Kokią žinutę siunčiate parodos „An Unfinished Project“ lankytojams?

Gal įvardinti tai „žinute“ kiek per stipru. Mano tikslas yra sukurti patirtį. Ši patirtis pirmiausia yra kognityvinė, bet taip pat ir emocinė. Manau, kad paroda sukuria laukimo jausmą – kūrinių poveikis žiūrovams tampa tarsi scena, veiksmu, kuriame jie yra įspėjami, lyg būtų ruošiami tam, kas nutiks toliau, o gal vėl pasikartos. Kas tai tiksliai yra nėra iš karto aišku, tačiau tas laikinumo jausmas, kai žiūrovas supranta, kad šiandienos ateitis gali tapti neaiškių praeities įvykių pasikartojimu, yra itin svarbi parodos koncepcijos dalis.

Kokie elementai be istorinės linijos šioje parodoje svarbiausi Jums, kaip kuratoriui, o taip pat, kaip asmenybei?

Teisingai paminėjote istorinės atminties vaidmenį šioje parodoje, kadangi netradicinis laikinumas, kurį bandėme išreikšti, yra struktūrinis ir konkretus: tai rodo istorijos patvarumą bei nuoseklumą. Šis laikinumas pateikia praeitį, o ypač Antrojo pasaulinio karo chronologiją, lyg ji niekada nebūtų praėjusi, o būtų tęstinis įvykis, kurio pasekmes mes vis dar jaučiame ir sprendžiame.

Save matau kaip radikaliai konservatyvų kuratorių. Mano, kaip kuratoriaus, vaidmuo yra interpretuoti ir pateikti kiekvieno kūrinio esmę, tačiau tuo pačiu ir atskleisti kiekvieno menininko kūrinį kaip objektą, jo materiališkumą. Svarbu tuo pat metu išlaikyti kiekvieno kūrinio autonomiją, bet kartu iš kelių skirtingų menininkų darbų sukurti tam tikrą pasakojimą.

Mano, kaip asmens, tikslas, manau, yra išlikti kaip įmanoma labiau atviru, o taip pat atsiriboti nuo to, kas atitraukia mane nuo poetiško pasaulio matymo ir patyrimo.

Parodos kūrinių autoriai yra iš skirtingų šalių: Lietuvos, Vokietijos, Belgijos ir Izraelio. Koks jų požiūris į šią temą?

Netikiu grynuoju abstraktyvumu. Viskas turi savo ryšį su aplinkybėmis, kuriose gimė ar atsirado. Viskas, kas vyksta šiame pasaulyje, remiasi tam tikromis aplinkybėmis, kurios iš dalies racionalios, bet taip pat geografinės, kultūrinės, etninės ir t. t. Vis dėlto, tikiu tuo, kad yra kažkas nesunaikinamo, esminė šerdis, kuri slypi visuose energiją ir galią turinčiuose kūriniuose bei praktikose. Paroda kalba apie žmogaus aplinkybes bendrąja prasme, žmogaus emocijas istorine prasme, o taip pat ir už jos ribų, už nacionalinių ar kultūrinių ribų, nors ir esant sąlyčiui su specifinio laikmečio istorijos tarpsniu.

Yael Hersonski „Nebaigtas filmas“. Kaip šis darbas įkvėpė parodos pavadinimą „An Unfinished Project“?

Tai radikalus filmas daugybe prasmių. Pirmiausia, tai filmas, kurį Hersonski sukūrė pagal nacių nebaigtą kurti filmą, filmuotą Varšuvos gete. Jis ištrina ribą tarp dokumentikos ir fikcijos. Originali filmuota medžiaga buvo nacių išgalvota dokumentika – smurto kupino ir surežisuoto gyvenimo dokumentika. Šiame kontekste filmas reikalauja gilios analizės, be kurios jis niekada nebūtų buvęs pabaigtas.

Esate kuravęs daugybę skirtingų parodų įvairiose galerijose ir muziejuose. Kokie yra svarbiausi Jūsų kuruojamų parodų aspektai? Koks yra svarbiausias faktorius, be kurio neįvyksta nei viena Jūsų kuruojama paroda?

Pirmiausia, visada yra poreikis atrasti kažką naujo, kažką, kas dar nebuvo pasakyta apie įtraukiamus į parodą meno kūrinius ir jų autorius. Antra – visada svarbu išlaikyti kiekvieno atskiro kūrinio autonomiją, o tuo pat metu parodyti jį tam tikrame istoriniame ir socialiniame kontekste. Viena vertus, stengiuosi atsiduoti meno kūriniui, objektui, kita vertus, bandau parodyti, kaip šis itin hermetiškas diskursas gali priversti mus susimąstyti apie pasaulį, istoriją, o taip pat apie dabartį iš visai kitos pusės.

Kokia paroda Jums buvo pati svarbiausia ir įsimintiniausia?

Kaip ir didis muzikantas Duke Ellington kadaise atsakė, paklaustas apie geriausią savo sukurtą muzikinį kūrinį, paantrinčiau, kad pati svarbiausia paroda yra artimiausia paroda, kurią kuruosiu. Projektui, su kuriuo dirbu, atiduodu visą save. Šiuo metu vyksta paroda Vilniuje, šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“. Ši vieta paverčia meno kuravimo ir pristatymo procesą lengvu. Mane itin sudomino parodos „An Unfinished Project“ lokacijos istorinės sąlygos – tai žydų istorijos dalis. Čia slypi daugybė nepapasakotų istorijų, kurias galime pristatyti auditorijai. Žaviuosi Vilniaus gyvybingumu ne tik dėl neseniai lietuvių patirtos sėkmės 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2019-aisiais, bet iš esmės jaučiu stiprią trauką šiam miestui.

Kokias asmenybes sutinkate bendraudamas su menininkais? Koks yra jūsų tarpusavio komunikavimo procesas nuo pačios pirmos idėjos iki parodos pristatymo?

Menininkai supranta menininkus, tačiau jie taip pat supranta ir kuratorius. Su menininkais, su kuriais kartu dirbome jau ankščiau, esame užmezgę stiprų, pasitikėjimu grįstą ryšį, pažįstame vieni kitus. Kai sukuriu tam tikrą idėją, tai būna ne improvizacija, o rezultatas kažko labai gilaus. Dažniausiai menininkas idėją perpranta akimirksniu ir kartu einame tuo keliu.

Kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais susidūrėte įgyvendinant ir organizuojant parodą pandemijos metu?

Klausimas, kokios bus šios pandemijos pasekmės, yra didžiulis, ypatingai galvojant apie meną, kaip apie kolektyvinės komunikacijos veiksmą. Kaip galime ir toliau galvoti apie interaktyvųjį meną kaip socialinę struktūrą, kai nebegalime meno parodos aplankyti kartu su kitais. Ar po šios pandemijos menas vis dar liks kolektyvinės struktūros dalimi, ar taps kiekvieno individualia patirtimi?

Esate labai artimas su menininkais. Kaip jie jaučiasi per pandemiją?

Manau, jaučiamės kaip kare. Nepavyksta į visa tai pažiūrėti iš šalies, per atstumą. Mes esame įvykių sūkuryje, viduryje mūšio. Manau, kad menininkai sukasi kaip išmano, kad tik nesustotų, o šios pandemijos padarinius jie supras tik jai pasibaigus. Taip pat manau, kad muziejai ir meno institucijos turėtų perkelti dėmesį nuo auditorijos pritraukimo klausimo į pačių menininkų kūrybą. Neturėtume galvoti, kaip paversti parodą viešai prieinama: vietoje to, turėtume galvoti apie visa tai, kaip apie eksperimentinę erdvę menininkams. Tada menininkai turės laisvę nuspręsti, ką daryti.

Galbūt jų studijos ar namai taps naujomis galerijomis?

Galerijos taps jų studijomis, o ne atvirkščiai.