Dviese vaikštinėti smagiau

Iniciatyvos išleisti dar vieną knygą, pažindinančią su Italija ėmėsi G. Jankevičiūtė. Ji įkalbėjo kolegę ir bičiulę prisidėti.

„Dviese vaikštinėti juk visada smagiau, ypač, kai reikia aptarti tiek įvairiausių dalykų, – juokiasi abi autorės. – Daugumą interviu ėmėme dviese, tačiau buvo ir tokių, kai kalbėjomės su pašnekovais po vieną, nes juk tuo metu, kai rengėme knygą, teko dirbti ir kitus darbus.“

Geroką galvosūkį kėlė iliustracijos. Leidinio biudžetas, kaip pasakojo autorės, neleido kviestis profesionalių fotografų, tad dalį nuotraukų nutarta pakeisti Romoje gyvenančios dailininkės Medilės Šiaulytytės piešiniais. O ten, kur būtina fotografija, knygos dizainerės Indrė ir Laura Klimaitė pasiūlė naudoti visų šiuolaikinių keliautojų išmėgintą būdą – fotografijas, darytas mobiliu telefonu. „Greiti Medilės piešiniai ir telefono fotografijos suteikia leidiniui dinamikos. Panaudotos ir profesionalų – romietės Camillos Borghese, lietuvio Arūno Baltėno fotografijos“, – sakė G. Jankevičiūtė.

Prie įėjimo į Hertzianos biblioteką
Foto: Medilė Šiaulytytė


Giovanna Pignatelli-Lozoraitis prisidėjo rengiant ir šią knygą. „Kai sukome galvas, su kuo pasikalbėti apie baroką, apie didingus Romos rūmus, ji pasiūlė paimti interviu iš jos seno bičiulio ambasadoriaus ir kultūros istoriko Bernardino Osio, kuris ir pats gyvena rūmuose. Pirmą kartą pas Bernardino ėjome trise, vedamos Giovannos. O apie Romos kasdienybę knygoje pasakoja Giovannos ir ilgamečio Lietuvos ambasadoriaus prie Šv. Sosto dukra mūsų draugė Daina Lozoraitis“, – pasakojo G. Jankevičiūtė.

Roma po Vilniaus – antrasis dailės istorikės mylimiausias miestas. Tad visai nenuostabu, kad autorė nori bent dalį jos parsivežti į Lietuvą, ja dalytis.

Barberini aikštė su Tritono fontanu
Foto: Medilė Šiaulytytė


„Romoje tiek daug istorijos, grožio, malonumą teikiančių patirčių, kad knieti visa tai kažkaip užfiksuoti. Man prieinamiausia forma – knyga, kelionių vadovas. Manau, kad esminę šio žanro knygoms privalomą savybę padėti skaitytojams susiorientuoti mieste, atkreipti jų dėmesį į ypač svarbias ir įdomias vietas, pastatus, pavienius meno kūrinius mūsų su Julija vadovas tikrai turi. Tačiau viliuosi, kad jis taip pat skatins žingeidumą ir žadins svajones. O tada jau keliai tikrai atves į Romą“, – svarstė G. Jankevičiūtė.

„Devyni pasivaikščiojimai po Romą“ anotacijoje rašoma, kad šioje knygoje atsiskleidžia „dingęs ir esamas šio miesto pasaulis, jo dvasia ir regimybė“. Interviu herojai – šiame mieste gyvenantys, jį gerai pažįstantys kultūros žmonės, atskirų epochų dailės ir architektūros mylėtojai bei specialistai. Knygoje nuodugniai aprašytos Romos lankytinos vietos, meno paminklai, gatvės, krautuvės, kavinės, interjerai, miesto kasdienybė ir romiečių gyvenimo būdas.

Paklaustos, kiek laiko prireikė šiai knygai sukurti, autorės sakė, kad nuo sumanymo iki leidybos praėjo treji metai. „Visgi, čia sudėta ne vienerius metus kaupta gyvenimo Romoje informacija, o jeigu dar skaičiuotume mūsų pašnekovų patirtis...“, – nutęsė J. Reklaitė.

Julija Reklaitė, Giedrė Jankevičiūtė
Foto: Gvidas Kovėra


Viena istorija veda prie kitos

Sakoma, kad amžinajam miestui pažinti neužtenka ir viso gyvenimo... „Būnant Romoje šis jausmas niekada neapleidžia. Viena istorija veda prie kitos, vienas objektas prie kito. Šis Romos miesto daugiasluoksniškumas knygoje ir atsiskleidžia“, – pastebėjo pašnekovės.

Tam esą pasitarnavęs ir knygos autorių skirtingas požiūris, miesto matymas, interesai. Kita vertus, pasakojimai persipina, papildo vienas kitą.

Vatikano planas
Foto: Medilė Šiaulytytė


J. Reklaitei paliko įspūdį interviu su Vatikano radijo žurnalistais – Jonu Malinausku ir Sauliumi Kubiliumi. Malinauskas pasakoja apie Vatikaną, kurį puikiai pažįsta, Kubilius – apie labai plačiai suprantamus lietuvybės ženklus. „Nors atrodo, kad apie Vatikaną ir lietuvius Romoje daug žinome, bet šie pokalbiai itin turtingi. Ypač įdomu, kad siejamos priežastys ir pasekmės“, – pažymėjo J. Reklaitė.

Vatikano radijas – viena ilgiausiai, nepertraukiamai veikiančių lietuviškų radijo programų, įdomi ir jos įkūrimo istorija, pasakojama knygoje. „Viena vertus šis radijas buvo įkurtas tam, kad skelbtų Bažnyčios žodį, kita vertus, kadangi jis veikė okupacijos laikotarpiu, tai buvo ir niša politinėms žinutėms transliuoti“ – samprotavo autorė.

Skyrelis apie modernistinę miesto architektūrą – vienas J. Reklaitės favoritų knygoje. Šie pastatai, kurie mažai pastebimi Romoje iš pirmo žvilgsnio, anot architektės, ne mažiau vertingi ir įdomūs tiek istoriškai, tiek tipologiškai, gali daug papasakoti apie socialinius, ekonominius bei politinius miesto virsmus. Neatsitiktinai skyrius „Modernizmo miestas su Pippo Ciorra“ buvo vienas iš pirmųjų.

Termini geležinkelio stotis
Foto: Medilė Šiaulytytė


„Išvaikščiota“, atrodytų, visomis įmanomomis kryptimis – senamiestis, Antikos Roma, modernizmo miestas. G. Jankevičiūtei išskirti vieną kurį nors knygos skyrių sunku – kiekvienas savaip brangus. Vieni pasivaikščiojimai po Romą su pašnekovais buvo realūs, kiti – virtualūs. Neatlyžus klausinėti, dailės istorikė prisipažino itin vertinanti penktąjį pasivaikščiojimą su Antonella Renziti ir Gabriella Bocconi, jis skirtas Romos atvaizdams.

„Apskritai, spausdintų atvaizdų migracijai laike bei erdvėje. Ši tema šiandien aktuali visiems, tad žvilgsnis, padedantis geriau suprasti masinės komunikacijos galimybes iš istorinės perspektyvos, manau, turėtų daug ką sudominti. Abi pašnekovės yra grafikos meno specialistės, abi dirba Centriniame grafikos institute, kurio būstinė įsikūrusi Palazzo Poli. Tai rūmai, į kuriuos remiasi Trevi fontanas – viena žinomiausių Romos vietų, esanti kiekvieno turisto maršrute“, – pažindino su knyga G. Jankevičiūtė.

Kaip pastebėjo autorė, gėrėdamiesi efektinga skulptūrine kompozicija, vaizduojančia Okeaną, vadelėjantį sparnuotų jūros arklių hipokampų traukiamą vežimą, ir į baseiną besiliejančio vandens kaskadomis žmonės net nesusimąsto, kas gi galėtų vykti už ramaus fasado: „Čia ne tik saugomi, kantriai tyrinėjami, restauruojami, klasifikuojami, aprašomi grafikos atspaudai ir jų klišės, bet ir dėliojamas nepaprastai patrauklus, įtampos ir nuotykių kupinas pasakojimas apie Romos atvaizdus, juos kūrusių menininkų, spaustuvininkų, savininkų, kolekcininkų gyvenimą.“

Rūmų sienos, pasakojo ji, slepia ir fontaną maitinantį akveduką – ten šėlsta galinga vandens masė, atkeliaujanti iš užmiesčio.

„Šis akvedukas, žinomas kaip Acqua Vergine, nuo 19 m. pr. Kr. maitino ir iki šiol tebemaitina nemažą senamiesčio dalį. Jo romėniškas liekanas galima apžiūrėti prabangios parduotuvės „La Rinascente“ žemutiniame aukšte, o į dienos šviesą vanduo išsiveržia Trevi, Piazza del Popolo ir dar keliuose ne mažiau gražiuose fontanuose. Savo skaitytojams suteikiame privilegiją įžengti į eiliniams lankytojams neprieinamas Grafikos instituto patalpas. Tačiau šiaip stengėmės į tokias sunkiai pasiekiamas vietas pernelyg nesiveržti, vaikštinėjame ten, kur galima patekti arba visiškai laisvai, arba su bilietu“, – į knygos kūrimo veiksmą įtraukė G. Jankevičiūtė.

Pasivaikščiojimai, kaip ir visa knyga – kupini tirštos informacijos. G. Jankevičiūtė viename interviu yra užsiminusi, kad šis kūrinys reikalauja intelektinių pastangų, „nėra lengvam pasiskaitymui“.

„Tačiau pastangos suteiks džiaugsmo ir malonumo, nes vaikštinėjant tikrovėje po Romą pamatyti vaizdai praturtės žiniomis, įgis naujų prasmių ir reikšmių“, – patikino ji.

Foto: Leidykla "Aukso žuvys"


Be plačiai žinomų chrestomatinių dalykų knygoje netrūksta retos informacijos, pašnekovų asmeninio požiūrio.

„Jį išreiškia savo srities žinovai, ekspertai, taigi tai nėra atsitiktinė nuomonė. Tiesa, knyga neaprėpia visos Romos, pati pasigedau joje detalesnio pasakojimo apie ankstyvosios krikščionybės paminklus, apie viduramžių miestą, net į katakombas šįkart savo pakeleivių nevedame. Tačiau norint sutilpti į kišeninį formatą teko aukoti dalį įdomybių aprašymų. Tai, kas yra, – visgi pakankamas pagrindas tolesniam savarankiškam miesto pažinimui. Tiesą pasakius, mielai pasiskaityčiau panašią knygą apie Berlyną, Londoną, Paryžių ar Prahą“, – šypsojosi autorė.

Kapitolijaus aikštė su Marko Aurelijaus statula
Foto: Medilė Šiaulytytė


Ieškant lietuvybės ženklų

Vienas įdomesnių keliavimo būdų po pasaulį lietuviams – ieškoti lietuvybės ženklų, bandant atsekti istorines sąsajas. „Yra pastebėta, kad žmogus lengviau susitapatina su dalykais, kurie jam pažįstami. Tai buvo viena bendradarbiavimo su Italija strategijų – ieškoti ir dalintis faktais, per kuriuos mes galime atrasti bendrų taškų“, – paaiškino J. Reklaitė.

Tada, anot jos, atsiveria daugiau įvairiausių kontekstų, kurie tampa įdomūs: „Pavyzdžiui, aplankyti legendinę, seniausią Romoje Caffe Greco, ir garsių kavinės lankytojų sąrašuose atrasti gerai žinomų lietuvių ar lenkų pavardžių – tai atradimai, leidžiantys su ta vieta susitapatinti. Kitaip atrodo, kad iki Italijos labai toli ir tai visiškai kitas, svetimas pasaulis. Visgi paaiškėja, kad visada turėjome ryšių, jie pakankamai glaudūs, istoriški, tai galioja abiem pusėm.“

Posakis, kad lietuviai yra Baltijos italai, matyt, atsirado ne šiaip sau. „Tai ne vien nuoroda į mūsų karštesnį temperamentą, lyginant su latviais ir estais. Ryšius su Italija mes mezgėme nuo kunigaikščių laikų. Popiežius siuntė savo pasiuntinius, kai Lietuva nutarė krikštytis, turėjome išmintingą karalienę Boną Sforzą, kuri atvežė į mūsų kraštus daug visokių tuometinės civilizacijos naujienų. Sakoma, kad jos dėka Lietuvos didikai valgydami šakute pradėjo naudotis anksčiau už švedus. Italams turime būti dėkingi už Vilniaus universitetą ir Lietuvos baroką, ne mažiau Italijos nei XVI ar XVII a. Lietuvoje būta ir XX amžiuje“, – priminė istoriją G. Jankevičiūtė.

Šv. Kazimiero lietuvių kolegija ir svečių namai „Villa Lituania“ Piazza Asti
Foto: Medilė Šiaulytytė


Žvelgiant į dabartį, G. Jankevičiūtė ragino pabandyti suskaičiuoti, kiek picerijų, itališkų batų ir drabužių parduotuvių, kavos barų, aliejaus degustavimo mokyklų ir kitų su italų mados bei maisto kultūros plitimu susijusių institucijų veikia Lietuvoje.

„Italai stebisi, kad tiek daug lietuvių moka itališkai. Mes Romai, žinoma, mažiau matomi, tačiau pastaruoju metu italų susidomėjimas Lietuva pastebimai išaugo. Prie to smarkiai prisideda mūsų menininkai. Eimuntas Nekrošius italams tapo modernaus teatro legenda, žinomas ir mėgstamas Oskaras Koršunovas. Italijos spauda šėlo, kai 2018 m. pavasarį Romos Auditoriume pasirodė Mirga Gražinytė-Tyla. Italus žavi mūsų kūrybingumas, gyvybingumas, daro įspūdį, kad į visokias veiklas aktyviai įsitraukia jauni žmonės, matomas moterų dalyvavimas politikoje, moksle, kultūroje. Italija tuo požiūriu kiek pavargusi“, – konstatavo pašnekovė.

Kalbėdama apie Lietuvos ir Italijos kultūros skirtingumus J. Reklaitė pastebėjo, kad pagrindiniai jų, leidžia vieniems iš kitų pasimokyti.

„Italija, visų pirma – paveldas, begaliniai istoriniai sluoksniai. Gebėjimas su jais tvarkytis – didžiulis iššūkis, ir ekonominis, ir politinis. Apskritai, tai didžiausia pasaulinio paveldo koncentracija. Lietuviai pasižymi gyvybingumu, kūrybiškumu ir veržlumu – tai italams kelia susižavėjimą. Juos visada stebindavo – kokie jauni, aktyvūs, kaip kokybiškai dirba lietuvių menininkai. Be abejo, pas mus kita aplinka, kontekstas, kitos referencijos, gal ir didesnis alkis. O paveldas juk įpareigoja, užaugus tam tikroje istoriškai susiklosčiusioje aplinkoje kartais daug sunkiau būti tokiu atviru pasauliui“, – sakė ji.