas Marselio universitete, bet jau pirmomis savaitėmis supratau, kad tai nėra mano pašaukimas. Studijos buvo labai sunkios ir atėmė daug laiko. Dėl jų kurį laiką nebegalėjau šokti. Tada ir įvyko esminis lūžis. Tuomet aš supratau, kad šokis yra tikrasis mano pasaulis. Tad po mėnesio mečiau studijas Marselio universitete ir susikrovusi lagaminus išvykau už 1000 kilometrų nuo namų studijuoti Nanto miesto (Prancūzijoje) šokio akademijoje.
Kaip į tokį sprendimą reagavo tavo tėvai?
Jie visuomet palankiai žiūrėjo į mano šokių pamokas su sąlyga, kad dėl jų nenukentės mano pažymiai. Prieš mesdama medicinos mokslus su tėvais turėjau labai atvirą ir gilų pokalbį. Iki šiol esu jiems dėkinga už tai, kad tuomet jie mane suprato ir leido priimti man pačiai tinkamiausią sprendimą. Be jų palaikymo viskas būtų buvę daug sudėtingiau.
Kokie keliai tave atvedė į Kauną? Ką žinojai apie šį miestą ir Lietuvą prieš atvykdama?
Tai yra labai įdomi istorija. Po pirmųjų studijų metų Prancūzijoje aš gavau kvietimą tęsti mokslus prestižinėje Londono šokių akademijoje. Po metų praleistų Jungtinėje Karalystėje persikėliau į Izraelį, kur atlikau studijų praktiką. Dar po metų nusprendžiau, jog laikas susirasti darbą pagal profesiją, tad pradėjau internete ieškoti pasiūlymų įvairiose pasaulio šalyse. Kas dirba šokių srityje, žino, kad tai – gana sudėtingas procesas. Darbo vietos tikrai nesimėto, o atrankų procedūros trunka gana ilgai. Tarp daugelio vietų, į kurias išsiunčiau pasiūlymus, buvo ir Kauno šokių teatras „AURA“. Iš jų gavau kvietimą į atranką, kuri vyko Berlyne. Atvirai kalbant, dėl šios priežasties galvojau, kad šis teatras veikia Vokietijoje. Nuvykusi į atranką patekau į kitą etapą, kuris jau vyko Kaune. Tuomet ir sužinojau, kur ateityje man gali tekti dirbti (juokiasi).
Ar neištiko šokas sužinojus, kur galbūt teks gyventi? Tikriausiai apie Lietuvą žinojai ne daug.
Kai sužinojau vietą, kur vyks kitas atrankos etapas, iškart pradėjau ieškoti informacijos apie Kauną ir gyvenimą Lietuvoje. Apie Lietuvą buvau girdėjusi mokykloje. Žinojau, kad šalies sostinė yra Vilnius. Tačiau žinių apie gyvenimo sąlygas čia tikrai neturėjau. Ieškodama informacijos aptikau vieno prancūzų tinklaraštininko straipsnį ir, nuoširdžiai kalbant, atsiliepimai buvo baisūs (juokiasi).
Jis rašė, jog Lietuvoje labai nepastovus klimatas, žmonės šalti, gyvenimo sąlygos daug prastesnės nei Prancūzijoje, o maistas labai riebus. Po šio straipsnio buvo kilęs nedidelis nerimas. Tačiau aš esu vandenis (pagal zodiako ženklą). Esu labai užsispyrusi ir nepasitikiu išankstinėmis nuomonėmis. Šios mano savybės šį kartą neapvylė. Kai atvykau į atranką Kaune, dėl perskaityto straipsnio kilęs nerimas visiškai išblėso ir šiame mieste prasidėjo naujas bei labai gražus mano gyvenimo etapas.
Kaune jau spėjai įkurti ir savo verslą. Kartu su partnere atidarėte desertų ir kavos namus „Chaika“. Kas paskatino imtis tokios idėjos?
Po dviejų metų darbo „AURA“ šokio teatre pajutau, jog Kaune pamažu įleidžiu šaknis. Tad varianto palikti Lietuvą nebesvarsčiau. Norėjosi čia sukurti kažką, kas leistų man dar labiau sujungti save su šia vieta. Be to, atvirai kalbant, įkurti tokį verslą Prancūzijoje man būtų buvę itin sudėtinga, nes tam reikėtų dvigubai daugiau finansinių išteklių. O kavos namai daugelį metų buvo mano maža svajonė. Aš domiuosi labai įvairiais dalykais: kava, interjero dizainu, desertais. Man patinka bendrauti su įvairiais žmonėmis. Kartą savo mintimis pasidalinau su savo kolege Silvija ir ji pateikė idėją įsigyti kavos namų „Chaika“ franšizę. Tuomet viskas ėmė labai greitai vystytis. Nors neturėjome jokios patirties nei versle, nei patalpų įrengime ar panašiuose dalykuose, sunkaus darbo bei komandinės dvasios dėka mes, dvi damos, sugebėjome susitvarkyti.
Kaip jūsų verslui sekasi išgyventi šį pandeminį laikotarpį?
Žinant, kiek darbo ir širdies buvo įdėta į šį projektą, šiuo metu tikrai yra sunku matyti „Chaiką“ be gausios žmonių minios. Tačiau tikimės, kad viskas greit susitvarkys ir šios vietos magija vėl skleis šilumą ir jaukumą savo lankytojams.
Kaip Kauną savo artimiesiems Prancūzijoje pristatytum šiandien? Ar šis miestas jau tapo tavo namais?
Kauną tikrai jau galiu vadinti savo namais. Aš čia jaučiuosi labai gerai. Palyginimui, man teko gyventi Londone, tačiau aš ten nebuvau laiminga. Man visko ten buvo per daug. Per daug triukšmo, per daug žmonių, viskas atrodė per daug brangu... Kauną mėgstu dėl daugelio priežasčių. Nepaisant to, kad tai yra sąlyginai nedidelis miestas, jame galima rasti daug įdomių dalykų. Čia vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. Šis miestas yra pakankamai dinamiškas, tačiau tuo pat metu – jaukus ir intymus. Aš esu namų žmogus. Man patinka leisti laiką namuose, laistyti gėles, skaityti knygas, rengti čia draugų susitikimus. Tačiau, kuomet nusprendžiu prasiblaškyti mieste, žinau, kad Kaunas man gali pasiūlyti daug įvairių pramogų. Mėgstu lankytis čia vykstančiuose renginiuose, vietiniuose restoranuose, parduotuvėlėse ar kavinėse. O geriausiai yra tai, kad beveik viską čia galiu pasiekti pėsčiomis. Smagu, jog išėjus iš namų gatvėje dažnai galiu sutikti pažįstamus žmones. Tai man padeda užmegzti glaudesnį ryšį su aplinka, kurioje gyvenu. O jei reikėtų pristatyti Kauną kažkam iš Prancūzijos, pasakyčiau, jog tai labai jaukus, žalias ir pigus miestas. Sakydama „pigus“ kalbu apie čia vyraujančias paslaugų ir prekių kainas, o ne apie aplinką ar miesto architektūrą.
Esi labai aktyvi asmenybė. Verslas, šokis, muzika... Kuri iš šių veiklų tau šiuo metu yra svarbiausia?
Tiesą sakant, šiuo metu vienos aš išsirinkti negalėčiau, nes veiklų, kurios mane domina, yra daug daugiau nei šios trys. Tapyba, aromaterapija, meditacija, augalai, maisto gamyba, modeliavimas, dizainas, gyvūnų priežiūra – tai yra pomėgiai, kurie su manimi dažnai būna greta muzikos, šokio ar verslo. Kai kurie iš jų man sekasi, kiti – mažiau, tačiau visi jie mane užpildo teigiama energija ir verčia nuolat tobulėti. Man būtų labai sunku, jei gyvenimas priverstų pasirinkti tik vieną iš jų.
Pakalbėkime plačiau apie vieną iš šiuo metu ryškiausių tavo veiklų – muziką. Kada ji pradėjo užimti svarbią vietą tavo gyvenime?
Dainuoti aš pradėjau vos 6-ių mėnesių. Močiutė man pasakojo, jog būdama tokio amžiaus prieš miegą jau guguodavau sau lopšines. Vėliau su močiute dažnai dainuodavome kartu. Ji išmokė mane savo mėgstamų itališkų ir prancūziškų dainų, o aš jas su malonumu atlikdavau viešai. Visa mano šeima yra labai daininga. Nei viena šventė ar didesnis šeimos susibūrimas nepraeina be muzikos. Tačiau paauglystėje mano intravertiškumas paėmė viršų ir dainuoti prieš publiką man tapo sunku. Tikriausiai nuo 8-ių metų iki tol, kol man suėjo 18-a, tėvai iš manęs nėra girdėję jokio muzikinio garso. Visgi dainavimo aš visiškai nepamiršau. Kai likdavau viena namuose, slapčia grodavau pianinu ir dainuodavau. Tačiau net ir tuomet neapleisdavo baimė, jog tėvai kažkur slapta paliko diktofoną, kad mane įrašytų (juokiasi). Laikui bėgant savarankiškai pramokau groti pianinu. Lyg šiol tai yra instrumentas, kuriuo sau akompanuoju. O kalbant apie dainavimą publikai, šis barjeras natūraliai dingo po to, kai mečiau medicinos studijas ir pradėjau profesionaliai šokti. Pamažu vėl atsirado drąsos dainuoti prieš žmones. Laikui bėgant socialinėje medijoje net pradėjau dalintis vaizdo įrašais su perdainuotų žinomų dainų versijomis. Kalbant bendrai, dainavimas man yra toks pat svarbus, kaip ir šokis. Gal šiuo metu net svarbesnis. Tačiau šioje srityje aš vis dar smarkiai kovoju su įgimtu drovumu.
Neseniai viešumoje pasirodė ir pirmasis tavo oficialus muzikinis vaizdo klipas dainai „Širdis“, Kas paskatino tave jį sukurti ir kokią žinutę jis siunčia žmonėms?
Man tai yra neįtikėtinas įvykis. Įrašius dainą „Širdis“ iškart galvoje atsirado idėja, kad reikėtų pamėginti ją „aprengti“ vaizdo klipu. Šis procesas turėjo užtrukti savaitę, tačiau su kolegomis siekdami geriausio rezultato, užtrukome gerokai ilgiau. Šis vaizdo klipas yra mano atviras prisistatymas Lietuvos publikai. Jame stengiausi atskleisti skirtingas savo asmenybės puses. Tiek savo įgimtą švelnumą, tiek nenuspėjamą menišką prigimtį. Vaizdo klipas išėjo labai poetiškas, lengvas, tačiau tuo pat metu ir šiek tiek keistas bei melancholiškas. Manau šios savybės geriausiai apibūdina mano asmenybę, o klipo režisierius Vadim Fasij atliko nuostabų darbą jas atskleisdamas. Manau, kad vaizdo klipe man pavyko perteikti pakankamai skirtingus asmenybės charakterius. Tad jį žiūrėdami klausytojai turėtų geriau pažinti ne tik mane, bet ir atrasti kažką artimo sau.
Dainos „Širdis“ tekstui buvo panaudotos Lietuvos literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino eilės. Kaip gimė ši mintis ir kodėl buvo pasirinktos būtent šio soneto ištraukos?
Aš mėgstu rašyti tekstus dainoms pati, tačiau dėl kalbos barjero to padaryti lietuvių kalba negalėjau. Todėl pradėjau aktyviai ieškoti įvairių lietuviškų eilių ir prašyti draugų, kad jas man išverstų. Kai supratau, apie ką kalba šis sonetas, kažkas manyje pradėjo rezonuoti. Šios eilės gali būti dedikuotos daug kam: mylimajam, draugui, aistrai, vidinei intuicijai. Mane tiesiog sužavėjo šio soneto neapibrėžtumas. Skaitant pirmą kartą jis gali skambėti lyg eilinis romantiškas eilėraštis, kas man taip pat patinka, nes esu prancūzė moteris, kuri tiesiog dievina romantiką (juokiasi). Tačiau šios eilės turi daug platesnę literatūrinę gelmę. Vien faktas, kad jų autorius buvo kunigas, palieka daug vietos interpretacijai. Tikriausia tai ir patraukė meno dėmesį.
Prie tavo pirmojo muzikinio kūrinio įrašų prisidėjo didelė Lietuvos muzikos kūrėjų komanda - Grupės „Royce“ nariai Justas Katauskis ir Ilja Gun bei žinomas muzikos prodiuseris Vitas Vaičiulis, kuris dirba su tokiais garsiais Lietuvos atlikėjais, kaip „Daddy Was A Milkman“, ,„Electronic I“, Lolita Zero bei daugeliu kitų? Kaip susikirto jūsų visų keliai?
Su Ilja susipažinau prieš dvejus metus. Kartu dirbome „AURA“ šokio teatro spektaklyje „Sprendimas“. Tuomet tikrai nei jis, nei aš nebūtume pagalvoję, kad vėliau kartu teks dirbti prie kažko susijusio tik su muzika. Ilja tikriausiai net nežinojo, kad aš dainuoju. Tačiau prieš kelis mėnesius socialinėje erdvėje pasidalinau vaizdo įrašu, kuriame atlieku grupės „Kamanių šilelis“ dainą „Paleisk mane namo“. Pamatęs įrašą jis su manimi susisiekė ir supažindino su Justu bei Vitu. Taip ir gimė ši graži muzikinė draugystė. Man didelė garbė dirbti su šiais žmonėmis, jie turi didžiulę patirtį muzikinėje scenoje ir jų patarimai bei žinios man yra neišmatuojamos vertės.
Ar buvo sunku dainuoti lietuviškai?
Aš labai mėgstu mokytis naujas kalbas. Lietuvių kalba yra mano mėgstamiausia iš visų užsienio kalbų. Ją mokausi jau trečius metus. Tiesa, specialių pamokų nelankau ir stengiuosi ją išmokti savarankiškai bendraudama su kolegomis teatre ar klientais kavos namuose. O šios dainos tekstą pavyko pajusti natūraliai. Negaliu sakyti, kad dainuoti lietuviškai buvo paprasta ir dainoje tikrai ne viskas suskambėjo tobulai. Tačiau šį kartą su kolegomis nusprendėme labiau orientuotis į šio kūrinio muzikinį turinį bei jo emociją, o kalbos tarimo tobulinimą palikti ateičiai.
Kokios yra tavo ambicijos muzikinėje scenoje? Ką norėtum pasiekti šioje veikloje?
Šiandien mano didžiausia ambicija yra pradėti koncertuoti žmonėms, pristatyti jiems savo kuriamą muziką. Labai norėčiau, kad klausytojai ateitų į koncertus paklausyti mano autorinių kūrinių. Tai man būtų didelis pasiekimas. Taip pat tikiuosi geriau išmokti akompanuoti sau pianinu. Šis instrumentas tapo mano aistra, tačiau dar nesijaučiu jį valdanti taip gerai, kad galėčiau groti viešai. Mano nuomone, grojantis ir tuo pačiu metu dainuojantis atlikėjas scenoje sukuria didesnę emocinę gelmę. Labai norėčiau pasiekti tokį lygį, kad savo grojimu ir dainavimu maksimaliai įtraukčiau klausytoją į tai, kas vyksta scenoje. Be to, šiuo metu ieškau sprendimų, kaip tinkamiau ir organiškiau į savo būsimus pasirodymus įnešti ir dalį savo tikrosios profesijos – šokio. Visgi šis menas yra neatsiejama dalis manęs ir būtų neteisinga savo koncertuose jį palikti nuošalėje.
Pirmąja savo įrašytą dainą Lietuvos publikai jau pristatei. O kas toliau? Kokie artimiausi tavo muzikiniai planai?
Šiuo metu su kolegomis esame susikoncentravę į naujų dainų kūrimą ir įrašus. Artimiausias tikslas – kuo plačiau pristatyti Lietuvos publikai mūsų bendrą kūrybą. Labai norėčiau greičiau pradėti planuoti ir gyvus koncertus. Tačiau pradžiai, manau, reikėtų labiau supažindinti publiką su savo dainomis, atskleisti jiems skirtingas savo menines puses ir sulaukti atgalinio ryšio. Šiuo metu aš išties mėgaujuosi šiuo nauju gyvenimo iššūkiu ir visu kūrybiniu procesu bei labai tikiuosi, kad šios veiklos rezultatai sulauks palankių vertinimų ir iš klausytojų.
Ačiū už pokalbį.
