Štai kaip jį prisimena to meto klausytojai, buvę jo mokiniai:
„Jis dažnai sustodavo prie lango ir jo akys nuklysdavo kažkur toli, toli virš mūsų mokyklą supančių namų, tarsi poeto siela trokštų iššokti nuo kūno pančių. Jis kalbėjo mums apie Gyvenimą, kuris visada skambėjo taip, lyg jis būtų rašomas didžiosiomis raidėmis; jis kalbėjo apie horizontą apimančias svajones, apie likimą, apie poeziją. Jis mėgo šią temą ir dažnai kalbėjo apie gyvenimo grožį, išgyventą poezijos pasaulyje. Jis švelniai kalbėjo apie Baironą, slovaką Keatsą, ir poetus žydus – Ejngorną, Nejdusą, Markishą ir kitus. Nepaisant daugybės mūsų prašymų, jis niekada neskaitė mums savo paties eilėraščių, nors jų buvo daug išleista. Mes jo atsisakymą suprasdavome, kaip bandymą išlaikyti privatumo jausmą, ir už tai jam atleidome, visą laiką skaitydami ir deklamuodami jo eiles mažose grupėse. Taip, mes jį tikrai mylėjome. Jis buvo mūsų Poetas<...>“2
Lietuvoje praleido itin kūrybingus metus
1916 m. dvidešimtmetis M. Kulbakas išspausdino eilėraštį „Žvaigždutė“ („Shterndl“). Ši fronto kario malda, kuria jis „jautria folkloro intonacija ir mažybiniais kreipiniais“3 prašo, kad žvaigždelė nuneštų žinią namiškiams, pavirto liaudies daina, dainuojama ir šiandien. 1919 m., trumpai apsilankęs Minske, vėl sugrįžo į Vilnių. 1920 m. Vilniuje buvo išleista pirmoji M. Kulbako knyga „Dainos“ („Širim“), kuriose atskleidžiamas jidiš kalbos grožis. Eilės prasideda žodžiais: „Išvydau aš žydų žodžius tarsi balandžius, tarsi balandžius/ Burkuoja, burkuoja balandžiai širdy.“ (Vertė Mindaugas Kvietkauskas)
Gaila, kad Lenkijos okupuoto Vilniaus valdžia jam nesuteikė pilietybės (gal dėl kairiosios pasaulėžiūros?). Jis su šeima gyveno pusiau nelegaliai. 1920–1923 m. M. Kulbakas prasmingai leido laiką Berlyne. Nors jo gyvenimo sąlygos buvo vargingos, jis lankė teatrus, parodas, studijavo modernią jidiš literatūrą ir Vakarų kultūrą. 1922 m. į rinkinį „Naujieji eilėraščiai“ („Naye lider“) įtraukta itin populiari poema „Gudija“ („Raysn“) apie žydus, kurie plukdydavo sielius Nerimi ir Nemunu. Juos pakerėdavo laukų grožis, pakrančių vaizdai, miškai, o vandens tekėjimas lyg gyvenimo srovė plukdė juos į paslaptingą šalį.
„Poemoje kuriama ypatinga žydiška Lietuvos ir Gudijos peizažo mitologija<...> perfrazuodamas Adomo Mickevičiaus dainą apie Viliją iš poemos „Konradas Valenrodas“, o drauge tartum atsiliepdamas į Maironio „Viliją“, M. Kulbakas aprašė Nemuno ir Neries santaką ties Kaunu, regimą naktį sieliais praplaukiančių žydų“4. 1923 m. M. Kulbakas sugrįžo į Vilnių. Laikraščio „Vilner Tog“ redakcija poetą pasveikino kaip „tvirtą, gyvenimo geismo kupiną ir veiklų Lietuvos žemės sūnų“5. Ir tais pačiais metais jis sukūrė poemą „Vilne“, lietuviškame vertime pavadintą „Vilnius“. Literatūros kritikai taip apibūdino poemos meninę vertę ir aktualumą Lietuvai:
„<...> iš žuvusio tikėjimo ir praeities griuvėsių šiame mieste nuolat kalasi nauja gyvybė – tarsi medelis iš senųjų mūrų. Miestą gaivina amžina gamtos gyvastis (vitališkoji upė Vilija) ir gimtoji kalba. Netikėtas palyginimas („jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas / ant šventiškai kasdienių vartų miestan“) susieja žydiškąją tapatybę ir archajišką Vilniaus tradiciją, litvakų kalbą ir šventą lietuvių simbolį ąžuolą, jo tvirtybę. Tradicija miršta ir vėl prisikelia naujomis formomis, senasis protėvių tikėjimas gęsta, bet ir vėl atgimsta jauno žmogaus širdyje – kiekvieno mokinio, skaitančio „žilus“ savo klasikos raštus. Tad poemos pabaigoje pasirodo, kad tradicijos ir miesto gyvybės paslaptį savyje nešiojasi pats žmogus, ištariantis: „Aš – miestas!“6.
Lietuvoje praleisti metai rašytojui buvo nepaprastai kūrybingi. 1923 m. jis išleido dramą „Jokūbas Frankas“ („Yankev Frank“), kurioje „siurrealistinius poezijos motyvus ėmė keisti istoriniai kūriniai su filosofine potekste“7. 1924 m. – romaną „Mesijas, Jefraimo sūnus“, kuriame „gausu žydiško misticizmo, fantastikos, folkloro elementų bei ekspresionistinio grotesko“8. 1926 m. pasirodė filosofinis romanas „Pirmadienis“ („Montag“). 1927 m. skaitytojus pasiekė satyrinė poema „Bunė ir Berė“, ir tais pačiais metais M. Kulbakas buvo išrinktas pirmuoju Pasaulinio žydų PEN klubo prezidentu. Kadangi jautėsi valdžios nepriimtas, neturėjo gerų sąlygų kūrybai, jį komunistai suviliojo išvykti į Baltarusiją. 1928 m. jau kaip pasaulinio masto rašytojas persikėlė į Minską. 1931 m. išleido I dalį apysakos „Zelmeniečiai“, o II dalį – 1935 m. 1933 m. literatūros pasaulį nustebino jo satyrinė poema „Čaild Haroldas iš Dysnos“ – apie 3-iajame dešimtmetyje jo matytą Berlyną.
Kūrinius uždraudė, poetą įkalino
M. Kulbakas bendradarbiavo su žurnalo „Der shtern“ redakcija, dirbo BSSR mokslų akademijoje. Jis išvertė į jidiš kalbą baltarusių rašytojų Jankos Kupalos (balt. Janka Kupala, 1882–1942) ir Jakubo Kolaso (balt. Яку́б Ко́лас, tikroji pavardė Kanstancin Mickevič, Канстанці́н Міха́йлавіч Міцке́віч, 1882– 1956) eilėraščių rinkinius. 1936 m. parašė trijų veiksmų eiliuotą dramą „Plėšikas Bojtre“, kurią režisavo Solomonas Mihoelsomas (1890 – 1948 m.), o plėšiko vaidmenį puikiai atliko aktorius V. Zuskinas (1899–1952 m.) „Bojtre“ spektaklis buvo pastatytas Tel-Avive, kamerinio teatro scenoje.
M. Kulbako kūryba susidomima Europoje, JAV9. Literatūros talentu jis priartėjo prie Avromo Suckeverio (1913–2010), Chaimo Gradės (gim. Vilniuje 1910 – Niujorke 1982 m.) šlovės. Deja, Baltarusijos valdžia norėjo, kad rašytojas savo kūrybą persmelktų socialistiniu realizmu, bet jis ir toliau rašė žydiškais motyvais. 1937 m. Stalino agentai prikabino M. Kulbakui „liaudies priešo“ etiketę, apkaltino jį neva priklausius antitarybinei organizacijai ir dirbus Lenkijos žvalgybai.
1937 m. rugsėjo 18 d. M. Kulbakas buvo įkalintas Minsko kalėjime. Jo kūriniai uždrausti, teatruose nerodomi spektakliai. Tarp suimtųjų buvo garsus poetas, irgi litvakas, gimęs Zembine (Baltarusijoje), Izi Harikas (IziKharik Yitskhok; 1898–1937), sovietų jidiš poetas.
4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje jis – prestižinės Baltarusijos mokslų akademijos narys, Minsko literatūrinio laikraščio „Oktober“ redaktorius, vėliau Minsko literatūrinio žurnalo „Shtern“ redaktorius. Produktyvus rašytojas, socialistinio realizmo stiliumi aprašęs štetlo gyvenimą revoliucijos metu. Išleidęs trečią svarbų poezijos rinkinį „Kaylekh-dike Vokhn“ („Savaitė po savaitės“) 1937 m. birželį, savo karjeros viršūnėje, jis buvo areštuotas ir tais pačiais metais nužudytas10. Toks pat likimas ištiko literatūros kritiką Jokūbą Bronšteiną ir dar keliolika žydų intelektualų. Visi jie buvo apkaltinti antitarybine veikla11.
1937 m. spalio 29 d. M. Kulbakas, šis didis žydų talentas, buvo sušaudytas. Jo palaidojimo vieta nežinoma. 1956 m. sovietinė valdžia reabilitavo poetą, t. y. pripažino nekaltu, deja, šis aktas gyvybės jam nesugrąžino. M. Kulbako giminės išnagrinėjo bylą. Kankiniui poetui atminti atverskime keletą šios bylos puslapių.
Kaltinimus panaikino po sušaudymo
Čia – sutrumpintas M. Kulbako teismo proceso išrašas. Detaliau susipažinti su bylos eiga, sužinoti, kokia buvo sovietinių teisėjų teisinė kultūra ir kaip jie vertino žmogaus gyvybę, kaip greitai Sovietų Sąjungoje būdavo sprendžiamos „liaudies priešų“ bylos, galima atsidarius šią nuorodą.
Atkreipkite dėmesį, kad M. Kulbako gimimo data yra klaidinga, kai kur nėra teisėjų inicialų arba datos, o skliausteliuose A. M. reiškia žmogaus, tyrusio M. Kulbako bylą, inicialus.
„Vykdymo nuosprendis atliktas Minske 27.10.37. Saugoma Vidaus reikalų liaudies komisariato 1-ojo specialiojo skyriaus, specialiojo archyvo 8 tome, 155 puslapyje. SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato 12-ojo skyriaus, 1-ojo specialiojo skyriaus viršininkas. SSRS Vidaus reikalų I-ojo specialaus liaudies departamento XII padalinio vadovas, valstybės saugumo leitenantas ŠEVELEVAS. Aukščiausiojo teismo karinės valdybos teisminis posėdis – spalis (datos nėra! - A.M.K.)
Minskas. Pirmininkaujantis: Voenjurist (karinis teisininkas) T. Matulevičius. Nariai teisėjai: diz.voenjurist (karo teisininkas) T. Miljanovsky, brig.voenjurist ( brig. karo teisininkas ) T. Zarjanovas. Sekretorius: karo teisininkas Kudrjavcevas. Sesijos pradžia – 10.30 val. Pirmininkas pareiškė: „Dėl kokių nusikaltimų kaltinamas Kulbakas Moišė Borisovichas?“ (–Ar aš neteisingai perskaičiau įrašą? – Moisejus Borisovičius svarstomas? –pasiteiravo pirmininkas) „Nr. 72, 76, 68, 69, 70 JK BSSR (58/10, 58/6, 58/7, 58 / 8 JK Rusijos Federacija)“,<...> Buvo pranešta, kad atsakovas dalyvauja. Pirmininkas patvirtino atsakovo tapatybę ir paklausė, ar jis gavo nuostatų kopiją. Į šį klausimą atsakovas (Moišė) atsakė: „Taip, aš jį gavau.“ Atsakovui paaiškinamos jo teisės ir teismo struktūra. Atsakovas nepateikė jokių prašymų. Pirmininkui vadovaujant, sekretorius paskelbė kaltinamąjį prašymą. Pirmininkas paaiškino teisiamajam kaltinimų esmę ir klausė, ar jis pripažįsta savo kaltę, ar ne?<...> M. Kulbakas manė, kad nėra prasmės kovoti su kaltinimais. Teismo posėdyje jis nusprendė pasakyti tiesą ir pareiškė, kad yra nekaltas. Kaltinamajam buvo suteiktas paskutinis žodis, jis atsakė, kad daugiau nieko neturi pasakyti. Kadangi atsakovas nieko reikšmingo nepasakė, byla buvo baigta. Teismas išėjo pasitarti. Grįžęs į teismą pirmininkas paskelbė nuosprendį. 10 val. 45 min. sesija baigta.
VERDIKTAS. 1937 m. rugsėjo 18 d. suimtas. 1937 m. spalio 28 d. Minske vyko uždaras teismo posėdis, kuriame dalyvavo SSRS Aukščiausiojo Teismo karinės valdybos atstovai, pirmininkas Matulevičius, nariai Miljavskogas, Zarjanovas ir sekretorius Kudrjavcevas<...> Kaltinamas SSRS pilietis Kulbakas Moišė Solomonovičius, gimęs 1880 m. (data su 1890 m. – pataisyta AMK.), kaltinamas nusikaltimais, numatytomis išlygomis (visi tie patys klausimai – AIE), nustatytomis teisminio svarstymo būdu, kaltinamasis buvo Lenkijos šnipas Baltarusijos teritorijoje. SSRS karinė valdyba nuteisė Kulbaką Moisejų Solomonovičių. 1937 m. spalio 29 d. įvykdyta egzekucija. SSRS Aukščiausiasis Teismas. Apibrėžimas N4–019036 / 56.“
M. Kulbakas reabilituojamas, t.y. pripažintas nekaltu.
„SSRS Aukščiausiojo teismo karo taryba pirmininkaujant teisingumo pulkininkui Semikui (taip pat be vardų, be inicialų – A. M. K.) ir jos nariams, teisingumo pulkininkas Senina, teisingumo pulkininkas Lidina, apsvarstę posėdyje 1956 m. gruodžio 15 d. (gruodžio 5 d. – tai neįskaitoma – AMK) pagrindinio karo prokuroro išvadą dėl Kulbako Moišės Solomonovičiaus, gimusio 1890 m., 1937 m. spalio 28 d. jį taip pat pasmerkė SSRS Aukščiausiojo Teismo karinė valdyba, remiantis JK BSSR 70/76 straipsniais<...> vykdymui su turto konfiskavimu. Išgirdęs argumentus, Seminas ir Serikovo teisingumo pulkininko leitenanto pagrindinio karo prokuroro padėjėjai nustatė: Kulbakas buvo pripažintas kaltu kaip antisovietinės organizacijos dalyvis ir kaip lenkų šnipas. Pagrindinis karo prokuroras pasiūlė panaikinti Kulbako nuosprendį, nes nauju tyrimu buvo nustatyta, kad jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu dėl kontrrevoliucinės veiklos. Vyriausiasis karinis prokuroras įvertino įrodymus ir padarė išvadą: SSRS Aukščiausiojo Teismo karo taryba nusprendė, kad 1937 m. spalio 28 d. SSRS karinės valdybos V. S. sprendimas dėl Kulbako Moišės Solomonovičiaus ir jį kaltinančios aplinkybės turėtų būti panaikintos“12.
Jungė kabalos filosofiją, žydų folklorą ir Vakarų Europos literatūros išraiškas
Rašytojas M. Kulbakas buvo didžio intelekto ir gilios mąstysenos kūrėjas. Jis savo kūryboje – poezijoje, prozoje ir dramaturgijoje – sujungė kabalos filosofiją, žydų folklorą su Vakarų Europos literatūrinėmis išraiškomis. M. Kulbako kūryba yra litvako klasikine jidiš kalba sukurta literatūrinio modernizmo sintezė13. Religinė šeimos dvasia giliai įspaudė į jauno berniuko sąmonę sakralinius vaizdus: šabo šventimą, pamaldas, psalmyną, menorą. Vaikystės prisiminimai padvelkė sakraliniais įvaizdžiais ir jo poemoje „Vilnius“, kuriame apstu atminties, tradicijų, maldų ir giesmių ir žmogaus širdyje kylančių abejonių: ar yra kas nors anapus? Sunku įrodyti, ar M. Kulbakas nesuabejojo didžiąja Būtimi – Jahvės gyvenimo sunkumuose. Eilėraštyje „Nebylystė“ jo eilės kelia įtarimą, kad jis ieškojo, abejojo, kankinosi:
„Nors vieną vienintelę kibirkštį trokštu išskelti,
Kad kaistų motyvas širdy, kad paruoštų savu brendimu
Jis kelią senobiniam Dievui, kuriam mes labai nusikaltę,
Nes tūkstančius metų Jis tyli, negirdi maldų ir raudų...
O kad aš atrasčiau nors kokį Jo ženklą!.. Deja, nerandu.“14 (Vertė Alfonsas Bukauskas)
Tačiau kiti eilių akcentai parodo, kad, nepaisant negandų, jis vis dėlto neišsižadėjo tikėjimo į Dievą. Po sunkaus nihilizmo akimirkų Poeto siela vėl atgyja, nuspalvindama tuos buities vaizdus antgamtimi, nusižeminimu prieš Aukščiausiąjį: „mušasi į krūtinę“:
„Tu esi psalmynas iš molio ir geležies...
Ir pasklidę klajoja tavo blunkančios raidės<...>
Tavo žydai prie sidabrinės silkės vėlumoj
Mušasi į krūtinę: o Dieve, nusidedam, nusidedam.<..>
Rūstūs tavo žydai tarp gatvių, siaurų ir rūsčių:
Stingsta nebylios jų kaktos nei sinagogos sienos,
Ir antakiai samanoja – lyg virš tavo griuvėsių stogai.
Tu esi psalmynas, ant laukų parašytas...“ (Vertė Alfonsas Bukontas).
M. Kulbako kūryba persmilkta mistika, tarsi vienišo maldininko ištiestos rankos, siekiančios apčiuopti Didžiąją Būtį. Poetas suvokia, kad laimė priklauso nuo Dievo palaimos, todėl jaunavedžiams jis linki: „Laimingų metų siunčia jiems Aukščiausias iš dangaus< ...> O Dieve, neapleiski jų...“ (Vestuvės).
Apmąstymas Moišės Kulbako 125-osioms jubiliejinėms gimimo metinėms (1896 03 20) prisiminti
Mus skiria jau vos ne šimtmetis, ir aš tavęs, Poete, niekada nemačiau, o išvydęs tavo veidą nuotraukoje ir atvertęs kūrybos puslapius, pajutau, kaip žodžiai srūva, žybsi „aštrioje litvako akyje“. Maištingas „kraujas taip garsiai kunkuliuoja“: prievartai, melui – ne. Nustebau dėl tavo pasaulio spalvų, gamtos grožio ir Vilniaus miesto labirintų. Vakare sinagogose menoros spindi „primerktuose languose“ ir dega žvakės ant altorių Katedros tyloje. Tavo žodžiai lyg „žiežirbos, Ištrauktos iš žaizdro giliausioj nakty. Tu lyg ąžuolas, likimo vainikuotas. Tu – miestas“. Iš tikrųjų tapai Vilniaus miesto simboliu, bet namų jame neradai. Tave menu kaip amžiną „keleivį prie šulinio pakelėje“. Duok ir man atsigerti iš savo poezijos versmių.
Kol saulė nenusileido, paskaitysime šventraštį. Širdis pajus tą didžiąją pasaulio Kūrėjo paslaptį ir amžiną gyvybės ciklą. Kaip nuostabu, ir aš linkėdavau jaunavedžiams tavo poezijos žodžiais, kurių buvau net neskaitęs:
„O Dieve, neapleiski jų,
Malone juos apsiausk,-
Jiems daug vaikų ir džiaugsmo duok,
(ištrauka iš „Vestuvių“. Vertė Alfonsas Bukontas).
Tik aš dar mėgdavau pasakyti: ne daugiau aštuonių ir ne mažiau keturių.
Tu kitiems linkėjai laimės ir sudegei gyvenimo ugny, šviesdamas liepsna. Tu nepasidavei ideologinei prievartai, melo propagandai. Priešas klastingai suviliojo pažadais: atvyk ir gyvensi kaip rojuje. Deja, jiems reikėjo tavo talento, nuspalvinto socialistiniu realizmu. Tačiau tu buvai išdidus ir nepasidavei bauginimams. Tamsioje vienutėje praleidai apie 40 dienų, laukdamas mirties nuosprendžio. Dažnai sapnuodavai savo šeimą. Zelda su vaikais niekam negalėjo pasiskųsti. 1937 m. spalio 29 d., Vilniaus gatvėse jau plaikstėsi pageltę kaštonų lapai. Turėjai tik 41 metus, kai budeliai sušaudė TAVE, nužudydami literatūros genijų. Nežinau, kur tavo kapas, pasodinčiau lietuviškąją neužmirštuolę... Pasiklausytume drauge Gudijos ir Lietuvos miškų ošimo. Dar pasidalinkime prisiminimais. Juk kūnas, pavirtęs žeme, nebeverkia. Kartais akmenys rasoja žmogaus ašaromis. M. Kulbako žmona Borisovna Zelda, gim. 1898 m., taip pat buvo suimta ir nuteista 10 metų tremties. Valdžios atstovai nuvežė atskirai sūnų Eliją ir dukrą Raya kažkur į Šiaurės Ukrainą ir įkurdino vaikų prieglaudos namuose. (Vežė toli nuo Minsko, galbūt norėdami, kad vaikai užaugtų be tautinio tapatumo ir užmirštų tėvų likimą). Kaip rašė dukra Raya Kulbak, „mes verkėme, kad tik nepatektume į prieglaudos namus“. Tėvo sesuo (teta) Tonja ilgai vargo, kol susigrąžino vaikučius iš prieglaudos namų ir parsivežė atgal pas save į Minską. Tonjos šeimoje užaugo 4 vaikai. Ji vienodai apgaubė mažąsias atžalas savo meile ir rūpesčiu.
1942 m. sausį Minske, prie pat tavo namų Opansky Lane 2 gatvėje, amžinybės slėnį pervėrė sušaudytų paukščių klyksmas. Naciai sušaudė tavo šešiolikmetį sūnų Eliją ir dar vienuolika giminių ir kaimynų. Stebuklingai išgyveno tik dukra Raya Kulbak, kad nešiotų amžinos tragedijos sielvartą. Tavo mylimai žmonai Zeldai, išbuvusiai Sibiro tremtyje apie 10 metų, valdžia ilgai neleido prisiregistruoti mieste. Pagaliau sugrįžusi motina apkabino savo vienintelę dukrą. 1956 m. Zelda Kulbak gavo leidimą prisiregistruoti gyvenamoje vietoje. Ilgai jos laukė žinių apie tėvo likimą. Tik 1989 m. dukra Raya Kulbak gavo iš Maskvos oficialų patvirtinimą, kad jos tėvas M. Kulbakas buvo sušaudytas. Laiškas – siaubinga žinia iš praeities ir žuvusi viltis surasti tėvą. Ar likusi vieniša dukra Raya mintimis atklysdavo į Vilnių po žydinčiais kaštonais? Ilgesys primena tėvo gyvenimo pėdsakus, kurie giliai įsmigo Vilniuje. 1990 m. Raya išvyko į Pažadėtąją žemę ir gyveno Tel-Avive. Šios moters Egzodas baigtas. Raya, ar dažnai atklysti prie Nemuno ir Neries santakos vakarais? O gal jau esi pašaukta į Amžinybę? Tai aplankyk savo dvasia, dar pabūk prie Kauno pilies ir tikriausiai pajusi, kaip, tėvo žodžiais:
„Nemunas pasilenkia virš jos ir apkabina,
bučiuoja akis jos žaliąsias, liūdesiu spindinčias,
ir vedas žemyn ją, į dugną, į mėlyną krištolo menę“... (Vertė Mindaugas Kvietkauskas).
O M. Kulbako „Vandens nešėjas“ pavargęs atsiremia į sinagogos sieną ir „stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes“. Žmonės eina ir praeina, kiekvienas nešinas savo likimo naštą. Tik labai nedaug žemės keleivių pakelia galvą pažvelgti į žvaigždes, į erdvę begalinę. Tai ji, Dangaus viešpatija, priglaudžia mūsų sielas tarsi mažytes žvaigždutes, kurios atsispindi tavo apdainuotoje Vilijoje: „…ir tyliai atplaukia tamsi moteris jam priešais iš Vilijos“. Tikriausiai, „Vandens nešėjas” sustojęs bando įsiklausyti, kaip geto žydai baimingai kuždasi, nežinodami savo ateities. Dalijasi duonos žiaubere ir nuryja ašarą. Kai geležiniai žingsniai, sutrikdę tylą ar maldos žodžius, išsiveda: vienas, du, trys… greičiau į nežinią... Tautų miestas, kurio „kiekviena siena – pergamentas, kiekvienas akmuo – šventas raštas“, nes tai buvo Lietuvos Jeruzalė, kurioje gyveno 58 tūkst. žydų, o po karo gyvų išliko tik 2 – 3 tūkst. Man atrodo, kad šis „Vandens nešėjas”, prakaitą nubraukęs, nori sušukti: broliai ir seserys, kur jūs?! Ir atsidūsta žemės giluma, permerkta krauju: mes Paneriuose. Mes čia. Taip netoli, bet jau nebepasiekiami. O Neris, nešdama mūsų vargus ir nelaimes, vis dar teka savo vaga. Vilnius stovi tarp bokštų ir dangoraižių. Tarp ateities ir praeities stovi „Vandens nešėjas”. Ir jaučiu, kaip litvako „kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?“. Iš tikrųjų, tokie talentingi kūrėjai humanistai sujungia tautas: gudus su lietuviais vienybėje su „vyresniaisiais broliais“ – žydais.
2020 m. spalio 19 d. Vilniaus miestą papuošė nauja skulptūra „Vandens nešėjas“. Gaila, kad pats autorius Romualdas Kvintas (1953 – 2018) jau ilsėjosi amžinybėje. Paskutinioji jo skulptūra „Vandens nešėjas“ buvo įkvėpta M. Kulbako poemos „Vilnius“. Ji iškilo Vilniaus buvusio žydų geto teritorijoje, Senamiestyje, Kėdainių ir Lydos gatvių sankryžoje. R. Kvintas šią skulptūrą, kaip ir penkis kitus paskutinius savo kūrinius, galutinai baigti pavedė skulptoriui ir tapytojui Martynui Gaubui, bronzoje ją atliejo meistras Rimantas Keturka. Paminklas įprasmina Vilniaus judaistinės kultūros paveldą.
Talentingas diplomatas, Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Sonnas (g. 1957, nuo 2019 m.) „Vandens nešėjo“ atidengimo proga kalbėjo apie šį nemirtingą paminklą: „Ką mes matome – tai kuklus žmogus, gyvenantis kuklų gyvenimą, sunkiai dirbantis ir neturintis didelių ambicijų, pretenzijų. Tikrai nekaltas gyvenimas. Ir būtent todėl šis paminklas man toks monumentaliai jaudinantis: nes jis visiškai nemonumentalus, beveik demonstratyviai lygus su mumis. Ir vis dėlto šis paprastas darbininkas žvelgia į dangų. Ar jis ten mato žvaigždes? Ar jos jį paguodžia?“15
Ambasadorius M. Sonnas logiškai ir taikliai paaiškino ir savo tautos tragediją, kurią atnešė Hitleris: „1945 m. raudonoji armija užkariavo Berlyną ir išlaisvino mus, vokiečius, nuo Hitlerio – vien tam, kad jo valdymą pakeistų Stalino represijos. Ši istorija pasakojama Lietuvos okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, įsikūrusiame buvusioje Gestapo ir KGB būstinėje Gedimino prospekte. Jo interneto adresas: genocidas.lt Štai kodėl reikia tokios transcendentinės skulptūros“16.
Kiek daug skulptorius Romualdas Kvintas padovanojo Lietuvai savo nemirtingų kūrinių: 2006 m. Vilniuje buvo pastatyta daktaro Cemacho Šabado (g. Vilniuje1864 – 1935 m. Vilniuje), o Kaune – lietuviškos estrados pradininko Danieliaus Dolskio (g. Vilniuje 1890 – 1931 m. Kaune) skulptūra; 2007 m. Vilniuje iškilo Romaino Gary (g. Vilniuje 1914 – 1980 m. Paryžiuje) – prancūzų rašytojo, lakūno, diplomato, o 2019 m. – lietuvių kilmės dainininko, poeto Leonardo Coheno (1934 – 2016 m.) skulptūros. Atrodo, kad Vilnius virsta judaistinės kultūros muziejumi po atviru dangumi.
1. M. Kulbako portretinė nuotrauka. Kulbak Family, http://www.eilatgordinlevitan.com/kurenets/k_pages/kulbak.html
2. Ten pat.
3. Šaltiniai. Kvietkauskas M. Kulbakas, http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1279 (žiūrėta 2020 09 12).
4. Šaltiniai. Kvietkauskas M. Kulbakas. Op. cit.
5. Ten pat.
6. Ten pat. Vilnijos Vartai. Šaulianskaitė Ž. (VAVB), 2011, http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/moise-kulbakas-moise-kulbakmoshe-kulbakasmoze/ (žiūrėta 2020 09 12).
7. Ten pat.
8. Ten pat.
9. Plačiau apie jo veiklą, žr.:Kulbak Family, http://www.eilatgordinlevitan.com/kurenets/k_pages/kulbak.html (žiūrėta 2020 09 12).
10. American-Israeli Cooperative Enterprise. 1998–2021. Kharikas Izi, https://www.jewishvirtuallibrary.org/kharik-izi (žiūrėta 2020 09 12).
11. Kulbak Family. Op. cit.
12. Su proceso eiga galima susipažinti atidarius nuorodą: eilatgordinlevitan.com KulbakFamily, http://www.eilatgordinlevitan.com/kurenets/k_pages/kulbak.html (žiūrėta 2020 07 23).
13. Plg.:. Vilnijos Vartai. Šaulianskaitė Ž. (VAVB). Op. cit.
14. Tekstai. Moišė Kulbakas, http://www.tekstai.lt/buvo/versti/kulbakas/poezija.htm (žiūrėta 2020 07 23).
15. Vandens Nešėjas. https://www.vandensnesejas.org/(žiūrėta 2020 11 11).
16. Ten pat.
