Dariau, kokie buvo Jūsų 2020-ieji metai, kaip pandemija paveikė Jūsų veiklą, kokie pokyčiai įvyko?

Sustojimo, susimąstymo, įsiklausymo į savo norus metai. Prieš tai buvo pagavęs pagreitis, reikėjo laikyti vairą. Praėję metai – lyg rankinis stabdis, privertęs sustoti ir susimąstyti. Atradau lėtą tempą, gamtą, pagalvojau apie gyvenimo prasmę, ko aš iš tiesų noriu, susidėliojau prioritetus, kur veda mane vidinis balsas. Visada jaučiau priešpriešą tarp to, ką reikia daryti, kas būtina, ir ką noriu daryti. Pradėjau klausyti savo vidaus.

Profesinė veikla sustojo. Bet čia tik požiūrio klausimas. Požiūris gali pakeisti veiksmą. Nebuvo koncertų, bet galėjau ruošti programas, kurių dėl didelio tempo nespėdavau įgyvendinti.
Į šį pandemijos laikotarpį siūlau pasižiūrėti kaip vieną iš etapų. Daug kas atradome papildomų darbų. Tas, kas moka vairuoti – pradėjo vairuoti, kas moka siūti – pradėjo siūti, kas moka rašyti – pradėjo rašyti. Visi įgūdžiai, kuriuos įgijome, pasitarnaus ateičiai. Dabartinis laikas mus moko adaptuotis ir pamėginti išsisukti iš susiklosčiusios situacijos.

Aš ir pats galvojau pradėti vairuoti, naudojantis „Uber“ programėle, bet dar neprireikė. Kiekviena situacija – požiūrio klausimas, kaip ją spręsi. Galima liūdėti. Tačiau verta prisiminti, kad nieko nebūna amžino. Pandemija taip pat praeis. Arba, kaip sako: „Nesidžiauk, kai aplanko sėkmė ir neliūdėk, kai aplanko nesėkmė“. Naudos, kurios gavau per praėjusius metus, nebūčiau gavęs kitomis aplinkybėmis.

Kaip atradote Troškūnų vienuolyną, į kurį važiuojate kiekvieną savaitgalį?

Pirmą kartą į Troškūnų vienuolyną atvykau prieš aštuonerius metus. Daug ko nesupratau tada apie pasaulį, apie save. Tuo metu dirbau Kultūros ministerijoje. Nebuvo laiko ir vietos vidiniams troškimams, buvo pagreitis.

Jau tada vienuolynas ir šalia esanti Švč. Trejybės bažnyčia paliko didžiulį įspūdį. Bernardinų statytas vienuolynas ir dabar turi stiprią energetiką. Bernardinų vienuoliai juk buvo vieni iš tų, kurie skleidė kultūrą, švietimą. Idėjos buvo užkoduotos jau XVII - XVIII amžiuje, kad turėtų tęstinumą. Jei gauni kažką, turi skleisti kitiems.

Prieš šešerius metus įvyko pokyčiai, baigėsi vienas etapas, prasidėjo pasiruošimas kitam. Reikėjo galvoti, kaip toliau gyventi. Turėjau suprasti,ką keisti. Teko keisti mąstymą. Praeitas gyvenimas buvo statomas ant tų dalykų, kurių iš širdies nenorėjau. Tik pradėjęs gilintis į savo vidinį pasaulį, atradau save, atradau Troškūnus. Šiandien ši vieta man yra kaip namai, kur maitina mane kūrybine energija. Muzika čia skleidžiasi ypatingai. Ši vieta – lyg laidininkas tarp menininko ir klausytojo, kuriuos sujungia muzika. Čia žymiai greičiau parengiu naujus kūrinius. Atsirado laisvė. Bandau įsiinstaliuoti Troškūnus į savo vidų, kad visur tą jausmą neščiausi.

Troškūnuose kūrybinės idėjos realizuojasi kur kas greičiau nei kur kitur. Noriu juos pristatyti žmonėms, menininkams, jauniesiems talentams.

Papasakokite apie repeticijas Troškūnų vienuolyno bažnyčioje, į kurias ne karantino metu jau pradėjo atvykti klausytojai ne tik iš aplinkinių vietų, bet ir iš Vilniaus?

Man atrodo, jog įdomu pamatyti klausytojui pačią atlikėjo virtuvę, koks procesas vyksta iki finalinio rezultato, kaip gimsta interpretacijos. Menininkas keičiasi nuo patirties, išgyvenimų. Tai atsispindi jo kūryboje. Ir tai labai įdomu. Iki karantino važiuodavau į Troškūnų vienuolyną kiekvieną savaitgalį. Po sekmadienio mišių pradėjau rengti atviras repeticijas. Iš pradžių ateidavo keletas vietinių gyventojų pažiūrėti, vėliau jau pradėjo važiuoti iš aplinkinių miestų, iš Vilniaus. Bažnyčia atvira. Kažkas ateina, kažkas išeina, o tu groji. Jaučiu, kad repeticijų formatas įgaus pagreitį. Tai yra būtent tai, kuo galima sudominti, tai edukacija, kai pasakoji kontekstą, kūrinio istoriją, bendrauji su klausytoju. Šios atviros repeticijos – tai klasikinės muzikos sklaida kitu kampu.

Kodėl Jums svarbu klausytojui parodyti menininko darbo procesą iki scenos?

Supažindindami žmogų su repeticijų procesu, mes padedame jam suprasti kūrinį iš menininko pozicijos. Tai kur kas įdomiau. Repeticija – tarsi bendravimas su profesionaliu menininku, kuris jaučia muziką kitaip ir gali ją padėti suprasti, paaiškinti kaip jos klausyti.

Nesvarbu, kokios specialybės atstovai mes esame, nuo muzikos mūsų patirtis auga, keičiasi, o bendras išprusimas plečiasi – ne tik teorinis, bet ir jausminis.

Ar visada užtenka kantrybės ir valios procesui iki norimo rezultato? Kiek kainuoja pastangų?

Kantrybė ir valia – veiksmo sudedamoji dalis. Juk pakanka valios nueiti iki šaldytuvo, kai norime valgyti.

Į kokias programas koncentruojatės šiuo metu?

Stengiuosi aprėpti epochomis. Klausau daug įvairios muzikos. Esu užsibrėžęs parengti F. Šopeno, L. van Beeethoveno, W.A. Mocarto programas. Visos L. van Beethoveno sonatos – maždaug devynios valandos muzikos be sustojimo. Mane domina labai dideli konceptualūs dalykai. Tai tarsi bėgti muzikinį maratoną. Noriu išmėginti savo galimybes, kol amžius leidžia.

Šiuo metu daug groju F. Šopeno muzikos. Esu užsibrėžęs atlikti visus šio kompozitoriaus noktiurnus. Taip pat, nemažai muzikos skaitau iš lapo. Skaitymas iš lapo – svarbi sudedamoji kūrybinio tobulėjimo dalis. Atpalaiduoju kūną, bandau atsiduoti muzikai, stengiuosi pasikliauti savo nuojauta. Pirštai tarsi patys atsiduoda muzikos tėkmei.

Kaip manote, kiek svarbi muzika kasdieniniame gyvenime kiekvienam žmogui?

Muzika augina ir praturtina mūsų vidų. Yra atlikta daugybė mokslinių tyrimų nagrinėjant muzikos veiksmingumą. Teko groti įkalinimo vietoje. Po koncerto priėjo keli žmonės. Mačiau jų akyse muzikos grožį. Pats patyriau ir mačiau, kokį poveikį muzika daro žmogui. Muzika kuria geresnę mūsų pačių versiją.

Ką palinkėtumėte kultūros žmonėms, kurie pasimetę pandeminės situacijos kontekste, jų veiklos sustabdytos, galbūt ieško kitų veiklų?

Kurkime savo projekcijas, neliūdėkime, jei kas vyksta ne pagal mūsų planą. Kiekvieną akimirką išnaudokime maksimaliai pagal situaciją, taip, kaip galime geriausiai. Ne taip dramatiškai priimkime įvykius.