Autobiografinis Manuelio Vilaso romanas „Ordesa“ kritikus nustebino tokiu atvirumu, koks literatūroje retai pasitaiko. Dalydamasis prisiminimais, potyriais ir kasdienybės detalėmis, autorius mus skatina mąstyti apie tai, apie ką dažnai sunku ne tik kalbėti, bet ir galvoti: skurdą, nežinią, ligą, mirtį... Ši knyga – tai taškas laike ir erdvėje, atskiriantis autoriaus praeitį ir ateitį. Ji tampa savotiška ode gyvenimui ir džiaugsmui, gimusiam iš sielvarto, vienatvės ir nevilties.

Pasak L. Buividavičiūtės, ši knyga kritikų pripažįstama geriausiu autoriaus kūriniu. Rašytojo tėvas mirė prieš dešimt metų, mama – prieš metus, alkoholizmas sugriovė jo paties santuoką, o du sūnūs jį retai aplanko. Tačiau iš visų šių patirčių gimė labai įtaigus romanas.

Ordesa – atokus slėnis Pirėnų kalnuose ir autoriaus prisiminimų atskaitos taškas: čia 1969 m., būdamas dar vaikas, jis praleido trumpas atostogas su šeima ir į šią vietą mintys jį neša kaskart, kai bando užmegzti ryšį su mirusiu tėvu. Asmeninės krizės istorija autoriui liejasi sąmonės srautu ir prisiminimų vaizdiniais, jis pasakoja apie mylimo žmogaus netektį, apie susvetimėjimą šiuolaikinėje visuomenėje. Tai istorija apie paprastų žmonių gyvenimą Ispanijoje, apie paprastą šeimą ir apie tai, kaip viskas staiga tapo sudėtinga ir nepakeliama. Ši knyga – lyg emocinė kelionė per praeitį, kuria siekiama sukurti kitokią šiandieną.

Ordesa
Foto: Knygos viršelis

„Vidinis getas“ – tikra autoriaus Santiago H. Amigorenos senelio gyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip motinos laiškai sūnui, keliavę iš Varšuvos geto į naująjį jo gyvenimą Buenos Airėse, paskandino jauną vyrą kaltėje, bejėgiškume ir tyloje.

Išsigelbėjimas nuo holokausto gali tapti sunkesne bausme nei mirtis – tai liudija autoriaus senelio gyvenimas. Trečiajame dešimtmetyje Lenkijos žydas Visentė Rozenbergas neatsigręždamas paliko tėvus, seserį ir brolį, kad pradėtų naują gyvenimą Buenos Airėse. Ten jis vedė nuostabią merginą, susilaukė vaikų ir tvarkėsi savo baldų parduotuvėje, stengdamasis kuo labiau atsiriboti nuo Lenkijoje likusios šeimos. Tik motina nenustojo rašiusi jam apie kasdienį badą, šaltį ir baimę, kurie galiausiai baigėsi masinėmis žudynėmis visoje Europoje. Kai Visentė pagaliau susivokė, kas iš ties dedasi jo gimtinėje, buvo per vėlu – motinos laiškų daugiau nebegavo.

Vidinis getas
Foto: Knygos viršelis

Istorija apie šios tylos pradžią tapo pasauline literatūros sensacija ir trijų prestižiškiausių prancūzijos literatūros premijų finalininke.

„Ši knyga iš tikrųjų išskirtinė, nes ji daug kalba apie išgyvenusiojo kaltę, apie giliąsias traumas, apie tylos sieną, kuria atsitveriame nuo artimųjų, neįžodinamą tamsą“, – kalbėjo L. Buividavičiūtė.

Sofijos Segovios „Bičių dūzgesys“ – magišku realizmu dvelkianti šeimos saga, pateikta Meksikos revoliucijos ir siaubingo 1918 metų ispaniškojo gripo istoriniame fone, pasakoja apie ypatingą berniuką ir jį priglaudusią šeimą, žmogaus ryšį su gamta, legendomis ir tradicijomis ir, neišvengiamai, apie besikeičiančią šalį.

Knyga pilna svaiginančių garsų ir kvapų: saldus apelsinų vaisių ir žiedų dvelksmas, naktinių vabzdžių giesmė, bičių dūzgesys... Jie lyg tikra magija – nuneša į saulėtą Meksikos gamtą ir net baigus skaityti knygą, regis, dar kurį laiką tvyro ore.

Bičių dūzgesys
Foto: Knygos viršelis

Mažo Meksikos miestelio gyvenimas pasikeičia amžiams, kai močiutė Recha po tiltu randa naujagimį. Mažojo Simonopijo veidas sužalotas, o nuo mirties jį apsaugojo gyvų bičių antklodėlė. Kai kuriems prietaringiems vietiniams – tai velnio ženklas, tačiau ūkininkų Fransisko ir Beatrisės šeima priglaudžia kūdikį ir rūpinasi juo kaip savu. Užaugęs Simonopijas savo naująją šeimą nustebina bauginančiu talentu: užmerkęs akis jis regi tai, ko nemato niekas kitas – ateitį. Apsuptas nuolat jį saugančio bičių spiečiaus, Simonopijas turi vieną tikslą – apsaugoti savo šeimą nuo grėsmių, kurias žada gamta ir žmonės.