Audronis Imbrasas: šokio situacija lyg veidrodis atspindi šalies būklę

– Ugnė Kačkauskaitė: Kokia Lietuvos šokio padėtis buvo prieš 25 metus?

– Audronis Imbrasas: Jei kalbėsime apie profesionalųjį šokį, tai prieš 25–30 metų iš esmės buvo tik baletas. Pagrindinė veikla virė LNOBT (Kauno ir Klaipėdos muzikiniai teatrai turėjo gerokai silpnesnes baleto trupes negu dabar), tačiau net ir Vilniuje pamenu sezoną, kai nebuvo sukurtas nė vienas naujas baleto spektaklis, esą dėl lėšų stokos.

Maždaug kas antrą sezoną naują ar atnaujintą programą pateikdavo ansamblis „Lietuva“. Atsirado moderniojo / šiuolaikinio šokio užuomazgos – Kaune jau reiškėsi, savo festivalį rengė „Aura“, Vilniuje su pavieniais baleto solistais kartais ką nors sukurdavo Jurijus Smoriginas, kėlė galvą „Polėkio“ kolektyvas, išauginęs nemažai dabartinių šiuolaikinio šokio asmenybių. Įžymių baleto šokėjų galakoncertus rengdavo Petro Skirmanto fondas.

Vis dėlto pasitaikydavo sezonų, kai Vilniuje nepamatydavome nė vieno naujo šokio spektaklio, čia nesileisiu į diskusijas, tarkime, apie meninę tuometinės nacionalinės baleto trupės kryptį. Kituose miestuose, išskyrus tris pagrindinius, nevykdavo beveik nieko, susijusio su šokiu.

Interneto tais laikais nebuvo, šokio videojuostomis ar užsienietiškais žurnalais niekas neprekiavo, nebent vienas kitas profesionalas kažką parsiveždavo iš gastrolių. Nors valstybės sienos jau buvo atviros, tačiau kelionės į užsienį reiškė ne tik varginančias procedūras, kad gautum vizą, bet ir brangius skrydžius, nelengvai rezervuojamus viešbučius. Taigi meninės informacijos atžvilgiu vis dar gyvenome atskirti uždangos, nors jau ne geležinės. Anuos laikus sudėtinga net lyginti su dabartine šokio įvairove ir informacijos apie jį srautu.

Viktor Černický. Performanso „PLI“ scena.
Foto: Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

– Kokiomis aplinkybėmis įsikūrė LŠIC? Kas lėmė šį sprendimą?

– Tai buvo asmeninė mano iniciatyva, atsiradusi kaip reakcija į keblią šokio situaciją. Tuo metu nevartota net pati sąvoka „šokis“, jį vadindavo „choreografija“, kaip įprasta visoje buvusios SSRS teritorijoje, arba laikydavo teatro, net muzikos žanru. Teko nemažai pasistengti, kad „šokio“ sąvoka, didžiojoje pasaulio dalyje vartojama kaip bendrinis šios srities pavadinimas, išvis pasiektų mūsų visuomenę. Anuomet ėmiausi ir šios sąvokos populiarinimo, nes buvau aktyvus žurnalistas ir kritikas.

Be šių priežasčių sprendimą lėmė dar keletas aplinkybių. Šokio informacijos centras neseniai buvo įsikūręs Estijoje, ten remtasi suomių, savaip perėmusių prancūzų patirtį, pavyzdžiu. Lietuvoje atsirado ilgai laukti teisės aktai dėl ne pelno organizacijų – susidarė teisinės prielaidos kurti ne tik valstybines biudžetines įstaigas, bet ir kur kas lankstesnius darinius.

Tai teikė vilčių, bet paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę, buvo tai, kad ką tik įsikūręs Atviros Lietuvos fondas į visiškai naują Atlikėjų meno programą oficialiai įtraukė tik teatrą, muziką ir kiną. Kai pasiteiravau, kodėl ignoruojamas šokis, atsakė, esą jo Lietuvoje tiesiog nėra. Supratau, kad nelieka nieko kito, kaip įkurti įstaigą, kurios pavadinime būtų aiškiai įrašytas terminas „šokis“, ji spręstų būtent šio meno problemas, jį populiarintų, atstovautų šios srities interesams.

Formaliai LŠIC įkūrė Kultūros ministerija Vyriausybės sprendimu. Po poros metų, kai teisės aktai buvo pakeisti, leidžiant ne pelno, vėliau viešąsias, įstaigas steigti jau ir fiziniams asmenims, bei po eilinio ministerijos vadovybės pasikeitimo, buvo pranešta, kad centras uždaromas, tačiau, jei norime, galime jį perimti, persteigti jau kaip fiziniai asmenys. Taip LŠIC įgavo dabartinį juridinį statusą.

– Kaip Jūs atradote šiuolaikinį šokį? Kas anuomet padėdavo užčiuopti jo pulsą?

– Vieną kitą šiuolaikinės (su išlygomis) choreografijos kūrinį Lietuvos publika galėdavo pamatyti jau sovietmečio pabaigoje – centralizuotai užsieniečių gastroles rengęs Maskvos Goskoncert kas porą metų ką nors numesdavo ir mums. Pirmuosius tikrus šiuolaikinio šokio kūrinius pamačiau Kaune, „Auros“ festivalyje, pačioje devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tačiau, būdamas kritikas, profesionaliai domėjausi pasauline šokio istorija, natūralu, kad žinojau pavardes, orientavausi, kokie yra šios srities žanrai ir kryptys.

Labai pravertė pirmosios profesinės stažuotės, į kurias vykau įvairių šalių ambasadų Lietuvoje kvietimu. 1993 m. rudenį beveik du mėnesius viešėjau Paryžiuje pagal Prancūzijos kultūros ir frankofonijos ministerijos specialią programą Vidurio ir Rytų Europos kultūros profesionalams.

1994 m. vasarą viena kelionė į JAV aprėpė dvi programas – Valstybės departamento suplanuotą kelionę per dalį pagrindinių šios šalies šokio įstaigų, ir Amerikos šokio festivalio (American Dance Festival – ADF) edukacinę programą šokio kritikams. Per tas keliones pamačiau po dvi–tris dešimtis spektaklių, kokių iki tol Lietuvoje beveik nebūdavo įmanoma išvysti.

Kasmet vykdavau ir į Šiuolaikinės choreografijos festivalį Vitebske (Baltarusija) – tas renginys buvo labai svarbus šiuolaikiniam šokiui mūsų geografiniame regione. Tokia buvo pradžia, paskui tęsiau ir plėtojau užmegztus kontaktus, stengiausi vykti į šokio festivalius ar nacionalines vitrinas Vakarų valstybėse. Zoom tais laikais juk nebuvo.

„Didieji vaiduokliai“
Foto: Organizatoriai


– Kas padėdavo generuoti idėjas, įgyvendinti didesnius projektus?

– Per tuos du dešimtmečius talkino įvairūs žmonės, sunku būtų visus išvardyti. Paminėsiu tuos, kurie ilgai darbavosi LŠIC kartu su manim: Viktoras Karpušenkovas, Vita Mozūraitė, kuri laiką – Jolita Balandytė, vėliau Auksė Luišaitė, Ingrida Gerbutavičiūtė, Goda Dapšytė, Justina Brazaitė, Laima Zamžickė, Gintarė Masteikaitė, nemažai kitų kolegų. Dauguma pastaruoju metu matomiausių choreografų, šokėjų irgi buvo centro bendražygiai. LŠIC sėkmę lėmė daugelio žmonių energija ir darbai.

Labai padėjo ir užsienio – Prancūzijos, JK, JAV, Vokietijos, Šiaurės kraštų – ambasadų Lietuvoje kultūros padaliniai. Festivalį Naujasis Baltijos šokis ilgai rėmė ir visokeriopai padėjo „Philip Morris Lietuva“ ir Aušra Balčiūnienė, mus palaikė „Clear Channel Lietuva“ ir vadovas Artūras Štaudė. Teigiamų impulsų davė centro ir festivalių leidinių dizaineriai, labai stiprūs kūrybininkai – Daiva Matulytė, Tomas Mrazauskas.

Įdomus niuansas, išryškėjęs LŠIC veiklos pradžioje, per pirmuosius festivalius Naujasis Baltijos šokis – iš profesinių bendruomenių mus labai palaikė, netgi patys dalyvaudavo teatralai, dailininkai, tačiau šnairai žiūrėjo muzikos atstovai, sprendžiantys šalies baleto likimą, per jo prizmę vertinantys turbūt ir šiuolaikinį šokį.

Baletas „Žizel“
Foto: LRT stop kadras

– Kokia Lietuvos šokio padėtis yra dabar?

– Nelygu, iš kurio taško žvelgsime. Palyginti su 10-uoju dešimtmečiu, nueita toli į priekį, aktyvus šokio gyvenimas verda ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, pasiekia kitus miestus. Tačiau, jei lyginsime su Prancūzija, Olandija, Belgija, Suomija ar Norvegija, atrodysim ganėtinai liūdnai. Kita vertus, garsus britų šiuolaikinio šokio guru Johnas Ashfordas nuolat kartoja, esą mažiau negu 5 milijonus gyventojų turinčios valstybės visavertiškai plėtoti šokio negali. Pusiau juokais keliu sau uždavinį šį dėsnį paneigti.

Atskirų šokio žanrų situacija irgi vertintina skirtingai. Baletas turi stiprią mokyklą, kuri formavosi beveik šimtą metų, gauna rimtą valstybės paramą. Nors meninę jo orientaciją pastaraisiais dešimtmečiais vertinu itin kritiškai, tačiau dabar daug stipresnės negu kadaise yra Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų baleto trupės, ypač pastaroji. Šiuolaikinis šokis, palyginti su tuo, kokį dėmesį jam skiria valstybė, pasiekė neįtikėtinos įvairovės, tuo atžvilgiu mes gerokai lenkiame, tarkime, kitas dvi Baltijos šalis.

Dabar tai tarptautiškai itin aktyvi bendruomenė, kurios kontaktai apėmė, pasirodymai jau pasklido kone po visus žemynus, aišku, iki COVID-19 pandemijos. Kita vertus, ryškėja labai liūdna tendencija – apie penkiasdešimt šiuolaikinio šokio kūrėjų iš Lietuvos gyvena ar didžiąją laiko dalį praleidžia užsienyje. Priežastis paprasta – skirtingai nuo teatro, muzikos ar baleto, yra itin mažai galimybių, kad Lietuvoje pavyks išgyventi iš šokėjo profesijos, o verstis vien projektais ne visi gali, ne visi ir privalo norėti.

Nuostabus išnykimas
Foto: Mathieu Doyono nuotr.


– LŠIC vadovavimą 2017 m. perdavėte Gintarei Masteikaitei, tačiau esate aktyvus Lietuvos (ir ne tik) šokio raidos stebėtojas. Kokios problemos, Jūsų manymu, šiuo metu aktualiausios?

– Jau minėjau masinį jaunosios kartos nutekėjimą į užsienį. Jei norime šios srities potencialą išlaikyti savo pačių šalyje, užuot tiekę „žaliavą“ pasauliui, būtini skubūs sprendimai. Reikia vieno labai paprasto dalyko – turi atsirasti nuolat veikianti valstybinė šiuolaikinio šokio institucija, kuri rūpintųsi šios srities infrastruktūra, strategija, skatintų kūrybinę veiklą.

Dėl jos formato ir vietos šokio lauke galėtų būti diskutuojama, įvairios šalys taiko skirtingus modelius – yra ir nuolatinės trupės, ir vadinamieji Šokio namai ar centrai. Tačiau ligšiolinė padėtis pas mus, kaip matome, visiškai nebeatitinka šokio bendruomenės jaunosios kartos lūkesčių ir galimybių.

Tokia institucija galėtų duoti naują impulsą ir visai valstybinių įstaigų, puoselėjančių scenos menus, sistemai, lygiai kaip valstybinę kultūros sistemą teigiamai paveikė atsiradusios naujos infrastruktūrinės organizacijos – Kultūros taryba ir Nacionalinis kino centras.

Rimta problema, kaip užtikrinti, kad šokis būtų pasiekiamas visoje šalyje, ne tik didžiuosiuose miestuose. 2019 m. bendromis LŠIC ir Šiuolaikinio šokio asociacijos pastangomis aplankėme 56 kultūros centrus. Įsitikinome, kad mažesnius miestus šokis pasiekia labai retai, yra miestų, kurie profesionaliojo šokio išvis niekada nematė.

Problema laikau ir disbalansą tarp šokio mokyklų. Šokio profesionalus rengia LMTA Vilniaus ir Klaipėdos fakultetai, M. K. Čiurlionio meno mokykla, žemesniu lygmeniu – Vilniaus kolegija, Kauno choreografijos mokykla, pridygę daug privačių studijų. Teoriškai yra iš ko rinktis, tačiau praktiškai jauniems žmonėms ar jų tėvams labai sunku susivokti šioje pasiūlos kakofonijoje, neaišku, kuo viena studija skiriasi nuo kitos, vienas LMTA fakultetas – nuo kito, kur galima pasirengti profesionaliai šokio karjerai, o kur tik prasimankštinti trumpalaikiams, vienkartiniams televizijų ar komercinių arenų šou. Talentingiausi jauni šokėjai dažniausiai emigruoja, studijas renkasi užsienyje.

Pagrindinei baleto trupei pagaliau atėjo vadovauti žmogus, kuriam rūpi nacionalinio baleto ateitis. Tikėkimės, jis pamažu ištaisys tuos keistus nukrypimus, kai buvo labiau orientuojamasi ne į Lietuvoje užaugusius šokėjus, į Rusijos choreografus ar kažkodėl ir į Lenkijos, nors kažin, ar ji laikytina rimtesnių šokio pasiekimų šalimi.

„Chotto Xenos“ spektaklio scena
Foto: J. L. Fernandezo nuotr.


– Žvelgdamas kritiko akimis, kokias Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenės ydas pastebite? O gal esama ir tam tikrų veiklos spragų?

– Apmaudu dėl susiskaldymo, kai rūpi tik asmeninis kiemas. Įveikus tas varžančias ribas, būtų daug lengviau tiek visai bendruomenei, tiek daug kam asmeniškai. Kita vertus, karantinas parodė, kad ši bendruomenė turi labai stiprų stuburą, geba susitelkti, padeda vieni kitiems, net ir gretimoms meno sritims. Žinoma, ji nėra vienalytė, yra labai kūrybingų, dinamiškų asmenybių, sėkmingai veikiančių operatorių, bet yra ir pasyvių ar vaikščiojančių vis tais pačiais takais, netrūksta nusivylusių, beveik visiškai atsiribojusių...

Tačiau liūdniausia, kad valstybinės struktūros, susijusios su šokiu, seniai nebeatitinka laikmečio, ir man, kalbėsiu tiesiai, dėl to šiek tiek gėda už mūsų šalį. Žinoma, veikla, dažniausiai remiama Kultūros tarybos, vis tiek vyksta, nepaisant to, kokia nerangi, nelanksti valstybinė kultūros ar švietimo politika, kultūros procesai ją apeina ir palieka toli už nugaros. Šokio bendruomenės potencialas ir tarptautinis įdirbis dar pernelyg menkai išnaudojamas. O tai labai praverstų ir kultūrai, ir ekonomikai, ir socialinei sferai.

– Ar šiais laikais dar apskritai verta kalbėti apie, pavyzdžiui, lietuviško šokio savitumą? O jei taip, tai koks jis?

– Būsiu gal nepopuliarus, tačiau nelabai tikiu nacionaline šių laikų meno tapatybe, nesvarbu, ar tai dailė, muzika, kinas ar šokis. Tik tie menai, kurių pagrindinė išraiškos forma yra kalba, tiesiogiai sietini su nacionaliniu savitumu, nes kiekviena šalis paprastai turi savo vyraujančią kalbą. Vis dėlto kokybiškiausi, iškiliausi meno reiškiniai nepaiso nei sienų, nei geografijos, nei kalbos ribų.

Tačiau pasikartosiu: pagal srities, kurią geriausiai išmanau, – šokio – situaciją ir kontekstą galima vertinti tos ar kitos visuomenės kūrybiškumą, kritinio mąstymo, net demokratijos toje šalyje lygmenį.

Šiuolaikiniam šokiui tradiciškai labai sudėtinga autoritarinėse ir / arba technologiškai atsilikusiose valstybėse, kur kas lengviau demokratiškose, pažangiausias technologijas ir vadybos metodus taikančiose visuomenėse. Kuo uždaresnė šalis, tuo mažiau joje šokio, kai kuriose net profesionalus baletas draudžiamas arba nepriskiriamas valstybės finansuojamoms, viešąsias paslaugas galinčioms teikti sritims.

Lietuvos šokio situacija lyg veidrodis atspindi šalies situaciją – visuomenė vis dar vaduojasi iš planinės ekonomikos, sovietmečiu suformuotų struktūrų, mitų, įpročių bei tarpusavio santykių. Labai lėtai, po truputėlį, kiek leidžia tie papročiai ir santykiai, judame į priekį, kad atsidurtume ten, kur norime būti, – tarp pažangių, atvirų, laisvų visuomenių...

Gintarė Masteikaitė: šiuolaikinio šokio bendruomenei būdingas tarptautiškumas

– Ugnė Kačkauskaitė: Kokiomis aplinkybėmis pradėjai vadovauti Lietuvos šokio informacijos centrui?

– Gintarė Masteikaitė: Šitą poziciją man pasiūlė LŠIC įkūrėjas ir ilgametis vadovas Audronis Imbrasas, puikus strategas, gebantis įvertinti žmonių ir organizacijų potencialą. Apsvarsčiusi visus pliusus ir minusus, sutikau, nors tuo metu tikrai neketinau vadovauti jokiai organizacijai, buvau nepriklausoma kultūros vadybininkė, prodiuserė, rengiau turus užsienyje, taikiau naujus darbo metodus, kūriau visokiausius projektus... Ir kaip tik tada gavau tą pasiūlymą. Sutikau, nes buvo aišku, kad reikia, o jeigu siūlo man, vadinasi, pasitiki. Pokalbis vyko 2016 m. pabaigoje. Nuo kitų metų sausio pradėjau dirbti.

– Kokia Lietuvos šokio padėtis buvo tuomet, kai ėmeisi šio centro vadovės pareigų?

– Atrodytų, nelabai skyrėsi nuo dabartinės, bet, kai geriau pagalvoji, situacija vis dėlto kitokia. Šiuolaikinio šokio bendruomenė buvo mažesnė, per keletą pastarųjų metų įvyko tikras „sprogimas“, tvirtas šokėjų ir choreografų pozicijas jau pradeda užimti mažiau žinomi arba dar visai negirdėti vardai. Sparčiai daugėja studijuojančių arba mokslus tarptautinėse šokio mokyklose baigusių, su užsienio kūrėjais dirbančių šokėjų – Dovydas Strimaitis (Marselio nacionalinis baletas) ar Lukas Karvelis (Anouk Van Dijk).

LŠIC neturėjo strateginio finansavimo, tad nuo pat pirmos darbo dienos teko tvarkytis su dešimtimis skirtingų projektų. Reikėjo labai greitai sudėlioti festivalio Naujasis Baltijos šokis programą. Pamenu, kokį nežmonišką spaudimą tada jaučiau. Pirmais darbo metais į centro akiratį pakliuvo šiuolaikinis cirkas, pradėjome kaupti duomenų bazę, rinkti statistinę informaciją. Nusprendėme, kad pats laikas padėti pagrindus pirmai Baltijos šokio platformai. Tais pačiais metais įkurtas šokio teatras „Okarukas“, įsteigta Scenos meno kritikų asociacija. Atsirado vienas iš populiariausių šokio spektaklių „Contemporary?“

– Kokius pokyčius laikytum svarbiausiais?

– Lietuvos šiuolaikinis šokis labai sustiprėjo, pastaraisiais metais įkurtos bent trys naujos šokio trupės, labai aktyviai reiškiasi nepriklausomi šiuolaikinio šokio profesionalai, ypač jaunieji. Kūrėjai daug aktyviau dalyvauja rezidencijose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ypač atviri bendradarbiavimui yra menininkai, ką tik baigę mokslus. Vis daugiau lietuvių vardų skamba tarptautiniame kontekste, tai labai džiugina. Prieš užklumpant pandemijai, šokio kūrėjai aktyviai pristatinėjo savo darbus užsienyje (Kinijoje tikriausiai pabuvojo visos Lietuvos šokio trupės ir ne po vieną kartą).

Labai daug darbų padaryta ir su Lietuvos kultūros institutu. Nepamirškime jungtinių šalies kultūros pristatymų. Naujovė – aukšto lygio šokio filmų ir videodarbų transliacijos, sukėlusios didžiulį žiūrovų susidomėjimą – festivalio Naujasis Baltijos šokis filmų programa sulaukė daugiau kaip 50 000 peržiūrų, pelnė gerą kritikų, kitų sričių profesionalų įvertinimą. Antrus metus vykdomas projektas „Šokis plius miestas“, Kauno šokio teatras „Aura“ intensyviai kuria videodarbus.

Vis daugiau kūrėjų plečia savo kūrybines erdves, dirbdami ne tik su skirtingomis kūrybinėmis komandomis, bet ir su žmonėmis, turinčiais negalią. Įvertinus visas darbo Lietuvoje sąlygas, šokio lygis yra tikrai neblogas.

– Būdama šio centro vadovė, tikriausiai turi tam tikrą ateities viziją. Kokia ji?

– LŠIC vykdo veiklą jau ketvirtį amžiaus, yra sukaupusi nemažai patirties, žinių, archyvinės medžiagos. Centras nuo pat pradžių darė tai, ko tam tikru laikotarpiu labiausiai trūko arba kas išvis dar neegzistavo. Bėgant metams, šiuolaikinio šokio / cirko situacijai keičiantis iš esmės, veiklos kryptys natūraliai kinta, adaptuojasi. LŠIC matau, kaip šiuolaikišką, atvirą, dinamišką organizaciją, tiek gebančią įžvelgti savo atstovaujamos srities poreikius, gerinti kūrybos sąlygas, kompetentingai prisidėti, kai formuojama Nacionalinė kultūros politika, tiek stiprinančią kultūros sritį ir jos prestižą, rengiančią ir įgyvendinančią tvarias, ilgalaikes nacionalines ir tarptautines strategijas.

– Vienas iš šio centro uždavinių – reprezentuoti šokį užsienyje. Kaip sekasi plėtoti šią veiklą?

– Tai kompleksinis uždavinys, kurį centras įgyvendina, vykdydamas skirtingas veiklas ir iniciatyvas. Pirmiausia, LŠIC apdoroja, sistemina, skleidžia, pateikia bendrąją informaciją. Keičiantis poreikiams, tobulėjant technologijoms, centras neatsilieka nuo laiko. Pavyzdžiui, labai daug spausdintos medžiagos perkelta į skaitmeninį formatą.

Anksčiau Lithuanian Dance Scene būdavo pristatoma DVD, po to USB, dabar visa informacija pasiekiama online būdu, paspaudus nuorodą ar nuskenavus QR kodą. Sukūrėme online duomenų bazę, kuri nuolat atnaujinama, pateikiant kūrėjų ir trupių atsiųstą informaciją. Ši duomenų bazė puikiai veikia ne vien kaip paieškos platforma, bet ir kaip kūrėjų internetiniai puslapiai (dažnas neturi savo asmeninio puslapio internete, naudojasi tik socialinėmis medijomis, o tai ne visada patogu užsienio profesionalams).

Žinoma, dalies kūrėjų ten nėra, ne visi mato prasmę, ne visi randa laiko surinkti savo duomenis, bet mes ta linkme sistemingai dirbame. Išaugus vaikams ir jaunimui kuriamų šokio spektaklių kiekiui, pradėjome daryti atskirą online leidinį, skirtą būtent šiai sričiai.

Kita labai svarbi sritis – bendradarbiavimas su Lietuvos kultūros institutu, su kultūros atašė, Užsienio ir Kultūros ministerijomis. Padedame įgyvendinti bendrus šalies kultūros pristatymo projektus įvairiuose kraštuose, konsultuojame kultūros atašė, primename, kokie lietuvių kūrėjai gyvena užsienio šalyse ir pan.

LŠIC nėra agentūra. Neturime tikslo atstovauti vienai trupei, organizuoti būtent jos pristatymus. To niekada nebuvo ir to labai vengiame. Mūsų tikslas – dirbti su jungtiniais projektais. Lietuvos šokį pristatome festivalio arba didesnės kultūrinės programos kontekste.

Pavyzdžiui, Izraelyje vykusiame Lietuvos kultūros pristatyme šiuolaikinio šokio akcentas buvo ypač svarbus. Pernai planavome šiuolaikinį šokį pristatyti Baltarusijoje, Italijoje (deja, dėl karantino nepavyko). Dabar su partneriais tariamės dėl naujo projekto Helsinkyje, kur visos trys Baltijos šalys galėtų parodyti jungtinę šokio programą. Taigi orientuojamės ne į atsitiktines rekomendacijas ar tiesiog pavienius pristatymus. Daugiausia laiko ir energijos skiriame projektams, kur pasirodo mažiausiai du–trys menininkai. Tai turi labai didelę prasmę.

Vienas iš didžiausių tęstinių projektų yra Baltijos šokio platforma, 2019 m. pradėta rengti kartu su Latvija ir Estija. Tai padeda lengviau prisikviesti užsienio ekspertus, kad atvažiuotų pasižiūrėti trijų šalių šokio, sudarome sąlygas susitikti estų, latvių ir lietuvių šokio kūrėjams.

Dalyvaudami įvairiausiuose tarptautiniuose projektuose, padedame lietuvių menininkams būti geriau matomiems. Šiuolaikinio šokio pristatymas nėra vien spektaklių rodymas. Daug dirbame, stengdamiesi, kad Lietuvos šokio kūrėjų vardai, šokio teatrų pavadinimai kuo plačiau cirkuliuotų tarptautinėje arenoje.

Pavyzdžiui, Aerowaves dalyvaujančių menininkų darbus peržiūri 40 partnerių iš visos Europos. Taigi atsiranda šansas, kad kūrėjo video pamatys 40 prodiuserių, kurie atstovauja 40 skirtingų festivalių, rezidencijų, centrų, erdvių. Kartais vienas–trys ar dešimt iš tų, kurie peržiūri šiuos pristatymus, nusprendžia konkretų menininką pakviesti į savo šalies rezidenciją. Nesvarbu, kad jis nėra išrinktas į finalinį dvidešimtuką, tačiau po dvejų–trejų metų to kūrėjo veikla jau daug kam bus kuo puikiausiai žinoma. Pavyzdžiui, Vilma Pitrinaitė ne kartą aplikavo į Aerowaves.

Šią choreografę, šokėją visi atstovai ir partneriai jau puikiai atsimena, identifikuoja, žino. Atpažinti menininką yra labai svarbu. Kiekvienais metais LŠIC šio tinklo susitikime pristato naują vardą iš Lietuvos.

Aktyvi tarptautinė veikla, dalyvavimas tarptautiniuose scenos meno renginiuose, konferencijose, susitikimuose lėmė, kad LŠIC kartu su festivaliu Naujasis Baltijos šokis buvo pakviestas prisijungti prie ES projekto Big Pulse Dance Alliance. Europoje tai didžiausias šokiui skirtas projektas, kurio partneriai yra svarbiausi šokio festivaliai.

Tai nereiškia, kad lietuviai būtinai pateks į programą, tačiau LŠIC dalyvavimas šiame projekte užtikrina Lietuvos kūrėjams galimybę dalyvauti skirtingose šio projekto veiklose, aplikuoti su idėjomis į atvirus kvietimus. Šis projektas garantuos, kad apie dalyvaujančius mūsų šalies šokio menininkus tikrai sužinos visų festivalio partnerių meno vadovai, iki kurių tikriausiai būtų nežmoniškai sunku „prisikasti“ kitu keliu.

Tokie projektai visada duoda naudos, kartais ji išryškėja gerokai vėliau, net pasibaigus projektui. Svarbiausia yra informacijos apykaita, žinių sklaida.

Sustiprėjus Lietuvos šokio sričiai, prasiplėtus mobilumo galimybėms, didžioji kūrėjų ir trupių dalis labai sėkmingai mezga tiesioginius tarptautinius ryšius, įsitraukia į įvairius tarptautinius projektus. Tikrai ne viskas priklauso nuo LŠIC, mes stengiamės sukurti kuo palankesnes sąlygas, suteikiame galimybes, tačiau dažniausiai nuo pačių kūrėjų priklauso, ar tinkamai jomis pasinaudojama.

– Dar viena iš LŠIC iniciatyvų – Naujasis Baltijos šokis. Kokią matytum šio festivalio ateitį?

– Labai geras klausimas pandemijos akivaizdoje. Jeigu atvirai – nežinau. Galiu apie tai tik pasvajoti. Man šią akimirką svarbiausia, kuo galėtume pakeisti festivalio formatą, kuris artimiausiu metu, atrodo, tiesiog neveiks, taigi visiems kels daugiau streso negu džiaugsmo.

Suprantu, kad klausimas apima ne tik veiklos formą, bet ir patį tikslą. Kad ir kaip viskas klostytųsi ateityje, Naujasis Baltijos šokis atliks savąją idėjų pristatymo, diskusijų katalizatoriaus funkciją.

Šiuolaikinis šokis seniausiai peršoko per visus barjerus, vyksta nuolatinė formų, idėjų paieška, nenutrūkstamas atsinaujinimas. Tad vienos matomiausių LŠIC iniciatyvų tikslas – sudaryti sąlygas šiai sričiai toliau vystytis, žiūrovams suteikiant malonumą stebėti tuos pokyčius, kartais juose galbūt ir patiems dalyvaujant.

– Be tų problemų, apie kurias jau užsiminei, kas šiuo metu aktualiausia Lietuvos šokiui?

– Yra daug svarbių klausimų, kuriuos sprendžiame jau ne vienerius metus, pirmiausia – tai Nacionalinė šokio sklaidos regionuose programa, kad visur Lietuvoje profesionalų šokį būtų galima pamatyti ne tik po vieną kartą per metus. Ši programa neabejotinai padės ir patiems kūrėjams: dažnesnis spektaklių rodymas, didesnis užimtumas ir pan. Svarstome, kaip jauniesiems šokėjams užtikrinti galimybes ir sąlygas dirbti Lietuvoje. Tai kompleksinė problema, susijusi su klausimais, ar mūsų šalis jau pribrendo, ar dar ne, kad atsirastų struktūrinė organizacija, skirta šiuolaikiniam šokiui, ar ši sritis turės savo nepriklausomą aikštelę, rezidencijų erdvę ir pan. Problemų yra daug, bandome jas spręsti.

– Kaip manai, ar dar galima šiuolaikinį šokį identifikuoti nacionaliniu atžvilgiu?

– Yra keletas šalių, kurių šiuolaikinis šokis visada lengvai atpažįstamas, su niekuo nesupainiojamas. Pirmiausia čia reikėtų paminėti Izraelį, didžiąją dalį Amerikos šokio bendruomenės, kurios stilius dar stipriai skiriasi, yra atsilikęs nuo europietiško braižo, tas būdinga ir daliai Azijos regiono.

Šiuolaikinis Graikijos ar Portugalijos šokis turi daug savitų bruožų, bet jie gal ne tokie ryškūs kaip Izraelyje. Šokėjus lengviau identifikuoti pagal aukštąsias mokyklas, kurias yra baigę, pavyzdžiui, Tarptautinę šiuolaikinio šokio mokyklą Belgijoje (P.A.R.T.S.), arba pagal šokio trupes, kurioms jie priklauso. Šiuolaikinio šokio bendruomenei būdingas tarptautiškumas.

Intensyvėja kūrybos mainai tarp šalių, regionų, labai dažnai šokėjai dirba ne su viena kūrybine komanda, perimdami skirtingas šokio technikas ir patirtį. Todėl taip sunku juos identifikuoti pagal kilmės šalį. Lietuvos šiuolaikinis šokis tikrai neiškrinta iš bendro Europos konteksto.

– Lietuvos žiūrovams šiuolaikinis šokis ilgą laiką atrodė tarsi svetimkūnis. Ar situacija keičiasi?

– Turime pasitikėti auditorija, mano galva, tai vienintelis kelias į susikalbėjimą. Auditorija, nesvarbu, koks jos santykis su šiuolaikiniu šokiu ar kita meno sritimi, turi teisę su viskuo susipažinti ir savaip reaguoti. Labai dažnai bijoma tos reakcijos arba laikomasi išankstinės nuomonės, kad kažkas kažko nesupras. Mane labai džiugina įvairios mūsų srities iniciatyvos, kai ieškoma kitokių bendravimo su publika formų (rezidencijos, meno sklaida regionuose, skaitmeninio formato projektai ir pan.). Šių iniciatyvų rezultatai nuteikia labai pozityviai. Tad į klausimą atsakysiu optimistiškai – situacija labai sparčiai gerėja. Šiuolaikinis šokis ir cirkas vis lengviau skinasi kelią į žiūrovų širdis.