Kviečia keisti požiūrį į klaidas

Paėmus į rankas naująją A. Kaziliūnaitės knygą, iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad jokio pavadinimo ant jos visai nėra – tik ją atvertus supranti išradingą dizaino sprendimą, kad jį gali peržiūrėti tik žiūrėdamas tarsi į veidrodinį paviršių: yra, ir kartu nėra, kaip ta jūra, apie kurią rašo poetė viename iš šios knygos eilėraščių. Tokį sprendimą sugalvojo knygos dizainą kūrusi Agnė Dautartaitė-Krutulė.

Laidoje „ARTimai“ A. Kaziliūnaitė pasakojo, kad šį eilėraštį parašė labai įdomioje vietoje, Visbio mieste, kuris vienintelis Europoje yra išsaugojęs viduramžišką architektūrą, kartu ir viduramžių gynybinę sieną.

„Gyvendama ten, vienoje iš tarptautinių rašytojų rezidencijų, aš kaip tik pro visus langus savo kambaryje iš visų pusių mačiau jūrą, ir tokiomis aplinkybėmis parašiau eilėraštį, kurio pagrindinė mintis, kad jūros nėra, kad mes patys ją susikuriame“, – prisiminė ji.

Pasak jos, šio eilėraščio leitmotyvas tapo visos knygos pavadinimu dėl to, kad visoje knygoje jai vienas svarbiausių dalykų yra paradoksų ir klaidų atveriama estetika: „Tai, kad klaida, kurią mūsų visuomenė dažnai yra linkusi pasmerkti – ar tai būtų rašybos klaida, ar kalbant netyčia išsprūdęs kalbos riktas – gali nebūtinai būti tai, ką mes pasmerkiame ir stengiamės į tai nežiūrėti, bet išdidinus ir pažvelgus tam tikru kampu, tai gali būti labai originali ir įdomi medžiaga, įdomus kampas atrasti naujas atvertis tiek kūryboje, tiek apskritai pasaulėžiūroje“.

Neišvaikščiota kūrybos teritorija

Kuo ši A. Kaziliūnaitės knyga jai pačiai skiriasi nuo ankstesnių? „Man paauglystėje labai patiko siurrealisto menininko Salvadoro Dali pasakyta gana arogantiška mintis, bet, man atrodo, slepianti labai daug tiesos: jis pasakė, kad, laisvai pacituojant, kartojasi saulė, kartojasi jūra, kodėl Salvadoras Dali taip pat negalėtų kartotis?“, – šypsojosi ji.

„Kai mes kalbame apie meną, mes visada susiduriame su tokiu klausimu, kas yra nauja, kas yra originalu, ir apskritai, ar tai yra įmanoma, tuo labiau, kalbant savo paties kontekste. Kas man pačiai galbūt atrodo nauja ir neišvaikščiota teritorija mano pačios kūryboje, literatūros kritikams, analizuojantiems mano darbus, gali pasirodyti kaip tik tam tikra evoliucija, nuoseklumas“, – svarstė ji.

Visgi, vertindama savo darbus, A. Kaziliūnaitė mano, kad savo kūrybinio kelio pradžioje ji buvo labiau linkusi eksperimentuoti su raiškos formomis, o dabar ji labiau telkiasi į teksto turinį.

„Šiuo atžvilgiu man, kaip menininkei, didžiausias iššūkis atrodo į kuo minimalistiškesnes, pačias nekalčiausias formas, kurios netgi gali iš pirmo žvilgsnio priminti „Instagram“ poetų darbus, arba tiesiog kažkokias sveikinimo koncertų palinkėjimų kelias eilutes, sutalpinti maksimalią filosofinę ir meninę priešpriešą, paradoksą, kuris atrakintų visai kitą žvilgsnį į tą, kame kiekvienas iš mūsų gyvename, ir su kuo žmonės susiduria likę vieni su savimi: kažkokiais vidiniais prieštaravimais, baimėmis, būsenomis. Aš bandau nukreipti į tam tikrus už žodžių slypinčius potyrius, kurie galėtų mums parodyti kelią, kaip naujai pažvelgti į tas visas būsenas, kurios galbūt nėra artikuliuojamos“, – kalbėjo poetė.

Atsisakė daugiau nei pusės eilėraščių

A. Kaziliūnaitė laidoje prisipažino, kad pirmajame rankraštyje, kurį ji įteikė leidyklai „Kitos knygos“, eilėraščių buvo gerokai daugiau, tačiau vėliau, dirbant kartu su knygos redaktoriumi Donaldu Kajoku, jų neliko.

„Daugiau negu pusė tekstų dingo ir aš buvau labai patenkinta tai padariusi. Mano manymu, kiekvienam rašytojui vienas sunkiausių dalykų yra be kažkokio pašalinio patarimo subręsti iki tokio lygio, kai tu supranti, kad turi daugiau negu pusę savo tekstų išimti iš knygos, ne dėl to, kad jie blogi, bet dėl to, kad jie būtent čia netinka ir nesukuria to homogeniškumo, vientisumo pojūčio“, – kalbėjo ji.

Dalį išimtų eilėraščių bus galima pamatyti vėliau kituose leidiniuose, tokiuose kaip „Poezijos pavasario“ almanachas ar „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachas, kiti galbūt sulauks savo eilės kitoje poetės knygoje.

Susitelkė į romaną

Kada bus kita A. Kaziliūnaitės knyga – sunku nuspėti net jai pačiai. „Kadangi šiuo metu aš pati daugiau dėmesį esu sutelkusi į savo pirmąjį rašomą romaną, tiesiog sunku kažką žadėti, nes prie ateinančios knygos poezijos šiuo metu tiesiog nedirbu“, – kalbėjo ji.

Apie idėją rašyti romaną ji jau yra kalbėjusi prieš kelerius metus, tačiau juokiasi iki šiol nežinanti, kada jis bus baigtas ir ar iš viso jis bus pasiūlytas skaitytojams.

„Iš tikrųjų mane visą laiką stebina ir džiugina kolegos, keletą tokių turiu ir tarp artimų draugų, kurie sugeba gana greitai, per metus ar dvejus parašyti romaną: labai džiaugiuosi ir baltai pavydžiu žmonėms, kurie tai sugeba“, – prisipažino ji.

Pati A. Kaziliūnaitė pasakojo, kad nors romano idėja gimė labai anksti ir ilgai rutuliojosi galvoje, jai teko įdėti nemažai jėgų ir įveikti save, kad prisėstų rašyti, nes pati, jau aštuoniolika metų aktyviai dalyvaujanti poezijos lauke, nesijautė kaip prozininkė.

„Prozos laukai man buvo naujiena, dėl to aš tikrai turėjau gana ilgai dirbti su savimi, kad leisčiau sau tai daryti, bet pradėjau, ir šiuo metu tai darau. Ar kada nors ta knyga pasirodys, aš to tikrai nežinau – galbūt galų gale, net jei sugebėsiu ją pabaigti, perskaičiusi nuspręsiu, kad man ta knyga atrodo per prasta ir neverta spausdinimo. Bet kokiu atveju man tai dovanoja tam tikrų vidinių patirčių ir vaizduotės treniruočių, kurios man atrodo svarbios ir šiuo metu reikalingos“, – kalbėjo A. Kaziliūnaitė.

Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.