Erdviame ir šviesiame kambaryje pamačiau daug drobių su peizažų vaizdais. Mykolė ant stalų išdėliojo šūsnis atvirukų dydžio piešinių su tais pačiais motyvais – gatvelėse, vingiuojančiose nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios iki Belmonto miško, dešimtmečius egzistavo nuostabi darna tarp gamtos ir miesto, deja, šiandien ji vis labiau drumsčiama.
Į kiekvieną šios žalios salos lopinėlį stengiamasi įsprausti kuo daugiau namų, ypač daugiabučių. Čia be paliovos nukasinėjamos kalvos, ardomi šlaitai, kertami seni klevai ir pušys, naikinami sodai. Matyt, neatsitiktinai Mykolė pagrindine tapybos tema pasirinko urbanizacijos santykį su gamta.
Šiuolaikiška peizažo interpretacija Mykolė susidomėjo jau studijų metais. Gerai įvertintas jos peizažų ciklas jojimo mokyklos Bulonės miške motyvais. Rezidencijoje Andoroje ji tapė kalnų masyvus, o persikėlusi į Kopenhagą domėjosi šiaurietiško peizažo ypatumais.
Nuosekliausiai savąją peizažo koncepciją tapytoja išplėtojo, grįžusi į Vilnių, kai tarsi kitomis akimis pažvelgė į išsiilgtą, pažįstamą gamtovaizdį.
Mykolė smalsiai ir atidžiai tyrinėja konkrečių vietovių peizažus, pasitelkdama stebėjimą, atranką, fiksavimą, archyvavimą, analizę, perdirbimą. Rūpestingai dokumentuoja ir rekonstruoja kiekvieną pasirinktą kraštovaizdį, racionalų metodą derindama su emocijų ir nuotaikų perteikimu.
Peizažo tyrinėjimas – ilgas procesas. Tapytoja panašiai kaip piešinių bloknotą naudoja fotoaparatą, analizuodama motyvus, fotoobjektyve tiksliai sufokusuoja pasirinktą vaizdo fragmentą. Tiesa, fotografija jai – tik pagalbinė priemonė, o piešiniai svarbūs ir kaip savarankiškas raiškos būdas, juos dažnai eksponuoja greta paveikslų.
Mykolės piešimo technikos spektras itin platus – tapo tušu, tiek švelniai susiliejančiais, tiek ryžtingais potėpiais, drąsiai braukia pastelės kreidelėmis, preciziškai tiksliai brėžia linijas nusmailintu pieštuku. Neretai vienam piešiniui taikomi net keli piešimo būdai. Šiuos piešinius sugrupavus į serijas, sudėliojus į mažesnes ar didesnes kompozicijas, atsiskleidžia subtilūs išraiškos niuansai, spalvų deriniai.
Panašiai kaip tapytojas Tomaszas Ciecierskis ji dėlioja peizažą iš keliolikos ir daugiau etiudų, skaičius priklauso nuo sienos ir erdvės dydžio.
Šiuolaikiniai tapytojai peizažo žanru vėl ėmė domėtis 10-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kritikas Robertas Fleckas tvirtina: „Peizažas šiandien įsivaizduojamas vien dirbtinis. Europoje industrija, agrarinis ūkininkavimas ir erdvinis planavimas seniai ir smarkiai suvaržė gamtą iki pat tolimiausių regionų. Tapybai tai privalumas – peizažas nebekelia nostalgijos.“
Mykolei peizažas irgi yra kultūrinių, ekonominių santykių atspindys – ji vaizduoja kraštovaizdžius, pertvarkytus pagal žmogaus poreikius, vietas, prie kurių galima privažiuoti, priartėti. Tačiau tai nenuslopina nei gamtos ilgesio, nei noro grožėtis natūraliais peizažais.
Prarandamas balansas tarp natūralios ir dirbtinės aplinkos. Ieškodama mažiau nuskriaustos gamtos, menininkė vyksta prie ežerų, į upių slėnius, miškus, raistus. Visi šie peizažai tušti, be žmonių, tačiau ir čia matomi „invazinės“ jų veiklos pėdsakai – pamiškėje numestos senos automobilio padangos, apirusios statybinės konstrukcijos.
Mykolė tokių radinių neretušuoja iš romantiškų gamtovaizdžių. Štai žydinčiame nuostabaus grožio raiste klimpsta gelžbetonio sija – ne iškart pastebimas svetimkūnis. Tačiau toks reginys ilgam sutrikdo – primena, kad žmonių sudarkyti gamtovaizdžiai savo ruožtu ne į gera keičia ir žmonių būdą, jų gyvenseną.
Kita vertus, Mykolės peizažuose nėra nieko nei grėsmingo, nei pavojingo, nei paslaptingo. Ji negąsdina ekologinėmis katastrofomis, tiesiog reflektuoja peizažą, atskleisdama, kaip nostalgiją nustelbia konsumerizmas.
Mykolės išeities taškas – ne vaizduotė ir ne atmintis. Piešimas iš natūros suteikia jos peizažams tikroviškumo, autentiškumo. Svarbu ir tai, kad iš mažų eskizų ant drobės nutapytas paveikslas išsaugo kūrybos spontaniškumą.
Didžiausią įspūdį menininkei daro tapytojai, novatoriškai keičiantys peizažo žanrą. Davido Hockny’o vėlyvieji peizažai jai įdomūs siekimu perteikti kraštovaizdžius, didžiuliu greičiu lekiančius pro automobilio langą, spalvų ryškumu. Paslaptingi fantastiniai Peterio Doigo peizažai jai lyg ir svetimi, tačiau ją žavi nevaržoma šio tapytojo technikos laisvė.
Mykolė irgi tepa labai plonus dažų sluoksnius, palikdama nutekėjimo žymes, kuria savitą simbiozę iš tapybiškos plastinės kalbos ir iš kompiuterinės landšafto projektų vizualizacijos. Įspūdį dar labiau sustiprina linijinė perspektyva, tokiems brėžiniams būdinga polichromija, neuždažyti balto fenoplastiko ploteliai.
Žvilgsnis į kraštovaizdžio gilumą įtraukiamas, pasitelkiant žiūrėjimo tašką, ypač šoninį rakursą, išryškinant įstrižas kryptis. Dažnai peizažuose dominuoja veržli plačios kelio juostos įstrižainė. Abstrahuodama matomą vaizdą, tapytoja stengiasi atskleisti nematomą jo struktūrą.
Mykolė rašo: „Peizažą suvokiu kaip vertikalių elementų masę, kuri suformuoja horizontalias formas: žolės stiebas – pieva, medis – miškas. Visa augmenija stiebiasi vertikaliai į viršų, tačiau kirsdama horizontą sminga gilyn į žemę. Vanduo šį pojūtį dar labiau sustiprina, atspindėdamas ir pratęsdamas linijas.“
Įtampą, o kartu paveikslų poveikį padidina ir kitos dichotomijos. Kontrastas geometrinėms kampuotoms, laužytoms formoms, plokštumoms yra organiškos suapvalintos, lyg tekančios ir banguojančios linijos.
Apibendrinimas ir abstrahavimas derinamas su smulkiomis realistinėmis detalėmis, su dirvožemio, smėlio, žievės ar betono tekstūra. Greta kraštovaizdžio struktūros dailininkė atskleidžia nuolatinę gamtos kaitą, momentines būsenas.
Mykolės peizažuose spalvų deriniai visada susiję su metų laikais. Žiemos peizažuose sniege boluoja juodi medžių siluetai. Ankstyvą pavasarį, vėlyvą rudenį skambų baltos su juodos kontrastą keičia susiliejantys skirtingo sodrumo pilki atspalviai.
Vasaros peizažuose miškų, pievų žaluma derinama su ežerų mėliu, upių žydruma. Rudens vaizduose mėgaujamasi gelsvos ir rusvos deriniais. Sniegas, dangus, vanduo, augmenija skirtingu paros metu blykčioja šviesos atspindžiais.
Mykolei pavyksta tradicinius fenomenus – tapybą ir peizažo žanrą – interpretuoti savitai, šiuolaikiškai.
