„Fortepijonas buvo pagrindinis Čiurlionio muzikinės saviraiškos instrumentas, – teigia pianistas bei aktyvus Čiurlionio muzikos puoselėtojas Rokas Zubovas. – Jo muzika fortepijonui – tai tarsi menininko kūrybinė laboratorija, kurioje gimė drąsiausios jo muzikinės vizijos, kartais nelabai betelpančios į vienos meninės saviraiškos rėmus. Fortepijonas buvo pagrindinis Čiurlionio fizinio ryšio su muzika instrumentas, jo improvizacijų ir kūrybinių sprendimų ieškojimų laukas.“

Tačiau redaguoti ir išleisti Čiurlionio kūrinius – toli gražu nėra paprasta, mat kompozitorius gan dažnai neužrašydavo savo kompozicijų iki galo. Žvelgiant į eskizinės būklės kūrinius, redaktoriui kyla itin svarbus klausimas, ką daryti: ar palikti taip, kaip yra rankraštyje, ar mėginti rekonstruoti, interpretuoti, spėti, pasitelkiant to meto kompozicinę praktiką, ir prirašyti trūkstamus taktus. Dar kitaip tariant – redaktoriui iškyla dilema, kaip netapti naujuoju kūrinio autoriumi, o tik subtiliai ir taktiškai pateikti atlikėjams galimą interpretaciją.

 Čiurlionio natų rinktinės

„Kūrinių fortepijonui rinktinę“ sudarė ir redagavo Čiurlionio proanūkis, pianistas Rokas Zubovas. Tai solidus, beveik 100 psl. leidinys, kuriame galima rasti visus į Tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų konkurso programą įtrauktus kūrinius: tiek ankstyvosios, tiek ir vėlyvosios kūrybos laikotarpio kompozicijas, kaip kad Fuga b-moll, ar variacijų ciklus „Sefaa Esec“, „Besacas“ ir kt. Rinktinė buvo rengta, tikslinama bei redaguojama net du metus. Kaip sako redaktorius Rokas Zubovas: „Šiame leidinyje siekta išlaikyti kiek įmanoma autentiškesnį autoriaus tekstą. Kai kurie čia pateikiamų kūrinių buvo paties kompozitoriaus rengti atlikimui, pagal jų redakcinius pažymėjimus galime susidaryti vaizdinį, kokios savo kūrinių interpretacijos iš atlikėjų laukė pats autorius.“

Sprendžiant redagavimo galvosūkį, prof. Vytautas Landsbergis pateikė savo viziją, praturtindamas Čiurlionio kūrinius dinamine raiška ar pridėdamas faktūrinio sodrumo. Rinktinėje „Mažoji sonata. Mūsų dainelės“, politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, išleidęs apie 30 knygų, kuriose daugiausiai gvildeno Čiurlionio kūrybą, suredagavo ir išleido tuos Čiurlionio kūrinius, kuriuos gan dažnai pats atliko koncertų metu Lietuvoje ir užsienyje.

„Mažoji sonata“ – tai paties profesoriaus sugalvotas pavadinimas, kur keturi kūriniai (VL 269–271a) sugulė į senovinę sonatos formą. „Turiu viziją, kad ši „Mažoji sonata“ galėtų įsitvirtinti pianistų repertuare kaip didesnis, visapusiškas kūrinys ir, galbūt, būtų tinkamas Čiurlionio pianistų konkursui.“

Vytautas Landsbergis
Antroji rinktinės dalis pavadinta „Mūsų dainelės“. Čia rasite Čiurlionio liaudies dainų aranžuotes, mažas variacijas. Redaktorius jas praplečia, kai kur pasodrina faktūrą, kai kur naujai sudėlioja dalis: „Man norėjosi iš pavienės dainos padaryti didesnį kūrinį, patrauklesnį koncertiniam atlikimui. Todėl jos dažnu atveju yra praplėstos. Aš tiesiog siūlau tokį variantą, kaip pats groju, kaip skambinu savo koncertuose.“ Rinktinėje variacija „Lietuviška lopšinė“ apskritai yra skelbiama pirmą kartą. Ją kažkada iš atminties užrašė sesuo Jadvyga Čiurlionytė.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)