„Ekonomikos variklio išsukimas svarbus, tačiau kultūros įstaigos turi atsidaryti visai dėl kitų priežasčių. Net ne dėl to, jog, pavyzdžiui, muziejuje tu gauni pavydėtinus distancijos plotus, kur kas didesnius nei parduotuvėse. Keista, kad tie, kas sprendžia apie kultūros užrakinimą karantino atlaisvinimo metu, niekada nėra buvę ŠMC, NDG, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, kur, išskyrus, parodų atidarymus, sutikti kitą žmogų tikimybė mažesnė nei Labanoro girioje“, – dėsto jis.

„Pandemijos metu klykiama apie mirtis ir susirgusius, bet nepaliečiama didesnio masto problema — uždarytųjų emocinė būklė. Kalėjimai sulaužo deprivuodami, atimdami socialumą, judesį. Ir karantinas yra trauma socialiam gyvūnui, sukelianti proto spengimą, kuris transformuojasi į urzgimą, įtampas, bejėgiškumą, abejingumą, depresiją. Psichologai-sociologai plečiasi apie šešėlinį kovido poveikį mūsų mentalinėms būsenoms.

Kultūra, menas turi kitą poveikį nei batonas, ar kedas, ar plyta. Tai yra terapija, požiūrio plėtimas, išlaisvinimas iš pradvisusio savų minčių kambario, netikėtai pažinčiai ištiesta ranka. Kultūra yra galvos balansas. Montreal Museum of Fine Arts bilietas išrašomas gydytojo kaip pagalba psichologiškai sukniubusiems. Ir numojimas, kad „taigi, žiūrėkite per išmaniuosius“ yra visiškas gyvybės nesuvokimas — mums negana spalvoto plokščio stiklo spenelio, kuris suvienodina visas patirtis. Jis vimdo ir nieko nebeplečia, kad ir kiek nykščiu ir rodomuoju artintum vaizdą. Pokalbis su draugu nesiskiria nuo darbo interviu nesiskiria nuo konferencijos pranešimo. Mums reikia dimensijų, erdvių, kvapų, garsų, interjerų. GYVA yra kai jauti kūnu. Tą gana sunku nupasakoti ekrano zombiui, kuris vis dar dunda apie pasirinkimo jėgą. Gyva kultūra yra vandens stiklinė, kai aplink vien smėlynai“, – rašo T. Ramanauskas.

„Kas žino, gal kažkam priimančiam sprendimus pavyks pamatyti kitą argumento pusę ir lyg paveiktam gyvo kūrinio susimąstyti, ar kultūra yra tik transakcija, ar ir gyvybiškas įdėžutinto žmogaus vidaus auginimas“, – priduria jis.