Knygelę sudaro dvi dalys – Tendzegolskio aforizmai ir jo esė apie aforistiką. Pradžioje pažymėta, kad aforizmus iš autoriaus kūrybos parinko Vytautė Žilinskaitė. Jiedu keletą metų susirašinėjo. Rašytoja dariusi didelę įtaką šiam aforistui, jį globojusi. Pats žanras buvo reikalingas globos. Žilinskaitės poveikį jautė visa naujoji lietuvių aforistika. Vienoje esė pažymėta: „Lietuvių aforizmai beveik ištisai satyriniai. Jie brendo šalia Vytautės Žilinskaitės satyrų, kuriomis ji nušluostė nosį visiems vyrams.“
Knygelė pasirodė pačiu laiku – Europoje ir Amerikoje šis žanras atgimė, o mūsų aforistai, deja, pamažu visai nutilo. Žodynuose vis dar nėra net paties žodžio „aforistika“ (tarsi pakaktų vien „aforizmo“).
Pirmoje dalyje sudėtos brandžiausios Tendzegolskio mintys iš ankstesnių jo rinkinių „Aistros“ ir „Aforizmai“. Pirmąjį 2014 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, antrąjį – 2018 m. leidykla Homo liber, kuri ir dabar mums parūpino šią nedidelę, bet įstabią knygelę. Aforizmus redagavo jau keletas redaktorių, tarp jų ir reiklioji žodžio meistrė Žilinskaitė.
Antroje dalyje aforistas rašo apie šio žanro būklę sovietmečiu, pažymėdamas, kad iš visų literatūros žanrų nemelavo gal tik aforizmai.
Viskas čia nauja ir negirdėta. Iškalbingame įžanginiame straipsnelyje „Aforizmas turi ateitį, nes turi praeitį“ (p. 55) Tendzegolskis retoriškai klausia: „Kaip praėjusio amžiaus antrojoje pusėje Lietuvoje staiga atsirado dešimt aforistų, niekam nežinant, kas yra aforizmas?“ Ir pats atsako: „Samprotaudamas apie aforistiką, neturiu kuo remtis, tik savo asmenine patirtimi. Keisčiausia, kad jokioje mokykloje niekas man neaiškino šio žanro paslapčių. Ir štai paradoksas: panūdau jas aiškinti kitiems!..“
Iš tikrųjų ir aforistika, ir patys aforizmai – tarsi nukritę iš dangaus. Šiomis temomis nei literatai, nei kritikai nekalba. Autorius pasakoja, kaip pradėjo rašyti aforizmus be jokių mokslų. Universitete niekas šio žanro nevertino.
Iš Raseinių rajono atvažiavęs į Vilnių, suskubo domėtis sentencijų rinkiniais. Didžiausią įspūdį jam padarė Tacito mintis: „Reti laimingi laikai, kai gali jausti, ką nori, ir sakyti, ką jauti, – rašo A. Tendzegolskis. – Pirmą kartą perskaityta, ji užgniaužė man kvapą. Štai kaip galima rašyti!“ Laisva mintis Lietuvoje bandė veržtis pro visus plyšius. Nuo mokyklos laikų kūręs aforizmus, Tendzegolskis ilgainiui ėmė rašyti ir esė apie aforistiką.
Knygelėje lakoniškai aptartos su aforistika susijusios temos: jaunieji aforizmų kūrėjai, antikos posakių įtaka, moterų aforizmai, šio žanro leidybos aklavietė, aforistikos atgimimas pasaulyje ir net naujoji Jameso Geary’o knyga „Trumpa aforizmo istorija“. Šios esė spausdintos Metuose, Kultūros baruose, Literatūroje ir mene, Nemune ir kt.
Iš visų literatūros žanrų aforizmai labiausiai tinka cituoti. Tad kaip čia nepacituosi Tendzegolskio minčių, atrinktų Žilinskaitės?
Pažanga gerą sumanymą kala į gerą galvą.
Blogis gerinasi, kol laimi.
Vyriausiąjį labiname, kol paverčiame nelabuoju.
Akivaizdžiausi tie darbai, kurie padaromi dėl akių.
Pinigas riedėdamas nevirsta.
Pareigūnai žmones vertina tik pagal pareigas.
Gera, kai visi savo vietose, ir niekas negali užimti tavosios!
Gražiai skamba: „banko plėšikas kalėjime“, bet dar gražiau – „bankininkas kalėjime.“
Korumpuotieji skęsta nebent vandenyje.
Iš juros periodo galiūnų vieninteliai išliko juristai.
Portrete nematyti, kur įmerkta uodega.
Jei neisi su šaukliais, būsi apšauktas.
Knygos gina vaikus nuo mokytojų.
Nepadarysi karjeros, kol jos neprireiks kito karjerai.
Vienintelis mokslinis komunizmo dėsnis – atsirasti ir išnykti.
Žvejas apkibęs žvynais, stalius – drožlėmis, o politikas – makaronais.
Neįsibrausi ten, kur reikalingas debilas.
Lavinkis, laviruok.
Vaikas gina teisybę iki pirmos klasės.
Menas švenčiausias tam, kuris iš jo minta.
Pigiausias knygų platinimo būdas – sumesti į Nemuną.
Įtempk stygas ir grandines!
Mažai matai: esi per daug laisvas.
O pabaigoje tenka atsidusti knygelės mintimi: „Aforizmų nebrangina šalis, kurioje jų mažai.“
