Tvari valstybė – sėkminga visuomenė
Laikausi nuostatos, kad valstybė yra pagrindinė vertybė, visų mūsų pilietinės kūrybos rezultatas. Analizei taikysiu sąvokas: pilietinės visuomenės solidarumas, teisingumo lygmuo viešajame gyvenime, valstybės ir individo branda, viešieji ir privatūs interesai. Tikėtina, kad šie terminai geriausiai išreiškia gebėjimą suvokti trumpalaikius ir ilgalaikius valstybės uždavinius. Jų sėkmę ar nesėkmę lemia visuomenės pilietinis pritarimas, dalyvavimas arba susilaikymas, abejingumas (netgi sabotavimas).
Minėtų reikšmių sąsajas apibrėžia tokia schema: pirmasis teisingumo lygmuo – sąžiningumo ir nešališkumo kultūra viešajame gyvenime, antrasis teisingumo lygmuo – įstatymų ir valstybės institucijų moralinis autoritetas ir valdymo kompetencija, o juos siejanti grandis – abipusė komunikacija ir interesų derinimas (derybos).
Lietuvos valstybingumas, globalių politinių, socialinių ir technologinių procesų veikiamas, darosi vis labiau pažeidžiamas. Ko mums, kaip sakoma, verkiant reikia – tai viešų apmąstymų, kas lemia mažos (vadinasi, dar jautresnės „skersvėjams“) valstybės tvarumą.
Skirtingai nuo viduramžių bei Renesanso laikų, kai Lietuvai teko visomis kryptimis kariauti su priešais ir šiaip lupikautojais, šiandien ją dengia stiprus karinis NATO skydas, taigi šalis yra nepalyginamai saugesnė. Bet kitokio pobūdžio išbandymų mūsų kraštas patiria apsčiai. Naujausi įsibrovimai yra kur kas mažiau matomi. Jų poveikis daugialypis: greta neabejotinai pozityvių pažangos paskatų, gauname ir destrukcijos dozę, tai deformuoja, silpnina mūsų valstybingumą.
Kalbant apibendrintai, ekonomikos, politikos, kultūros globalėjimas – didžiulis iššūkis visoms valstybėms, mažoms ir didelėms, nacionalinėms ir daugiatautėms. Nekyla abejonių, kad sunkiausia išsaugoti stabilumą ir prisitaikyti prie sparčios globalizacijos yra mažesnėms, ribotą valstybingumo ir pilietiškumo patirtį turinčioms šalims.
Lietuva neturėjo nei laiko, nei galimybių, kad jos valstybingumo raida būtų nuosekli, natūrali, be prievartinių pertrūkių. Abiem atvejais – 1918-aisiais ir 1990-aisiais ji turėjo galvotrūkčiais įšokti į pasaulinį geopolitinio vyksmo sūkurį, daugeliu atžvilgių teko valstybingumą konstruoti iš naujo.
Išsivadavusi iš SSRS, Lietuvos Respublika išsaugojo tarpukariu prigijusį pavadinimą, bet valstybingumą pradėjo kurti de jure nuo Konstitucijos. Transformuodami politinę ir ūkio sistemas, ieškodami naujų švietimo ir kultūros krypčių, Lietuvos gyventojai patyrė didžiulę įtampą, susidūrė su nesėkmėmis, net sukrėtimais, turėjo susidoroti su tuo, kas vadinama perkaitimo sindromu (apie tai Kultūros baruose rašyta 2017 m. nr. 9 ir 2019 m. nr. 11).
Nemenku išbandymu tapo technologinis šuolis modernizacijos link. Reikėjo peršokti per tikrą prarają tarp technologinių lygmenų, kad būtų galima komunikuoti, juo labiau bendradarbiauti su Vakarų šalimis (kai kurie skaitytojai gal dar prisimena, kaip 10-ojo dešimtmečio pradžioje iš Vokietijos technikos kapinynų buvo gabenami lengvieji automobiliai, keliasdešimties metų šienapjovės, kiti padargai)...
Tačiau tiedu iššūkiai nebuvo paskutiniai. Kaip tose pasakose laukė dar trečias, sudėtingiausias išbandymas – akistata su turtingomis Europos šalimis, kurios galėjo pasiūlyti atvykėliams darbą, nepalyginamai didesnį atlyginimą, o aukštą kvalifikaciją turintiems imigrantams – ir karjeros perspektyvą.
Kas mūsų laikais lemia mažos valstybės tvarumą, integralumą, atsparumą propagandai iš išorės, kibernetiniams išpuoliams, lėkštai popso subkultūrai? Kas skatina jos ryžtą atsikratyti korupcijos, nelegalaus šešėlinio „biznio“, schemų, kaip nuslėpti mokesčius? Jei pamėgintume sudaryti tokių atsvarų sąrašą, pirmoje vietoje neatsidurtų nei karinis, nei ekonominis šalies potencialas. Nes, jeigu taip būtų, tai menkai apsiginklavusi Suomija nebūtų atlaikiusi Stalino antpuolio, o turtingoji Prancūzija veikiausiai nebūtų buvusi sutrypta Hitlerio bato.2
Valstybė nebūtinai turi būti turtingiausia, galingiausia arba dar kuo nors išskirtiniausia, kad sėkmingai gyvuotų, remdamasi tvirta vidine santara. Patikslinsiu – čia kalbama ne apie kokią nors lozunginę vienybę, diegiamą autokratinės viršūnės, o apie abipusį prielankumą tarp valdžios ir piliečių. Tokiam prielankumui netrukdo nei pati griežčiausia kritika, nei pats didžiausias erzelis, nes atidžiai į viską įsiklausoma, todėl dominuoja pasitikėjimu pagrįstas abipusis pozityvus nusistatymas.
Valstybės tvarumą lemia politinės valdžios ir pilietinės visuomenės atvirumas, garbingumas, idėjų ir praktinių veiksmų darna. Tokia būsena susikuriama, kai suvokiame valstybę kaip svarbiausią organizaciją, turime jos ateities viziją, o pilietinių vertybių skalėje valstybinį interesą iškeliame virš visų grupinių ir asmeninių interesų, gebame kitų atžvilgiu būti nešališki ir teisingi. Savo ruožtu iš politinių institutų pagrįstai tikimės komunikacinio atvirumo, socialinės atsakomybės ir teisingumo.
Valstybę vairuojanti politinė valdžia pelno pasitikėjimą, būdama pajėgi kurti ilgalaikes strategijas, kurias geba įgyvendinti, užtikrindama socialinį teisingumą visiems, atvirai komunikuodama su visuomene net kontroversiškiausiais, viešą atgarsį keliančiais „rezonansiniais“ klausimais. Atrodytų, elementaru, tačiau kodėl to pasiekti taip sudėtinga?
Fizikos kontekste sukibimas yra vienas universaliausių daiktų tvarumo dėsnių. Socialiniam „sukibimui“ nereikia tokios universalios galios, bet ši sąveika įgauna socialinės atsakomybės ir pareigos pavidalą. Amerikietė Mary Parker Follett sukibimo dėsnį jau prieš šimtą metų pritaikė socialinių reiškinių aiškinimui ir adaptavo jį vadybai.3 Pasak Follett, taikant sukibimo dėsnį, kuris socialinėje aplinkoje reiškiasi kaip tarpusavio priklausomybė, galima valdyti santykius, išvengti konfliktų arba sėkmingai juos spręsti, siekiant socialinės darnos. Tarpusavio susietumo dėsnis atveria kelią į bendradarbiavimą, į bendrojo gėrio paieškas.4
Politikos teatre sukibimo dantračiai smarkiai atšipę, netekę jautrumo, nes jo personažams įprasta kalbėti vienaip, o elgtis kitaip, keičiantis konjunktūrai, gali radikaliai keistis ir tarpusavio santykiai. Čia gerokai mažiau abipusiškumo, jį nustelbia konjunktūrinis išskaičiavimas. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje politinio veiksmo ir socialinio atoveiksmio susietumas tampa lemtingu vektoriumi, visų politinės valdžios ir pilietinės visuomenės sąveikų ašimi. Ir vienai, ir kitai pusei būdingi vidiniai prieštaravimai, kiekviena gali elgtis nenuosekliai, vaikydamasi naudos, nepaisydama abipusiškumo principo. Kai tiek daug reliatyvumo, svyravimų ir abejonių, gyventi visiems kartu ir spręsti bendrus reikalus tenka itin kebliomis aplinkybėmis.
Šiuolaikinė vadyba nepalyginamai lankstesnė negu buvo prieš šimtą metų. Smarkiai pakelta aukštyn bendradarbiavimo, derybų, socialinės motyvacijos kartelė, brėžiami aiškesni etiniai riboženkliai, bent jau norėtųsi tuo tikėti ir tuo vadovautis.
Tvarios valstybės vizija istoriniu aspektu
Natūralu, kad apmąstant valstybę, pamatiniais jos sąrangos segmentais buvo laikoma bendruomenė ir šeima. „Nesant pilietinės bendrijos, visada vyksta karas kiekvieno su kiekvienu“, – siunčia žinią iš XVII amžiaus Thomas Hobbesas.5 Visuomenės grupes jis vadino socialinėmis sistemomis, kurias „vienija bendras interesas arba reikalas“.6 Paminėjęs teisiškai susaistytas organizuotas sistemas, pridūrė, kad esama ir „privačių kūnų, kurie sukuriami be jokio rašto arba kito rašytinio įgaliojimo“, pavyzdžiui, šeima arba elgetų, vagių, čigonų korporacijos.7
Gerokai išsamiau bendruomenių reikšmę valstybės valdymui ir demokratijos kokybei apmąstė Alexis de Tocqueville’is (1805–1859). Pasirinkęs pavyzdžiu vienos valstijos sąrangą tuomet dar tiktai kylančioje ir galią kaupiančioje, bet modernios demokratijos pamatus jau sukūrusioje Šiaurės Amerikoje, Tocqueville’as vietinę bendruomenę be išlygų vadina veiksminga valstybinės sistemos grandimi. Sektinos demokratijos pavyzdžiu laikoma tokia vietinė bendruomenė, kuri kasmet išsirenka keliolika įgaliotinių, turinčių rinkti mokesčius, rūpintis švietimu, aplinka, higiena, komunikacijomis, – tai savotiška vietinė minivyriausybė.
„Laisvų tautų galia slypi bendruomenėje. Bendruomeninės institucijos tautų laisvei reikalingos taip pat, kaip pradinės mokyklos – mokslui, jos daro laisvę prieinamą žmonėms, moko žmones ramiai ją mėgautis ir pratina ja naudotis.“8 Daug Misisipės vandens nutekėjo nuo to laiko, kai prancūzas žavėjosi bendruomenių veiksnumu Jungtinėse Valstijose, tenykštės demokratijos pamatai jau gerokai paplauti, išklibinti, tačiau anuomet susiklosčiusios sąsajos tarp lokalių savivaldos bendrijų ir centrinės valdžios išugdė ir užgrūdino daugybę amerikiečių kartų, sužadino jų aktyvumą, iniciatyvumą, verslumą.
Vėl trumpam atsigręžkime į klasiką. Montesquieu (1684–1755) traktato apie įstatymų dvasią visi skirsniai patvirtina, kad atstovaujamosios demokratijos variklis yra dorovė. „Kai dorovė išnyksta, garbės troškimas užvaldo visų širdis ir visi užsikrečia savanaudiškumu [...] Klestinčios demokratijos, įtvirtinusios nuosaikumą kasdieniame gyvenime, atvėrė duris visuomeninio gyvenimo prabangai, kaip atsitiko Atėnuose ir Romoje.“9 Štai taip – „visuomeninio gyvenimo prabangai“! Taip rašyta jau prieš 270 metų, kai Europoje, atsigaunančioje po viduramžių absoliutizmo, skynėsi kelią švietimo idėjomis grindžiama liaudies valdžios idėja. Šiandien demokratijos idėją ir politinę praktiką charakterizuoja platus spektras labai prieštaringų – sėkmingų ir abejotinų, net pražūtingų – apraiškų.
Socialiai teisingos valstybės interpretacija
Kiekvienas istorinės raidos tarpsnis valstybingumui ir demokratijai meta naujus iššūkius. Ne išimtis ir pastaroji amžių bei tūkstantmečių sandūra, kai idėjų, kaip stiprinti valstybę, pasipylė lyg iš gausybės rago. Nepretenduodamas pristatyti išsamaus paveikslo, aptarsiu tuos autorius, kurie paliko ypač gilų pėdsaką, įtvirtindami socialiai orientuotą valstybingumą.
Mūsų seneliai ir tėvai gyveno karų, socialinių ir išsivaduojamųjų revoliucijų, neslūgstančios ideologinės priešpriešos laikais. Nerimas dėl nacionalinės valstybės, dėl demokratijos likimo, atsidūrus akistatoje su nacizmu ir bolševizmu, vidiniai sukrėtimai, socialinis nestabilumas lėmė, kad pasaulio (ypač Europos) politinė padangė priminė žaibų įnirtingai draskomą skliautą. Demokratija susirėmė su diktatūra, kapitalizmas su komunizmu.
Naujas politinės filosofijos idėjas bandyta kurti visuose žemynuose nuo Indijos ir Kinijos iki Afrikos ir Lotynų Amerikos. Europa ir Šiaurės Amerika teikė ypač daug kontrastingos medžiagos refleksijoms apie pasaulio tvarką ir likimą. Šioje terpėje radosi socialinio teisingumo, socialinio susitarimo, socialinio kontrakto teorijos. Sociopolitinių santykių labirinte toliausiai prasibrauti pavyko Johnui Rawlsui (1921–2002) su keletu oponentų bei šalininkų, paminėsiu Davidą Gauthier (1932) ir Brianą Barry (1936–2009).
Rawlsas socialinį teisingumą grindė abipusiu naudingumu ir nešališkumu. Sakysite, kas čia naujo? Juk kiekvieną problemą sprendžiame, siekdami naudos sau, bet reikia prisiderinti ir prie kitos pusės poreikių, ir prie aplinkybių. Svarbu, ar stengiamės visa tai interpretuoti nešališkai. Ypač daug painių klausimų kyla, kai minėtas nuostatas bandome ekstrapoliuoti į politinių sprendimų lauką ar į viešuosius reikalus.
Kaip abipusio naudingumo ir nešališkumo principus pritaikyti valstybės valdymui? Sprendimo tenka ieškoti kaskart iš naujo, atsižvelgiant į konkrečią probleminę situaciją. Tarkime, daugelyje šalių darbo teisei arba švietimo politikai taikomas pozityviosios diskriminacijos principas, bet ar jis nešališkas, ar šališkas? Ar jis abipusiškai naudingas, ar kažkam vis dėlto nenaudingas? Atsakymai pakibs ore, jei iš galimų atskaitos taškų neišsirinksime kurio nors vieno. Globojama grupė laimi, nes jai numatomos lengvatos, tačiau kitos suinteresuotos grupės negauna tikėtinos savo dalies ir jaučiasi diskriminuojamos.
Atsakymas, ar tai teisinga, ar ne, priklausys nuo pasirinkto atskaitos taško. Rawlsas ir jo teorijos interpretatoriai akcentuoja socialinį teisingumą, kuris yra „institucijų atributas“, kitaip tariant, tai „paskirstomasis teisingumas“.10 Barry’s paaiškina jį pavyzdžiu apie operos subsidijavimą. Operos išlaikymas, kaip žinome, yra labai brangus malonumas, o gaunamos pajamos už bilietus nepadengia išlaidų. Belieka remtis kitais įplaukų šaltiniais – privačiais sponsoriais ir viešuoju biudžetu. Tuo būdu operą kofinansuoja visi mokesčių mokėtojai, o naudos gavėjai yra tik tie asmenys, kurie dirba arba lankosi operos teatre. Taigi finansinę naštą prisiima visuomenė, nors patenkinami labai nedidelės grupės rafinuoti kultūriniai poreikiai.11
Teisinga tai ar ne? Šališka ar nešališka? Atskaitos tašku pasirinkę ilgalaikį valstybės interesą, kurio aprėptis nelygintina su mano / mūsų lūkesčiais, turėtume sutikti, kad aprašytoje situacijoje mano našta (dirbančio statistinio Lietuvos gyventojo įnašas į viešąjį biudžetą) yra didesnė negu man tenkanti nauda, nes operoje nesilankau, o jei lankausi, už bilietą susimoku ir iš dalies kompensuoju spektaklio rengimo kaštus. Nešališkumo principas remiasi dviem argumentais – bendruoju ir specialiuoju: a) dabartinio gyvenimo sąlygos kurtos ištisus dešimtmečius, esame skolingi protėviams už kultūros paveldą ir tą skolą grąžiname, investuodami į šių dienų kultūrą, kurią perduosime palikuonims, b) opera, būdama dvasinės kultūros dalis, skleidžia aukštus viešosios moralės principus, turtina estetinį skonį, socialiniams santykiams suteikia taurumo, pilietiškumo, etiškumo...
Lietuvos spaudoje vis kyla ginčų, ar privačias mokyklas turėtų finansuoti viešasis biudžetas, ar tai vien moksleivių šeimoms tenkanti našta. Čia analogiška problema. Jos sprendimas turėtų remtis ne tik finansiniais skaičiavimais dabartiniu laikotarpiu, bet ir ilgalaikės socialinės naudos bei kaštų analize.
Valstybės institucijų nešališkumo sąvoka aiškintina plačiai. Ji atliepia labai skirtingus visuomenės darinių ne tik dabartinius, bet ir būsimus vienos ar kelių kartų poreikius. Galutinis veiksmų ir sprendinių nešališkumas matuojamas valstybės stabilumo ir viešosios naudos kriterijais. O įtvirtinus nešališkumo nuostatą, judama teisingumo link.
Dauguma iš mūsų gerbia nešališkus ir socialiai teisingus poelgius, antai pritaria, kad neįgalūs asmenys turėtų specialiai pažymėtas automobilių stovėjimo vietas, jų poreikiams pritaikytas judėjimo priemonės, higienos kambarius. Pasisakome už socialinį teisingumą ir įsipareigojame remti tuos veiksmus, kurie užtikrina viešąjį interesą ir tvarką. Tokių pastangų vektorius nukreiptas iš apačios į viršų – iš pilietinės bendruomenės į valdžią. Panašus, tik iš viršaus kreipiamas, yra valdžios socialinio teisingumo vektorius – mainais už pilietinę paramą, naudojamės tais bendrojo gėrio vaisiais, kuriuos skirsto valdymo ir savivaldos institucijos. Tuo siekiama užtikrinti visuomenės gerovę, saugumą, išsimokslinimą, sveikatingumą ir t. t. Kad kiekvienas pilietis būtų motyvuotas prisiimti tam tikrą naštą, jis irgi turi būti nešališkas. Pirmoji motyvacijos būti nešališkam paskata yra savęs vertinimo nešališkumas. Tokio nešališkumo pradmenis teikia socialinė žmogaus prigimtis: aš gyvenu tarp kitų, tokių kaip aš, su jais bendradarbiauju. Socialinė branda vyksta, kai save lyginu su kitais.
Pateiksiu du paprastus buitinius pavyzdžius, rodančius mūsų gebėjimą būti nešališkais. Kai Lietuvos krepšinio rinktinės narys, turintis kontraktą su užsienio ekipa, žaidžia jos sudėtyje prieš kurią nors reprezentacinę mūsų šalies komandą ir įmeta lemtingus pergalės taškus, mes juk neširstame ant jo, suprasdami, kad tokia jo pareiga, nors dėl to pralaimėjo mūsų remiamas klubas.
Kita probleminė situacija: kelių policininkas nubaudė mane už greičio viršijimą. Aš, be abejo, susierzinu, bet krebžda ir mintis, kad pasielgiau negerai (neteisingai), rizikuodamas kitų saugumu. Ir jeigu nesu beviltiškas kelių gaidelis, vidinis nešališkumo balsas man lieps važinėti apdairiau.
Tiesą sakant, ne kiekvienas turi tokią stiprią nešališkumo nuostatą, kad visada išlaikytų neutralumą, ypač susiklosčius situacijai, kai asmeniniai interesai kertasi su kitų interesais. Yra dvi galimybės išspręsti problemą. Tai negatyvioji paskata, kai egoistiniam siekiui užkardyti pritaikoma sankcija už prasilenkimą su teisingumu arba su viešąja morale („teisingumo pagrindas yra institucinis“12). Vis dėlto sankcijų taikymas, nors ir atkuria teisingumą, apgina viešąjį interesą, retai kada sustiprina nusilpusią žmogaus motyvaciją elgtis nešališkai. Kitas kelias teisingumo link yra derybos, kai suinteresuotos šalys ieško abipusio sutarimo. Motyvacija taip spręsti ginčą yra labai praktiška – verčiau derėtis negu konfliktuoti. Ši Gautier teorija vadinama „abiem pusėms naudingu teisingumu“. Naudingumo motyvas yra kertinis šios teorijos taškas. Trumpiausias jos apibrėžimas skamba taip: teisingumas yra racionalus apdairumas, kuriuo vadovaujamasi, kai kitų žmonių pritarimas (ar bent nesikišimas) leidžia siekti savo tikslų.13 Kad užsitikrintume kitų paramą, deramės su jais, ieškodami bendro (geriausio) sprendimo.
Tačiau derybos ne visuomet gali būti įmanomos arba produktyvios. Jei viena šalis turi akivaizdų galios pranašumą prieš kitą, ji pati arba silpnesnioji partnerė derybų vengs. Nereti atvejai, kai derybininkus demotyvuoja emocinė įtampa. Tiesa, efektyvus ir plačiai taikomas sprendimo būdas yra mediacija, tačiau net ir neutraliam tarpininkui ne visada sekasi – trukdo arba kurios nors ginčo šalies perdėtos ambicijos, arba sprendžiamoji problema yra tokia įsisenėjusi, kad apaugusi išvestinėmis pretenzijomis.
Demokratiją puoselėjančios valstybės pastaraisiais dešimtmečiais toli pažengė, įteisindamos bei remdamos derybų, tarpininkavimo, konsultavimo ir kitus socialinių interesų derinimo mechanizmus.14 Natūraliai kyla klausimas, ar įvairialypė tokio pobūdžio praktika priartina visuomenę ir valstybę prie nešališkumo ir teisingumo? Nevalia ignoruoti fakto, kad daugybė derybinių sutarčių prieštarauja viešajam ar valstybės interesui. Pavyzdžiui, gamintojai gali suderinti veiksmus, kad užimtų monopolinę poziciją rinkoje. Parlamento frakcijos gali susitarti dėl veiksmo, naudingo kuriai nors visuomenės grupei, bet žalingo kitiems socialiniams sluoksniams. Kriminalinės grupuotės irgi ne vien pešasi, bet ir derasi, kol randa visoms pusėms naudingus sprendimus.
Nepaisant įvairiausių kliūčių, visuotinės derybos vyksta nuolatos. Politikos tikslai apibrėžiami, ekonominiai sandoriai sudaromi, viešieji interesai ginami, privataus gyvenimo problemos sprendžiamos pasitelkiant derybas ir kitus tarpusavio susitarimo būdus.
Demokratinių šalių visuomenės, kopdamos į stačią kalną socialiai teisingos valstybinės organizacijos link, ieško naujų būdų, kaip gyventi ir bendradarbiauti, laikantis viešų ir nešališkų politinės ir socialinės veiklos kriterijų. Grįžkime prie Rawlso socialinio teisingumo modelio: „Visuomenė remiasi kooperacija, kurios tikslas – tarpusavio nauda.“15 Žvelgiant per socialinio teisingumo prizmę, visuomenės subjektams būdingi arba sutampantys (iš bendradarbiavimo visi gauname naudos), arba konfliktiški interesai: „Individams rūpi, kokio dydžio nauda, gaunama iš bendradarbiavimo, yra paskirstoma, nes kiekvienas, siekdamas rezultato, tikisi gauti didesnę, o ne mažesnę pelno dalį.“16
Rawlsas politikai, ekonomikai, valdymui taikė nešališkumo ir teisingumo etiką, paremtą moralinėmis vertybėmis. „Sutarimo [tarp valstybės ir visuomenės, – J. L.] idėja gali būti praplėsta iki pasirinkimų, paremtų visa etine sistema, ne vien teisingumo kriterijais.“17 Pagrindinis svarmuo, užtikrinantis socialinį teisingumą, yra derėjimosi etika, socialiniai principai, o ne derėjimosi technika, kaip teigė tradicinė derybų teorija. „Socialinio teisingumo principai numato būdą, kaip visuomenės baziniams dariniams paskirstyti teises ir pareigas, atitinkamai nustato socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą.“18 Derybininkų pradines pozicijas slepia vadinamoji nežinojimo uždanga (veil of ignorance), t. y. derybinis jų statusas yra be išlygų vienodas, nepriklauso nei nuo kiekvieno galios, nei nuo statuso, socialinės situacijos, turto ir t. t.19 Pirmoji derybų nuostata (principas): „Kiekvienas asmuo turi teisę į kuo plačiausią pamatinę laisvę, suderinamą su panašia kitų laisve.“ Antroji nuostata: „Socialinės ir ekonominės nelygybės sąlygomis turi būti tvarkomasi taip, kad būtų galima (a) pagrįstai tikėtis, jog tai bus kiekvienam naudinga ir kad (b) tai būtų siejama su padėtimi ir pareigybėmis, kurios turi būti atviros visiems.“20
Socialinė nelygybė traktuojama kaip neišvengiamybė. Šiuo požiūriu Rawlsas priešinosi įvairioms lygiavos paieškoms, jo manymu, esamoje istorinėje epochoje tai visiškai prasilenkia su realybe.
Antra, socialinę visuomenės nelygybę privalu valdyti pagal tokį algoritmą, kuris garantuotų, kad ekonomiškai silpnesnės grupės gaus didesnę bendradarbiavimo naudą. Teisingas paskirstymas neaplenkia ir turtingųjų, bet jų nauda, gaunama iš bendradarbiavimo, santykinai mažesnė negu žemesnių sluoksnių procentinė nauda. Trečia, teisingumui ypač svarbi nuostata, kad išsimokslinimas ir pareigybės būtų vienodai prieinamos visiems.
Toks derybų mechanizmas garantuoja nešališkumą, bendradarbiavimą, o galutinis rezultatas yra socialinis teisingumas.
Taikydami aukščiau minėtus principus, pamodeliuokime tam tikrą derybinę situaciją. Prisiminkime skandalingas derybas tarp Lietuvos vyriausybės ir mokytojų profesinių sąjungų. Derybų objektas – mokytojų atlyginimai, darbo krūviai, skirtingos sąlygos miesto ir kaimo mokyklose. Skandalų išvengiama, jei abi pusės nuo pat pradžios vadovaujasi keliomis įpareigojančiomis prielaidomis – tai visiška šalių lygybė, abipusė atsakomybė šiuo atveju už visuomenės švietimą, atsižvelgiant į valstybės biudžeto galimybes. Jeigu prieštaravimai itin dideli ir diskusijos bus painios, derybininkai gali deklaruoti papildomas įpareigojančias sąlygas, pavyzdžiui, kiekviena šalis turi teisę siūlyti pertrauką konsultacijoms su ją delegavusiais subjektais, pasitelkti nepriklausomus ekspertus, gauti papildomus duomenis. Šalys, pasinaudojusios nežinojimo uždangos (veil of ignorance) taisykle, apibrėžia pradinę derybinę situaciją, nustato ir suformuluoja spręstinas problemas. Formuluojant derinamus įsipareigojimus, vadovaujamasi principais, kuriuos Rawlsas pagrindė kaip nešališkumą, abipusį naudingumą ir socialinių skirtumų mažinimą. Socialinis kontraktas atitiks minėtus kriterijus, jei išteklių skirstymas bus santykinai palankus švietimo įstaigoms, veikiančioms skurdesnėse vietovėse; jei mokytojų gerovė bus proporcingai susieta su jų krūviais, su nevienodomis darbo ir gyvenimo sąlygomis, jei bus vadovaujamasi viešuoju interesu išlaikyti patį optimaliausią gyvybingų mokymo įstaigų tinklą. Derybų baigtis bus laikoma sėkminga, jei pasiektas rezultatas, šalių įsitikinimu, atitiks esamas socialines ir finansines galimybes, o santykinai didesnę naudą gaus blogesnėje situacijoje esantys švietimo sistemos dalyviai.
Neignoruojame fakto, kad nešališkumo ir socialinio teisingumo etika yra labai trapi, pažeidžiama, ypač susidūrusi su individo, organizacijos, valstybės institucijos savanaudiškumu arba tiesiog ribotumu. Vis dėlto ji gyvybinga ir veiksni. Juk turime moralinius autoritetus tiek politikos, verslo, sporto, meno sferose, tiek šeimoje. Juos gerbiame už nešališką, palankią nuostatą kitų atžvilgiu. Reiškiame pagarbą socialiai atsakingoms įmonėms ir institucijoms, kurios nuosekliai laikosi savo nusistatyto etikos kodekso.
Trumpas principų ir derybų modelio pristatymas neišsemia Johno Rawlso išplėtotos socialinio teisingumo teorijos. Derybos yra tik vienas iš keleto instrumentų, padedančių teisingai paskirstyti pelną socialinės nelygybės sąlygomis, siekiant aukštesnio tikslo – visuomenės integralumo. Rawlsas atgaivino ir kertiniu akmeniu pavertė universalius etikos principus, žinomus nuo Dekalogo laikų. Dešimt Dievo įsakymų užtikrino tikinčiųjų bendruomenės santarvę, sugyvenimą, derinant skirtingus poreikius. Nešališka ir teisinga yra tai, dėl ko derybų šalys sutaria, taikydamos abipusės naudos taisyklę ir paisydamos viešojo intereso.
Valstybingumas tvirtėja, visuomenė laimi tiek, kiek bendromis jos narių pastangomis užtikrinamas socialinis teisingumas.
Tęsinys kitame Kultūros barų numeryje
1 Kristina Rickevičiūtė. Platono filosofijos bruožai kn.: Platonas. Valstybė. Vilnius. Pradai. 2000, p. 413–433.
2 Priminsiu, kad maža, palyginti neseniai tapusi nepriklausoma Suomija pasipriešino Stalino planui praplėsti kontroliuojamas teritorijas ir 1939 metais ginklu apgynė savo suverenitetą. Prancūzija, nusilpusi dėl šalies viduje kovojančių politinių grupuočių, neatlaikė nacių okupacinio spaudimo ir kaip valstybė atsidūrė ties išnykimo riba.
3 B. Janse, (2019). Mary Parker Follett Contribution to Management, Retrieved 20.07.2020 from toolshero: https://www.toolshero.com/management/follett-contribution-to-management/
4 Albie M. Davis. (1991). An interview with Mary Parker Follet. Kn.: Negotiation Theory and Practice, red.J.William Breslin and Jeffrey Z.Rubin , Harward Law School, Cambridge, Mass.
5 Thomas Hobbes. Leviatanas (1999), Vilnius, Pradai, p. 138.
6 Ten pat, p. 230.
7 Ten pat, p. 240–241.
8 Alexis de Tocqueville. (1996). Apie demokratiją Amerikoje. Vertė Valdas Petrauskas. Vilnius. ALK, p. 71.
9 Montesquieu (2004). Apie įstatymų dvasią. Vertė Vita Malinauskienė. Vilnius. Mintis, p. 22,45.
10 Brian Barry. (2002). Teisingumo teorijos. Vertė Algirdas Degutis. Vilnius. Eugrimas, p. 364.
11 Ibid., p. 365.
12 Ibid., p. 375.
13 Ibid., p. 22.
14 Lietuvoje veikia keletas įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių teisinės pagalbos, konsultacijų, mediacijos ir kitas praktikas, pavyzdžiui, LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, naujausia redakcija 2020 m.birželio 26 d.; arba LR Mediacijos įstatymas, 2008 m. liepos 31 d. ir kt.
15 John Rawls. (1999). A Theory of Justice, Revised Edition, Harvard University Press, p. 4.
16 Ibid., p. 4.
17 Ibid., p. 15.
18 Ibid., p. 4.
19 Ibid., p. 6–19.
20 Brian Barry. (2002). Teisingumo teorijos, p. 239.
