„Kaip nutiko, kad šokį į ekranus perkėlę ir taip pandeminiais 2020-aisiais prie naujos kultūros realybės prisitaikę šokio srities menininkai neteko teisės tapti lygiaverčiais apdovanojimų konkurso dalyviais?“ – keliamas klausimas išplatintame pranešime.

„Svarbu pabrėžti, kad apdovanojimams pateikti šokio filmai sulaukė ne neigiamo „Auksinių scenos kryžių“ komisijos įvertinimo, o atmetimo dar prieš vertinant paraiškas. Kultūros ministerijos laiškuose šokio filmų kūrėjams nurodytas argumentas – šokio filmai yra video, o ne scenos meno kūriniai. Bet ar tikrai? Visų pirma, šokio filmų kūrimas Lietuvoje finansuojamas per Lietuvos kultūros tarybos Šokio, o ne Kino srities programą. Šokio filmų recenzijas taip pat rašo scenos menų, o ne kino kritikai. Verta pažvelgti ir į žanro istoriją“, – teigia Lietuvos šokio informacijos centro atstovai.

„Vienas pirmųjų video meną šokyje pradėjo naudoti postmodernaus šokio pradininkas Merce´as Cunninghamas“, – komentuoja šokio kritikė ir dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė. „Eksperimentiniai XX a. septintojo dešimtmečio ir vėliau sukurti Cunninghamo šokio kūriniai vaizdo kamerai – tai šokio filmų pirmtakai. Per kelis dešimtmečius jo ir vėliau kitų choreografų sukurtos įvairios šokio filmų atmainos laikomos inovatyviais meno kūriniais. Šių stilistinę įvairovę pabrėžiančių terminų kaip moving-picture dance, screen dance, video dance, dance for camera, film dance, cine dance ir kt. vertimo į lietuvių kalbą vis dar neturime.“

Anot I. Gerbutavičiūtės, Merce´o Cunninghamo „Variations V“ (1966), Yvonne‘os Rainer „Hand Movie“ (1966), trupės DV8 Physical Theater „Dead Dreams of Monochrome Man“ (1990) ir „Enter Aschilles“ (1995), visa eilė Matso Eko Cullbergo baleto trupės baletų televizijai, Williamo Forsythe‘o „One Flat Thing, Reproduced“ (2006) ir kt. yra chrestomatiniai šokio filmų pavyzdžiai. Apie juos mokoma ne kino, bet šokio istorijos paskaitose, nes ir meno žanras pirmoje vietoje čia yra šokis, o ne kinas, pirmiausia kuriama choreografinė idėja ir kompozicija, o ne kinematografinis naratyvas. „Labai apmaudu, kad Auksinių scenos kryžių komisijos nariai, šokio video mene neįžvelgia tarpdiscipliniškumo, žanrų vystymo ir jų kismo svarbos visam Lietuvos kultūros ir meno laukui. Sakydami, kad „šokio filmai nėra šokis“, scenos menų kritikai parodo savo šokio istorijos žinių trūkumą, nesuvokia šokio meno kūrybos principų ir lieka užsisklendę tradicinių formų sąvokomis, – teigia I. Gerbutavičiūtė.

Šokio sritį „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje atstovaujanti Silvija Čižaitė-Rudokienė sako nesutinkanti su komisijos sprendimu nevertinti šokio filmų. „Manau, komisija negali prisiimti galios pozicijos nuspręsti, kas yra ir kas nėra scenos meno žanras. Galų gale, tai yra ilgas procesas, į kurį įsitraukia praktikai, teoretikai, mokslininkai, tyrėjai, kūrėjai,“ – teigia S. Čižaitė-Rudokienė.

Anot jos, pagrindo iš vertinamų darbų išbraukti šokio video nėra net vadovaujantis Profesionaliojo scenos meno įstatymo apibrėžimu. Jame rašoma: „Profesionaliojo scenos meno kūrinys – pasitelkiant erdvinius, garsinius elementus ir (ar) judesį sukurtas originalus aukšto meistriškumo ir meninio lygio kūrinys – spektaklis, koncertas ar kitas renginys.“ „Šokio kritikai ir Lietuvos šokio kūrėjai šokio video traktuoja kaip vieną šokio meno žanrų, tad kaip komisija gali į tai neatsižvelgti? Retorinis klausimas, bet ar komisija yra galinti apspręsti žanrus ir principus?“ – svarsto S. Čižaitė-Rudokienė.

Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė teigia, kad liūdniausia šioje situacijoje yra tai, jog atmesti kūriniai, kurie tapo vienu iš Lietuvos šokio bendruomenės stiprybės ir kūrybiškumo įrodymu pandeminiame laikotarpyje.

„2020-aisiais, dėl visiems suprantamų priežasčių, dauguma šokio menininkų neturėjo galimybės kurti ir pristatyti tradicinės formos šokio spektaklių. Vedami ne tik savo užsidegimo, bet ir Lietuvos kultūros tarybos skatinimo ieškoti naujų formų ir sprendimų, šokėjai ir choreografai kėlė savo kūrybą į ekranus. Vien tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo pristatyta 11 šokio filmų, kurie sulaukė virš 50 tūkstančių peržiūrų bei geriausių kritikų įvertinimo. Taip pat sukurti nauji projekto „Šokis plius miestas“ šokio video kūriniai. Manau, šie kūrėjai turi teisę būti įvertinti šokio meno kontekste.“