Sau padėti galime tik patys
V. Kuodytė gerai prisimena, kaip susidūrė su Marko Aurelijaus kūriniu „Sau pačiam“ – Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga pirmojo karantino metu jai pasiūlė paskaityti šią knygą ir lyg tarp kitko užsiminė, kad šį autorių labai mėgo E. Nekrošius.
„Tada, jau pradėjus skaityti šią knygą, tokios dvi lygiagretės ėjo: lyg vieną skaitau aš, o kitą – taip, tarsi, ką įžvelgia šitas mano brangintinas žmogus, kurio autoritetas man pirmiausia yra kaip gyvenimo išminties“, – laidoje „ARTimai“ pasakojo V. Kuodytė, prisipažindama, kad iki šiol Marką Aurelijų žinojo kaip istorinę figūrą, kaip Romos imperatorių, bet ne kaip filosofą.
Markas Aurelijus užrašus „Sau pačiam“ rašė II a. viduryje dalyvaudamas karo žygiuose Romos imperiją apėmusios raupų pandemijos metu. V. Kuodytė įsitikinusi – tada jo kelti klausimai išlieka aktualūs ir iki šiol.
„Esminiai klausimai niekaip niekur nedings: vis tiek mes klausime savęs, kas yra žmogaus būtis, kaip ją išgyventi – nenoriu sakyti laimingiau, nors dabar tarsi visi akcentuoja tą žodį, bet Markas Aurelijus kalba apie prasmę, apie prasmės akcentą žmogaus gyvenime, o ta prasmė susijungia su pareiga“, – pasakojo aktorė.
Pasak jos, šie dienoraščio forma palikti užrašai atrodo labai asmeniški, intymūs ir būtent tuo labiausiai patraukia: „Tada tu jau skaitai ne kaip kažkokias filosofines dogmas, bet kaip pasiūlymą tau, kaip būtų galima visa tai naudoti kasdienybėje“.
Skaitydama knygą V. Kuodytė įsivaizdavo Marką Aurelijų, didžiulės imperijos valdovą, sėdintį mažoje palapinėje, vienišą, rašantį plunksna šiuos užrašus baisioje situacijoje, kai Roma buvo siaubiama maro pandemijos ir karų, stichinių nelaimių.
„Kas man labiausiai patiko, kad jis neakcentuoja, kad mes turime kažkur išorėje ieškoti pagalbos, bet savyje – ten yra viskas, ką tu gali atrasti, kas tau gali padėti. Mes dabar labai įpratę kaltinti aplinką, išorę, nes ten mums kažkas turi padėti, tik ne mes patys – čia yra visiškai atvirkščiai“, – pasakojo V. Kuodytė.
Skubėjime pamesta prasmė
V.Kuodytė įsitikinusi, kad žmonės visais laikais kelia sau klausimus, netgi jei, regis, nuolat kažkur skuba. „Man atrodo, mes skubame, nes mes prasmę gal matome kažkame kitame: dabar mes labai susikoncentravę į turėjimo faktorių, kažko darymo, o ne buvimo. Tiesiog būti. Man atrodo, kad skubama, kada niekur nenorima gilintis, nes taip kartais yra tarsi lengviau. Aš susidėlioju programą ir einu nuo punkto iki punkto, tą padariau, aną, ir tu tarsi turėtum jaustis toks prasmingas, nes buvai labai veiklus, bet dienos pabaigoje atrodo tarsi tu nieko nepadarei – daug visko buvo, o su tavimi asmeniškai nieko neįvyko. Man atrodo, kad tai žmones labai skurdina, nes kur mes bėgame? Tas taškas labai aiškus, neišvengiamas, bet kodėl ten reikia taip skubėti?“, – laidoje svarstė ji.
Aktorė pasiūlė prisiminti ir Marko Aurelijaus mintį, kuria jis siūlo į visus mums atrodančius labai prasmingus dalykus pasižiūrėti labai paprastai. „Pavyzdžiui, į maistą – į mėsą, paukštį ar žuvį – pasižiūrėk, kad čia yra dvėseliena, kažkoks nepaprastai geras vynas yra tiesiog vynuogių sultys, lytinis aktas, kurio visi žmonės trokšta, yra dviejų kūnų vidinis trynimasis, kurį lydi spazmai ir skysčių išsiskyrimas. Jis siūlo nuo tų reikšmingų, mums be galo vertingų dalykų nuimti apsauginę plėvelę ir pamatyti jų esmę“, – pasakojo V. Kuodytė.
Ar toks požiūris neskatina labai pesimistiško požiūrio į gyvenimą? „Man atrodo, žmogus labai greitai atskiria, kur kažkas yra grynuolis, o kur – ne. Mes tiesiog patys mokame labai puikiai save apgauti: esame labai gudrūs šitoje situacijoje, mokame save įtikinti tuo, kas mums naudinga, reikalinga, svarbu“, – kalbėjo ji.
Nors karantino metu žmonės, regis, turėjo kaip niekada daug progų pabūti su savimi, V. Kuodytė abejojo, ar net šioje situacijoje mes labai smarkiai į save gilinomės. „Pažiūrėkite, kiek masiškai vyksta skyrybų aplinkui, žmonės žudo vienas kitą, muša – vyksta tokia psichozė. Tai jeigu aš gilinčiausi į save, nedaryčiau to, ką mes matome, kas daroma. Man atrodo, jeigu žmonės ir pradeda tai daryti, galbūt nelabai randa savyje kažką tokio, kas gali jiems padėti nusiraminti, kas gali sukontroliuoti dvasinę būklę, suspenduoti, kad žmogus pasijustų geriau. Čia yra didžioji problema. Jei ten nelabai kažką randame, reikia ieškoti, kuo tą mūsų turinį pripildyti“, – sakė V. Kuodytė.
Savęs realizacijai užtenka būti žmogumi
Užklupus pandemijai aktorė, dirbanti ir mokytoja, pasiryžo rasti laiko ir savanorystei. Laidoje „ARTimai“ ji pasakojo, kad tam paskatino kelios priežastys.
„Kai buvo pirmoji pandemijos banga, buvo užvaldžiusi didžiulė baimė – po pirmų dviejų savaičių tos panikos internete pasirodė organizacijos „Caritas“ žinutė, kad jie ieško savanorių vežioti maistą senukams. Turbūt pirma intensija buvo pabėgti nuo baimės, o ten atsiradus, atsirado ir kitas susipažinimas su ta visuomenės dalimi, kurios tu niekada gyvenime nematei, nepažinai – ji davė tau tokį suvokimą, kad tu privalai būti visuomeniškas tokiu būdu“, – pasakojo V. Kuodytė.
„Trečioji dalis, irgi labai svarbi, yra tas džiaugsmas, kai tu padarai tokį mažmožį žmogui, kurio nepažįsti, ir tai, beje, suteikia labai daug stiprybės. Tu supranti, kad taip tu gali realizuotis kaip paprasčiausias žmogus. Tiesiog žmogiškas požiūris į žmogų, ką akcentuoja ir šitas filosofas. Jo visa politinė veikla buvo žmogiškumas ir valdinių gerovė, nors jis buvo imperatorius. Jei mes tokie būtume bent kiek daugiau... Tas žmogiškas faktorius yra toks paprastas: tau nereikia būti niekuo, nei prezidentu, nei aktoriumi – tu tiesiog padarai paprastą dalyką ir iškart realizuojiesi. Gal čia net kažkiek egoistinis požiūris, kad tu sau gauni gero, labai yra gera įsiprasminti“, – šypsojosi ji.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
Aktorės Viktorijos Kuodytės kūrybinis projektas pagal ištraukas iš „Sau pačiam“ bus transliuojamas gyvai iš Jaunimo teatro vasario 14 d., 18.30 val. Bilietus galima įsigyti platformoje tiketa.lt, jie platinami su šventine nuolaida.
