Vozbinas nesižavėjo pastaraisiais dešimtmečiais parodų sales užplūdusiomis postmodernios dailės novacijomis. Jo kūryboje savitai jungėsi pagarba tradicijai su tragiško modernizmo estetikos nuostatomis. Pagrindinės kūrybą maitinančios versmės buvo žmogų supančios gamtos grožis, slėpininga Vilniaus senamiesčio poetika, civilizacijos istorija, įsivaizduojamojo meno muziejaus (André Malraux) bei knyginės kultūros pasauliai. Greta įvairių Lietuvos kultūros istorijos įvykių, jis subtiliai išreiškė asmeninius išgyvenimus, patirtį, reakciją į įvairius socialinio gyvenimo įvykius. Jo tapiniuose regime įvairius tarpusavyje polemizuojančius istorinius, mitologinius, religinius, natūralios gamtos, urbanistinius Vilniaus miesto grožį, žmonių meilę ir erotinį moters kūniškumą šlovinančius motyvus.

Jau kūrybinio kelio pradžioje ryškėjo saviti nonkonformistinės dailininko pasaulėžiūros bruožai – aistringas naujumo ir profesionalumo siekis, atsiribojimas nuo literatūriškumo, emocinio prado svarbos iškėlimas, išskirtinis dėmesys metaforiniam asociatyviniam ir simboliniam mąstymui, pastangos išryškinti plastinės kalbos subtilybių bei tapymo manieros virtuoziškumą. Gaivališkos kūrybinės galios pakilimo tarpsnius, kada kaip iš gausybės rato liejosi nauji darbai, Vozbino gyvenime keitė ilgesnės ar trumpesnės pauzės, susižavėjimo naujomis idėjomis tarpsniai ir netikėti stiliaus posūkiai.

Ankstyvuosius Vozbino tapinius galima vertinti kaip tiesioginių mokytojų nubrėžtų ekspresionistinių ir koloritinių tendencijų tąsą: iš A. Savicko perima tapybinės raiškos universalumą, vidinį dramatizmą, energetinį užtaisą, iš fovizmo paveikto J. Čeponio – išskirtinį dėmesį emocionaliai spalvai, o iš A. Švėgždos – reiklumą sau, artimą regėjimą, potraukį dekoratyvumui, neryškiems, tačiau prisodrintiems metaforiškumo ir simbolinės prasmės motyvams.

A. Vozbinas. Mitologinis siužetas. 2013 m.
Foto: Autoriaus archyvas

Jau ankstyvajame kūrybinės evoliucijos etape išryškėjusias pagrindines Vozbino tapybos stiliaus savitumą styguojančias pakraipas sąlygiškai galima pavadinti (1) ekspresionistine, (2) siurrealistine, (3) lyrine abstrakcija ir (4) dekoratyvia. Kiekviena iš jų išsiskiria daugiau ar mažiau aiškiai išreikštais plastinės kalbos bruožais. Nors, tiesą sakant, pirmosios trys iš klasikinio modernizmo estetikos kylančios pakraipos „neretai persismelkia ir susilieja į skirtingas sinkretiškas Vozbino spontaniškam kūrybos stiliui būdingas meninių vaizdinių sistemas, kuriose ryškėja dėmesys formaliems plastiniams meno kūrinių aspektams“1.

Meninės kūrybos procesas ir plastinės kalbos ypatumai

Vozbino meninės kūrybos procese aštrus kritinis ir analitinis mąstymas susipynė su gaivališkai prigimčiai būdingu iracionalumo ir intuityvaus pažinimo potraukiais. Todėl gvildendami jo meninės kūrybos proceso problemas, neišvengiamai susiduriame su prigimtinio spontaniškumo ir struktūrinio mąstymo dichotomija. Įvairiais kūrybinės evoliucijos tarpsniais pagrindinė gaivališkumo kupina, dramatiška dionisinė dailininko kūrybos linija nuolatos susiduria ir tarsi konkuruoja su kita jai oponuojančia skaidria, subalansuota, į dekoratyvumą bei realių gyvenimo formų poetizavimą linkstančia apoloniška. Pastarojoje į pirmą vietą iškyla dar studijų metu diegtos J. Vienožinskio Lietuvos tapybos mokyklai įskiepytos sezaniškos pamokos.

Lyrinės abstrakcijos ir Paulio Klee poetiniam siurrealizmui artimos tendencijos, pavyzdžiui, drobėse „Smėlio pilys“ (1994), „Besiganantys pievutėje“ (1995), „Ties riba“ (2008), skleidžiasi lygiagrečiai su dekoratyvinio stiliaus drobėmis („Malonumas“, 2004; „Su ištikimybės vėliava“, 2005; „Rex“, 2011), kurioms neretai būdingos naujos, žaisminga ironija ir grotesku dvelkiančios nuotaikos. Tapytojas suprato, kad „giliausią meno kūrinio esmę sudaro ne siužetas, pasakojamasis pradas, o pirmiausia vidinė muzikali meno kūrinio formų ir struktūrų architektonika, kolorito jautrumas, sudėtingiausi įvairių kompozicinių struktūrų, formų, linijų, spalvų erdviniai santykiai, kurie subtilių simbolių ir metaforų kalba giliausiai perteikia vidinius menininko išgyvenimus”2. Tai sąlygojo išskirtinį dailininko dėmesį formaliems plastiniams meno kūrinio aspektams. „Paveiksle, – teigė tapytojas, kalbėdamas apie plastinę meno kūrinio pusę, – svarbiausia visuma, spalvų sąskambis, vadinamas koloritu. Gryna spalva yra tik dažas, pigmentas. Koloritas yra tai, kas išreiškia visą emocinę kūrinio įtampą ir kažkuria prasme autoriaus sumanymą.“3

A. Vozbinas. Kiekvienam savo taurė. 2016 m.
Foto: Autoriaus archyvas



Dailininkas po daugybės stilistinių posūkių sąmoningai pasirinko parankiausią ekspresyvią tapymo manierą. Ryškiausi poslinkiai po sąlyčio su Soutine’o poetika Vozbino kūrybinės evoliucijos kelyje regimi dramatiškos ekspresijos, asociatyvinio metaforinio ir simbolinio mąstymo bei naujų emociškai įtaigių spalvų, laužytų linijų ir kitų meninės raiškos priemonių ieškojimo srityse. Tiesą sakant, jis yra vienas iš nedaugelio mūsų tapytojų, meistriškai valdžiusių platų, sudėtingos mėlynos ir žydros spalvos („Mitologinis siužetas“, 2013) muzikalų diapazoną. Gvildendamas emocinės spalvos poveikio galios problemas jis taikliai pastebėjo, kad „žydra spalva turi savybę tolinti. Tai erdvės spalva, iliuzijos, sąlygiškumo spalva – ji nėra materiali.“4 Čia vėl atsiskleidžia Vozbino paletės vyraujančių spalvų rinkinio, kolorito gelminis ryšys su Soutine’o drobėmis. Tame nėra nieko nuostabaus, nes jis daugiau nei tris dešimtmečius įdėmiai studijavo šio vieno didžiausių ekspresyvios spalvos meistro drobes.

Pagrindiniai kūrybos žanrai, temos ir motyvai

Vozbinas buvo įvairiapusis dailininkas, jis aktyviai reiškėsi daugybėje dabartinei tapybai būdingų žanrų ir temų. Tai istorinis paveikslas, peizažas, portretas, natiurmortas, aktas. Juos interpretuojant, jau daugiau nei tris dešimtmečius dailininko kūryboje skleidėsi daugybės iš Lietuvos tautinės tapybos mokyklos, primityvios, klasikinės dailės ir įvairių modernizmo srovių išplaukiančių temų ir motyvų pynė. Skirtingais tarpsniais išnyra ir, kurį laiką apvaldydama aistringą dailininko prigimtį, įsivyravo konkreti kryptis, mokykla ar tema (taip buvo su istorine, Vilniaus, religine, angelų, erotinėmis temomis), tačiau dažniausiai įvairūs žanrai, temos ir motyvai skleidėsi lygiagrečiai, tarsi polemizuodami ir vienas kitą papildydami.

Dailininko prisipažinimu, jam nuo jaunystės artima buvo istorinė tema, nes, gyvendamas Lietuvos istorinių paminklų prisodrintame Vilniuje, jis jaučiasi tvirtai suaugęs su tėvynės istorija5. Potraukis istorinei temai jau regimas diplominiame darbe „Salaspilio (Kirholmo) mūšio išvakarėse“ (vadovas A. Savickas, 1988). Vėliau istorinė tema jį lydi nuolatos ir įvairiais pavidalais bei įvaizdžiais išnyra jo drobėse. Būdingiausiu jų bruožu laikyčiau akivaizdžiai regimą istorinių motyvų supoetinimą, kuris byloja apie glaudų kuriamų vaizdinių sistemų ryšį su turtingu dailininko vaizduotės pasauliu. Prie savičiausių šios temos paveikslų pirmiausia priskirčiau balansuojančius ties poetinio siurrealizmo ir lyrinės abstrakcijos riba paveikslus „Karūna“ (2007), subtilių žalsvų ir melsvų tonų „Karalius ir svita“ (2012) bei jautrių rusvai melsvų lengvų tonų „Jojantys“ (2016).

Kitokios stilistikos yra istoriniams paveikslams artimos mitologinės ir įvairios tradicinės religinės tapybos potemės: kankiniai, šventieji ir angelai. Susidomėjimas šiais religinės tapybos siužetais išryškėja po kelionių į pagrindinius Vakarų krikščioniškosios civilizacijos centrus, kuriuose tiesiogiai susidūrė su didingais viduramžių, Renesanso ir porenesansinės kultūros ir meno istorijos paminklais. Sakralinės temos Vozbiną traukia vidiniu dramatizmu, įvairiomis tragiškumo konotacijomis. Šios temos paveikslams būdingas didesnis jausmingumas ir ryšys su Vakarų krikščioniškos dailės tradicija nuo viduramžių iki G. Rouault.

A. Vozbino kūrinys
Foto: Autoriaus archyvas

Interpretuodamas minėtas temas dailininkas pirmiausia remiasi ispanų tapybos tradicija, kurioje viešpatauja niūrios spalvos. Iš mitologinės temos kūrinių pirmiausia verta paminėti „Tarp dangaus ir žemės“ (2012) ir ypač vieną įstabiausių dailininko sukurtų subtilių baltų ir melsvų tonų drobę „Mitologinis siužetas“ (2013).

Greta istorinių, mitologinių ir religinių paveikslų ne mažiau svarbus yra nuo ankstyvojo kūrybinės evoliucijos tarpsnio iki dabar gyvavęs peizažo žanras, kuris skleidėsi dviem skirtingomis kryptimis: natūralia gamtine ir urbanistine. Abi peizažo tapybos pakraipos buvo plėtojamos visais dailininko kūrybinės evoliucijos tarpsniais ir išsiskiria spalvine bei kompozicine įvairove. Priklausomai nuo konkretaus motyvo, šalies, šviesos Vozbinas pasirinkdavo skirtingą jo interpretavimo ir tapymo manierą. Vienuose peizažuose regimi J. Vienožinskio, kituose Antano Samuolio, dar kituose – Vlado Eidukevičiaus, Soutine’o ir kitų dailininkų įtakos pėdsakai.

Išaugęs Vilniaus senamiesčio kiemuose, kur miesto architektūros paminklai sąveikauja su gausiai kiemuose augančiais medžiais, jis nuo jaunystės tapė tarp medžių skęstančią Vilniaus panoramą, poetizuoja gimtojo miesto fizionomiką ir įvairiakonfesinių šventyklų architektūros akcentų grožį. Charakteringiausi šios temos paveikslai: „Vilnius nuo Subačiaus gatvės“ (2003), „Vilnius žiemą“ (2004) ir „Vilnius pavasarį“ (2006). Kiek kitokie, spalvos ir formos požiūriu rafinuotesni ir intymesni, yra vėliau sukurti paveikslai „Priemiestis“ (2010) ir „Paukštis iš priemiesčio“ (2012). Pirmąjį iš jų – intensyvių žalsvų spalvų, abstrakčių formų paveikslą – galima priskirti prie brandžiausių tapytojo kūrinių.

Kitos galingai dailininko kūryboje išsiskleidusios temos yra žmonių meilės, moters fizinio grožio, jos žydinčio kūniškumo ir erotiškumo slėpiningos esmės pažinimas. Šioms temoms iškilti tikriausiai turėjo įtakos ir medijų skleidžiamos masinės kultūros slinktys; erotiškumas per pastarąjį dešimtmetį kaip niekuomet aktyviai skverbėsi į socialinio ir kultūrinio gyvenimo avansceną per įvairias kūniškumą, žmogaus biologines aistras apnuoginančias madas, pramogų industriją ir tapo paklausia postmodernios metacivilizacinės kultūros preke.

Rytų ir Vakarų tautų meno tradicijose erotiškumas, moters ir vyro kūniškumo šlovinimas buvo seniai žinomos ir plačiai kultivuojamos tapybos temos. Po tūkstantmečio schemiško žmogaus kūno vaizdavimo asketiškais Vakarų viduramžiais, kūniškumas išsiskleidė Renesanse ir porenesansinėje dailėje. Tačiau subtilesnis erotiškumas į Europos parodų sales pradėjo aktyviau skverbtis tik XIX a. pabaigoje įvairiose neoromantinėse pakraipose ir XX a. pradžioje skleidžiantis įvairioms modernistinės dailės kryptims. Jų laimėjimų įsisavinimas, ryškėjantis mūsų tarpukario metais J. Vienožinskio sukurtoje tautinėje tapybos mokykloje, buvo sustabdytas sovietinės okupacijos metu.

Vozbinas, kaip ir kita erotiškumo tapyboje skleidėja Meda Norbutaitė, atsakingai žvelgė į šią visuomet mūsų dailininkų dirbtuvėse gyvavusią, tačiau ilgai oficialiame dailės parodų gyvenime į paribius išstumtą temą, kur atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, pragarmės ir šviesiausi būties aspektai. Tokia dviejų žmonių intymaus emocinio santykio pusė iš tikrųjų yra sudėtinga ir nevienareikšmė. Vienas didis vokiečių mąstytojas išsakė mintį, kad intymioji žmogaus gyvenimo pusė yra vienintelė iš žmogiškosios būties sričių, kur jis net nuožmiausiomis gyvenimo sąlygomis išlieka laisvas.

Ši tema niekuomet anksčiau Lietuvoje nesiskleidė parodų salėse taip atvirai, kaip 2011 m. Vilniuje surengtoje Vozbino parodoje „Erotinės istorijos“. Joje buvo eksponuojama daugiau kaip dvi dešimtys per vienerius metus nutapytų paveikslų, kuriuose netikėtomis spalvomis skleidžiasi slėpiningi žmogaus meilės, erotiškumo, kūniškumo ir gaivališkų aistrų virsmai. „Žmogaus kūnas, – aiškino dailininkas, – yra tik medžiaga, forma, su kuria gali daryti ką nori. Nuogas kūnas gyvenime reiškia viena, o tapyboje – visiškai kita. Man tai skirtingi dalykai ir niekada nekyla jokių pasąmoninių sugretinimų. Aišku, aš myliu moteris ir vienaskaitoje, ir daugiskaitoje, bet kaip tai transformuojasi tapyboje, tai jau mano asmeninis reikalas.“6

Priešingai įsitvirtinusiems stereotipiniams požiūriams, Vozbino erotinių vizijų pasaulis gimė ne tuščioje vietoje, nes moters su prislopintu erotiškumu vaizdinys jau daugelį metų iki šios parodos buvo vienas iš mėgstamiausių jo kūrybos leitmotyvų, tad latentiniu pavidalu gyvavo seniai. Įvairių šios temos aspektų pateikimas skirtingais kūrybinės evoliucijos tarpsniais pasižymėjo raiškos formų įvairove: nuo realistinio traktavimo iki asociatyvios, su pasąmonės veikla susijusios interpretacijos. Čia susipindami skleidžiasi romantizmo, natūralizmo, secesijos, simbolizmo, siurrealizmo ir abstrakcijos stilių bruožai ir meninės išraiškos priemonės.

Subtiliai užmaskuotas erotiškumo užuomazgas regime 1997 m. sukurtame paveiksle „Rudens siluetas“. Tačiau su nauja jėga erotiškumas pradeda skleistis praslinkus septyneriems metams, kai sukuriamos drobės „Europos pagrobimas“ (2004), „Su ištikimybės vėliava“ (2005), „Karalienės sapnas“ (2005), „Karalienės Barboros vakaras“ (2005), „Karalienės Barboros rytas“ ir kiti paveikslai.
Meilės, erotiškumo, gašlumo, dviejų gyvybę gimdančių yin ir yang pradų sąveikos pėdsakus dailininkas regi visuose būties ir gyvų padarų gyvenimo aspektuose, kuriuos traktuoja kaip neatsiejamą dalį to būties srauto, į kurį įtrauktas žmogaus gyvenimas7. Emocionalus santykis su moters kūniškumo grožiu tarsi užlieja Vozbino aptariamojo tarpsnio kūrinius. Jautriais vos pastebimo storio potėpiais muzikalus stilizuotas piešinys taikliai pagauna ir tobulai perteikia, užtvindo įvairias moteriškumo apraiškas, modeliuoja, gimdo, pripildo turiniu aptakias supoetintas moters kūno formas.

Erotiškumas Vozbino kūriniuose skleidžiasi įvairiais pavidalais: didingais istoriniais personažais, su valdovų giminėms būdingais interjerais ir atributais, žemiškais ar begėdiškai atvirais, gaivališką erotiškumą skleidžiančiais moterų vilioklių įvaizdžiais, mįslingais ir viliojančiais savo grožiu infernalinių ir demoniškų moterų vaizdiniais, rimtyje sustingusių moteriškus bruožus turinčių sfinksų, egzotiškų rytietiškų haremų moterų, miškų ir vandenų nimfų pavidalais. Čia galima aptikti ir tradicinių aktų, kuriuose moters kūno nuogumas galingai spinduliuoja skleidžiamą erotinę energiją.

Vadinasi, retrospektyviai in corpore žvelgiant į Vozbino nueitą vingiuotą lūžių, pauzių ir gaivališkų atgimimų išvagotą tapybinės evoliucijos kelią, susidaro įspūdis, kad jo kūrybinės energijos ir naujų meninės saviraiškos formų ieškojimų užtaisas buvo neišsemiamas. Gilinantis į dailininko pagrindinių kūrybos temų ir motyvų sklaidą, atrodo, kad, nepaisant daugybės įvairių perleistų per savo sąmonės filtrą įtakų, trumpalaikių nukrypimų į klystkelių lankas, Vozbinas, panašiai kaip kai kurie ryškiais personalistiniais bruožais išsiskiriantys rašytojai, visą gyvenimą rašė vieną pabaigos neturintį romaną, kūrė vieną milžinišką paveikslą be sienų ir rėmų, kurio mastelį ir svarbą mūsų kultūros istorijai tik dabar galėsime objektyviau suvokti.

Literatūra ir nuorodos

Vozbinas apie menininko rutiną, Mano TV, 2014 08 09–15, Šiauliai, p. 1.
Dailininkas apie save, Lietuvos aidas, 2001 05 08, Nr. 114, p. 12.
Erotinių istorijų ciklą nutapęs dailininkas Vozbinas, Lietuvos Rytas, 2011 02 26.
Menininkas Aleksandras Vozbinas manekeniškų figūrų netapo. Rūta Peršonytė, Lietuvos rytas, 2017 01 09.
http://zmones.lrytas.lt/veidai-ir-vardai/menininkas-aleksandras-vozbinas-manekenisku-figuru-netapo.htm
www.tiesa.com/renginys/9349/briuselyje–lietuviska–menu–gal.html.
www.veidas.lt/tag/parodos/page/2.