Diskusiją moderavusi skaitmeninės kultūros ir IT muziejų veikloje tyrinėtoja Milda Rutkauskaitė pradėdama renginį dalyvių klausė, ką jiems visiems reiškia žodžių junginys „virtuali kultūra“ ir kokias jos praktikas šie jau yra taikę savo veikloje.

Internetas kūniškas, vyksta „čia ir dabar“

Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto docentas Juozapas Blažiūnas atsakydamas į kausimą ragino pasukti galvas, ką gi iš tiesų reiškia ir apibrėžia ši sąvoka – virtuali kultūra.

„Tai, ką matome ekrane, mažame ar dideliame, faktiškai yra virtualu – netgi ir televizija. Tai, kas atneša daugiau informacijos ir duoda daugiau žinių, taip aš pavadinčiau virtualią kultūrą“, – ekspromtu bandė sugalvoti apibrėžimą menotyros mokslų daktaras.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantas bei dėstytojas Gytis Dovydaitis sakė, kad šis žodžių junginys yra šiek tiek problemiškas.

„Tai mano daktaro disertacijos tyrimo dalis – bandyti išsiaiškinti, kurgi slypi virtualumas. Postmoderni filosofija sakytų – virtualumas yra nuoroda į kažką transcendentalaus. Bet internetas kūniškas, vyksta „čia ir dabar“, jaučiame emocijas. Suprantu, kad šiame kontekste žodį „virtualus“ naudojame kaip sinonimą internetui – samprata labiau konvencinė. Kalbant apie interneto kultūrą, visų pirma – tai kultūriniai procesai, besivystantys internete, visų antra, jis yra tapęs neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi“, – brėžė takoskyros liniją internetinį meną ir interneto studijas tyrinėjantis G. Dovydaitis.

Jis pažymėjo, kad per karantino laikotarpį, 2020-uosius metus yra įgyvendinęs daug skirtingų projektų skaitmeninėje erdvėje. Vienas įdomesnių – Kauno menininkų namuose vykęs „Indisternet“ renginių ciklas, kuris buvo kurtas būtent interneto kultūros tyrinėjimui.

Interneto kultūros praktikas, teatro režisierius Žilvinas Vingelis su teatru „Kosmos Theatre“ paskutiniaisiais metais bandė, kaip jis sakė, „gyventi virtualybėje“.

„Pastatėme spektaklį „Protestas“, dirbome su virtualios realybės, filmų kūrimo įmone „Gluk Media“, turime aplikaciją „Kosmos app“. Kai nėra fizinės platformos, parodos salės, teatro kėdžių, o pasitelkiant medijas bandoma užsiimti sklaida – kultūra virsta virtualia“, – aiškino Ž. Vingelis, instaliacijų ir performansų autorius, scenaristas, lektorius.

Išsakytai nuomonei pritarė Rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ direktorė Julija Reklaitė, sakydama, kad apskritai interneto atsiradimas labai pakeitė požiūrį į kultūrą, kultūros vartojimą.

„Pastaruoju metu, per karantiną didžioji dalis kultūros institucijų tapo savotiškomis televizijomis. Visi pradėjome transliuoti. Viena yra pats kultūros produktas, o kita – jo išraiška. Jeigu šie du dalykai sutampa ir vienas kitam padeda – puiku. Tačiau turbūt ne visi kūriniai išsiverčia į virtualią kalbą, kartais netgi persistengiame bandydami, o gal tai išvirs į kažką visiškai naujo. Mano sąsaja su šia tema yra tokia – aktyviai ieškome būdų, kaip bendrauti su auditorija, kaip padėti menininkui išbandyti įvairiausius įrankius, kad jis galėtų turėti galimybių platesnei savo raiškai“, – sakė J. Reklaitė, buvusi Lietuvos kultūros atašė Italijoje.

Foto: Screenshot

Išryškino silpnąją pusę

Anot VDU doktorantės M. Rutkauskaitės, per pandemiją atsiskleidė stipriosios ir silpnosios kultūros sektoriaus pusės. „Tapo aišku, kad muziejai turi daug suskaitmeninto turinio. Tai nemažas privalumas, nuo to galima atsispirti. Bet pastebimas ir akivaizdus skaitmeninio raštingumo trūkumas“, – opią problemą iškėlė ji ir pridūrė, kad interneto nepažinimas lemia nepakankamai efektyvų veikimą. Dar iki galo nepažinti tam tikri parametrai, kaip viena ar kita veikla galėtų būti adaptuota virtualioje erdvėje.

Skaitmeninio produkto vartojimo mokymams, J. Blažiūno teigimu, buvo skirta lėšų, jis kvietė atsigręžti į priešistorę. „Atsidūrus prieš tragediją ir komediją vienu metu – žmonės nemoka paprasčiausių dalykų... Visko mokosi iš naujo“, – konstatavo Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius.

Karantinui prasidėjus iš menininkų daugiau tikėjosi ir Ž. Vingelis, ne tik eklektikos. Per pirmąjį karantiną, anot jo, viską nušlavė milžiniška internetinė banga, sukurdama veiklumo iliuziją. Tačiau prasidėjęs masinis skaitmenizavimas ilgainiui išsigrynina, pradeda aiškėti, kas prisitaikė, o kas – ne.

G. Dovydaitis taip pat laikėsi tos nuomonės, kad šiuo laikotarpiu netrūko klaidinimosi – nufilmuotų pasirodymų transliavimas buvo vadinamas internetiniais spektakliais, „krūvos“ nufotografuotų tapybos darbų – internetinėmis galerijomis, nors tai tiesiog skaidrių rodymas: „Reikėtų vadinti dalykus tikraisiais jų vardais. Tai didelis iššūkis, komunikacinis. Kaip tai įveikti? Trūko rimto priėmimo, interneto puoselėjimo, tikrųjų jo galimybių naudojimo, nes didžiuliame internetinių transliacijų kontekste viskas nublanksta, net ir tokie spektakliai kaip „Protestas“. Kuriantys internetui – stiprioji virtualios kultūros dalis.“

Siekis būti aktualiu, J. Reklaitės manymu, kartais net pakiša koją – susidurta su situacija, kai didžiuliame sraute sunku atrasti kažką kokybiško.

„Iš pradžių atrodė – filmuokim telefonais, darykime bet ką, tik užimkim eterį... Džiaugiuosi visais, kurie galvojo apie kokybę. Taip, procesas buvo per greitas, neplanuotas ir netikėtas. Pasigedau vizijų, vizionieriško matymo“, – paaiškinančių reiškinį priežasčių ieškojo ji.

Technologijų vartojimas, J. Reklaitės įsitikinimu, yra prabangus ir brangus procesas, reikalaujantis daug energijos, tad rezultatus galbūt pamatysime dar po kurio laiko.

Jei virtuali – tai ne kultūra?

Pandemija, užsidarymas, izoliacija, pasak Rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ direktorės, tuo pačiu yra ir atsidarymas virtualumui. Tad visai natūralu, kad šis etapas paveikia menininkus, jų savirefleksiją ir kūrybą. Tačiau ne visi jaučia poreikį transformuotis, o norintys tai padaryti turėtų atlikti didelį tyrimą.

„Bandėme bendradarbiauti su estų kompanija (kol kas tai netapo kūnu), kuri siekia ne tik transliuoti spektaklį, bet ir „nuskaityti“ žiūrovo reakciją į gyvą pasirodymą. Abipusis ryšys itin svarbus.Tai pirmieji, eksperimentiniai žingsniai, sunku įvertinti, į ką tai išvirs. Ne užsidarymas, o atvirumas įvairiausioms technologijoms galėtų būti teigiama šios istorijos pusė“, – pozityvo įžvelgė ji.

Gynybinė kultūrininkų laikysena, J. Blažiūno žodžiais tariant, yra įsisenėjusi, kaip ir sudvasintas požiūris į kultūrą, jos romantizavimas. Nenoras pripažinti virtualios kultūros – svarbus faktorius, gyvuojantis iki šiol. Senoji karta, nepažįstanti interneto arba pažįstanti minimaliai, žvelgdami į jį kaip kažkokį siaubą baubą stabdė aukštesnės, intelektualesnės, informatyvesnės kultūros pateikimą platesnėms masėms. Toks idealizavimas atliko gana blogą darbą“, – neabejojo mokslininkas.

Skaitmeninį meną tyrinėjantis G. Dovydaitis sutiko, kad į virtualią kultūrą iki pat dabar žiūrima kaip į pakaitalą. Bet pasaulyje jau senokai gyvuoja internetinio meno srovės – 90-aisiais buvo Net art (Internet art), dabar vyrauja Post-Internet art.

„Karantino metu atsirado daug daugiau menininkų, kurie pažino šitą meną, jo pradėjo daugiau kurtis. Tai įdomu, vienas originalių būdų kaip prieiti prie interneto ir sukurti kažką naujo“, – pažymėjo jis.

Virtuali kultūra po pandemijos padu

„Ar pandemijai pasibaigus visi sugrįš prie savo realių veiklų ir atitols nuo to, kas vyko dabar? Galbūt šis požiūris pasikeis – bus matyti prošvaisčių?“, – kėlė klausimus M. Rutkauskaitė.

Grįžimas atgal, kaip prognozavo J. Blažiūnas, bus labai ryškus – žmonės pasiilgę gyvo bendravimo, tad virtualios kultūros vartojimas smarkiai kris. „Jau ir dabar krinta, todėl gero virtualaus produkto sukūrimas, jo sklaida ir plėtra dabar yra itin svarbi“, – pažymėjo jis.

Į sugrįžimo prie gyvos kultūros procesą J. Reklaitė nebuvo linkusi žiūrėti neigiamai. Geriausias raktažodis čia, anot jos, – bendravimas, jau ir dabar ieškoma hibridinių formų: „Dalis išbandytų įrankių liks, tikiuosi, kad juos bus galima plėtoti toliau. Virtuali kultūra yra išraiškos priemonė, vienas būdų, o ne tikslas savaime.“

Scenos meną atstovaujantis Ž. Vingelis, apibūdindamas teatrų specifiką sakė, kad čia iki šiol pilna išlikusių vaiduoklių, skeletų spintoje, archainių įsivaizdavimų, tam tikrų hierarchinių santykių vertikalės.

„Toks realybės neatitikimas – akademijoje vyresnių dėstytojų ruošiami režisieriai dažnai kalba kitam laikui, negu mes gyvename. Geruoju teatru laikoma tai, kas ne visada atitinka dabartinio žiūrovo poreikius. Iki šiol video projekcijos, spektaklių transliavimas vaidinant skirtingose vietose dažniausiai buvo būdingas užsieniečių pastatymams. Tačiau karantino laikotarpiu daugeliui teko su tuo susidurti, išbandyti technologijas. Turiu vilties, kad grįžus įprastai teatrinei rutinai tam tikri formos dalykai infiltruosis į spektaklių statymo, teatrinę kalbą“, – vylėsi jis.

G. Dovydaitis jau dabar pastebėjo išliekamąją vertę turinčių virtualios kultūros projektų – su laiku jų tik daugės.

„Planuojamos internetinio meno bienalės, pasaulyje anksčiau būdavo viena dominuojanti, dabar jau kuriasi kelios. Yra užčiuopta... Jeigu kalbame apie spektaklio rodymą per internetą – faktas, žmonės eis į sales. Bet jei „Romeo ir Džuljeta“ atsiras „Tinderyje“ – visai kitas dalykas. Arba įvairios parodos, veikiančios naršyklėje – jos nebus taip stipriai paveiktos to sugrįžimo į fizines lokacijas – tai yra kita medija“, – vertybinius skirtumus pabrėžė naujųjų medijų praktikas.

Potencialas tvariam menui

M. Rutkauskaitė palietė tvarumo sąvoką internetiniame mene, IT taikymą kultūros sektoriuje. Ji atkreipė dėmesį į kultūros sektoriui tenkančius iššūkius – technologijos greitai keičiasi, ne visuomet aišku, kaip jas išnaudoti tvariai, kad jos tarnautų, padėtų pasiekti užsibrėžtą tikslą, norimą auditoriją.

Paprasto atsakymo, G. Dovydaičio įsitikinimu, čia nėra, bet galima sukurti įvairiausių rekomendacijų – svarbu suvokti ir gilintis į technologijas, charakteristikas, kelti įvairiausius klausimus.

„Kai WhatsApp'e darai spektaklį – kuri dalyvaujamąjį meną. Turi gerai apgalvoti, kokie galėtų būti bendravimo kodai, koks bus ryšys tarp žiūrovo ir menininko, ar žiūrovas norės naudotis ta platforma?“, – paragino analizuoti G. Dovydaitis.

VDU dėstytojas prabilo ir apie informacijos išliekamumą platformose – viena vertus, internetas viską archyvuoja, antra vertus, yra efemeriškas.

„Svarbu pagalvoti apie archyvavimo ir galimo reprodukavimo metodus. Visame pasaulyje interneto laukuose vyrauja ganėtinai karšta tema: kaip išsaugoti interneto kūrinius. Sprendinys, kurį aš matau – bendradarbiavimas tarp kultūros ir IT sektorių, būtent čia slypi daug potencialo tvariam menui. Tačiau net ir užsimezgusios bendradarbystės būna sudėtingos, bendraujama skirtingais kalbos registrais. Noras bendradarbiauti nėra abipusis – kultūrai programuotojų reikia labiau. Todėl kultūros atstovams reikia būti atviriems, vystyti tinklaveiką, megzti ryšius“, – patarė G. Dovydaitis.