Kvies įsiklausyti į dokumentinį garsą

Vienas iš virtualaus renginio „Įsiklausykime“ programos sudarytojų, kino ir medijų tyrėjas L. Brašiškis pasakojo, kad šiemet „Kino saloje“ daugiausiai dėmesio bus skiriama dokumentinio garso svarbai.

Filmų ir judančių vaizdų meno programas kuruojantis L. Brašiškis su kolege Auste Zdančiūte jau kurį laiką bendradarbiavo rengdami tematinius vakarus su Lietuvoje jau dešimtmetį organizuojamu renginiu „Kino stovykla“, kurio metu kino kūrėjai ir tyrėjai dalyvaudavo filmų peržiūrose, diskusijose bei kūrybinėse dirbtuvėse.
Lukas Brašiškis, prieš karantiną organizuoto renginio akimirka „Kino stovykla“  (org. „Meno avilys“)

Šiemet nepriklausomai kino srityje veikiančios organizacijos „Meno avilys“ renginys „Kino stovykla“ šakojasi į „Kino salą“ pristatomą internete. Internetinėje svetainėje cinemaisland.lt lauks filmai, garso kūriniai ir pokalbiai su kino kūrėjais, „Meno avilio“ „Kino stovyklos“ renginių archyvas.

„Vasarą renginys neįvyko, dėl visiems suprantamų priežasčių – pandemijos. Kelionės nevyksta, didesnio žmonių skaičiaus susirinkimas neįmanomas. Bet su Auste vis tiek nusprendėme palaikyti tradiciją – kuruoti „Kino stovyklos“ atšaką internete. Ateityje galvojame jį vykdyti fizinėse vietose“, – lūkesčiais pasidalijo L. Brašiškis.

Šių metų tema – gražiai skambantis raginimas „Įsiklausykime“. „Visa renginių programa – filmai ir garso kūriniai, interviu su jų kūrėjais – bus apie dokumentinio garso galimybes, jo svarbą santykyje su kinu, judančiais vaizdais. Apie ką tai? Į šį klausimą gali būti net keli atsakymai. Vienas jų – dažnai galvodami apie dokumentinius filmus, bandančius atkreipti žiūrovo dėmesį į problemas, situacijas, įvykius – mąstome apie vaizdą. Dokumentinis filmas atkreipia mūsų dėmesį į personažus, erdves, situacijas. Tačiau jei labiau įsigilintume, tiek dokumentinio kino istorijoje, tiek su dokumentinėmis formomis dirbančių menininkų praktikose, garsas yra ne mažiau svarbus, kai kada – netgi svarbesnis“, – pažymėjo pašnekovas.

Dokumentinio kino tikslas – dokumentuoti, jei galvotume apie įprastus kūrinius, kuriuos matome kiekvieną dieną tiek per televiziją, tiek įvairiuose internetiniuose kanaluose. Girdime žmonių liudijimus, patyrimus, atrodytų, ši medžiaga yra svarbiausia tokio pobūdžio filmuose.

„Dažnas ignoruojame dokumentinių kūrinių garsą, neturime laiko įsiklausyti. Galvodami apie šią problematiką nusprendėme, kad būtų įdomu į programą įtraukti tokių menininkų ir filmų kūrėjų darbus, kuriuose atsiskleidžia ypatingas dėmesys ne tik pačioms dokumentinėms situacijoms, bet ir garsui“, – išskirtinumą pabrėžė L. Brašiškis.
Lukas Brašiškis
„Dokumentinis filmas atkreipia mūsų dėmesį į personažus, erdves, situacijas. Tačiau jei labiau įsigilintume, tiek dokumentinio kino istorijoje, tiek su dokumentinėmis formomis dirbančių menininkų praktikose garsas yra ne mažiau svarbus, kai kada – netgi svarbesnis“

Filmų kūrėjų interviu apie darbo su garsu praktikas

Turėdami tai omenyje programos sudarytojai tikino nusprendę ne tik parodyti šiuos filmus ir garso kūrinius nemokamai internete, bet ir įrašyti interviu su kiekvienu kūrėju, paleisti juos į internetą kartu.

„Kad pažiūrėjus filmą būtų galima pasiklausyti, ką ir patys kūrėjai mano apie savo praktikas. Ypatingai apie garso svarbą. Bendradarbiavome su kolege, prancūzų kuratore ir kultūros prodiusere Mathilde Walker-Billaud, parašiusia ne vieną tekstą panašiomis temomis – apie garsą menininkų kūriniuose, parodas. Būtent ji tapo ta kalbintoja, įrašiusia minėtus interviu“, – pasakojo pašnekovas.

Anot L. Brašiškio, pandemijos situacijoje yra keli įdomūs momentai, kurie paskatino organizuoti renginį internete. „Dėl to, kad esame apriboti fizinėje erdvėje, daugelis komunikuoja internetu. Atsiveria daug galimybių pamatyti, išgirsti ir susipažinti su įvairiausiuose pasaulio taškuose vykstančiais renginiais – pasiklausyti paskaitų, pasižiūrėti filmų, kurie anksčiau nebuvo prieinami. Galima sekti, žiūrėti, klausytis, edukuotis, nepriklausomai nuo to, kokioje geografinėje lokacijoje žmogus gyvena. Tai, matyt, viena teigiamų šio laiko galimybių“, – pastebėjo jis.

Pasaulis pakankamai platus, vyksta be galo daug dalykų, kurių nereflektuojame dėl paprastų priežasčių – svarbu tai, kas yra šalia. „Šeima, šalis, kultūriniai, politiniai ir kiti kontekstai. Tačiau būtent šioje programoje, galvodami apie dokumentinį garsą pasirinkome kūrinius, kurie atveria galbūt daugeliui nelabai pažįstamus, negirdėtus kontekstus, kurie savo dokumentiniu žanru bando atkreipti dėmesį į problemas, su kuriomis žmonija dabar susiduria“, – sakė kino ir medijų tyrėjas.

Emocinis patyrimas – garsų sūkuryje

Kaip pavyzdį L. Brašiškis paminėjo programos pradžios filmą „Spiečiaus sezonas“ (Swarm Season, 2019), kurio turinį, anot jo, galima pavadinti etnografiniu.

„Kūrybinga menininkė, amerikiečių režisierė Sarah Christman praleido nemažai laiko Havajuose (nors nėra iš ten kilusi, ji iš Niujorko) dokumentuodama, filmuodama ten gyvenančių čiabuvių bendruomenę. Šalia vulkano gyvenanti bendruomenė augina bites, daug šeimų turi bičių spiečius. Įvyko įdomus konfliktas – kosmoso agentūra NASA toje erdvėje nusprendė pastatyti gigantišką teleskopą – gyventojai tuo nebuvo patenkinti. Tas kontrastas tampa filmo ašimi“, – trumpai filmo siužetą nušvietė pašnekovas ir pridūrė, kad tai nėra tradicinė dokumentika. Per garsus sensoriškai, emociškai patiriame netikėtą mokslo įsiveržimą į tradicinės bendruomenės erdvę. Kviečiama įsiklausyti, paliekama terpė žiūrovui nuspręsti, kokią pozicija jis turi šitos situacijos atžvilgiu.
Kadras iš filmo „Spiečiaus sezonas“ (Swarm Season, 2019)

L. Brašiškis įsitikinęs, kad dokumentinis garsas gali atverti pasaulį, kurio nematome ir negirdime. Tai esą turėtų atsiskleisti per programos filmuose vyraujančias temas, tokias kaip aplinkosauga, globalinis klimato atšilimas.

Viena tokių yra gvildenama režisierės Anjos Kanngieser garso kūrinyje „Audros sūkuryje“ (In the Eye of the Storm, 2018). Dokumentinio garso kūrinio autorė interviavo Fidžio saloje gyvenančius žmones, kurie 2016-aisiais stipriai nukentėjo nuo 5-osios kategorijos audros, smarkaus atogrąžų ciklono „Winston“.

„Mokslininkai sako, kad būtent tos audros atsiradimas susijęs su globaliniu atšilimu. Ką daro režisierė? Kalbasi su mokslininkais, menininkais, paprastais salos gyventojais, klausdama, ką jie galvoja apie tai. Taip, tai globalu, toli nuo mūsų, mažai ką galime padaryti. Tačiau A. Kanngieser kalbėdama su nukentėjusiais per garsą atskleidžia kitą perspektyvą. Tai nėra vien pokalbiai, o salos garso įrašymo koliažas. Vis pasirodantis audros, jūros garso fonas – tokia forma atkreipiamas dėmesys į konkrečius pasireiškimus“, – paaiškino L. Brašiškis.

Panaši ekologinė tematika režisierės Ursulos Biemann filme „Akustinis vandenynas“ (Acoustic Ocean, 2018).
Kadras iš filmo „Akustinis vandenynas“ (Acoustic Ocean, 2018).

„Reiktų paminėti, kad U. Biemann – menininkė, nuolat keliaujanti į skirtingus pasaulio taškus, atokiausius kampelius. Kuria filmus, video darbus apie skirtingas bendruomenes, kurios negirdimos ir nematomos.

„Stengiasi pakviesti įsiklausyti ne tik į žmones, bet ir į erdves, kurių neturime galimybės pažinti. Šitame filme menininkė spekuliatyviai, literatūriškai kuria istoriją apie povandeninį gyvenimą. Pagrindinis personažas – biologė, nardytoja, kurios profesija tyrinėti vandenyno dugną moderniomis technologijomis. Siužetas išvirsta į mokslinės fantastikos kūrinį, nes kūrėja įsiklauso į vandenyną, tiesiogine ta žodžio prasme. Filmas – poetinis, kalbantis apie moters kūno ir gamtos santykį per technologijas. Jį taip pat galima būtų pavadinti ir feministiniu pamąstymu“, – darė išvadą L. Brašiškis.

Politiniai atgarsiai ir „privati ausis“

Jis pažymėjo, kad šios programos filmai apima ne vien ekologijos ar etnografiškų tyrinėjimų temas: Kitas su garsu susijęs momentas – politinė garso įsiklausymo potencija, gana įprasta strategija dokumentikoje. „Ne kartą yra tekę girdėti dokumentinių kino režisierių pasakymų: „Mano tikslas suteikti balsą, įbalsinti“. Dažnai matome dokumentinius filmus, kuriuose „suteikiamas balsas“ žmonėms, kilusiems iš autokratinių šalių, kurios pasižymi ypatinga cenzūra. Tai savaime tampa politiniu veiksmu, pasinaudojama galimybe pasisakyti, būti išgirstiems pasaulyje.“

Šitokia tematika domisi menininkas Lawrence Abu Hamdan, kurio filmas „Užmūryta neužmūryta“ (Walled Unwalled, 2018) bus rodomas „Įsiklausykime“ programoje.

„Šiuolaikiniame meno pasaulyje L. Abu Hamdan yra bene žymiausias garso tyrėjas, sukūręs eilę kūrinių, kurie koncentruojasi į garsą – įvairiose politinėse situacijose. Kai kurie jį netgi vadina „privačia ausimi“. Tyrėjas stengiasi nagrinėti įvairius įsiklausymo variantus, parodyti, atverti politines problemas. Jis domisi žmogaus teisių pažeidimais visame pasaulyje“, – pažindino su kūrėju L. Brašiškis.

Pasak jo, filmas „Užmūryta neužmūryta“, galima sakyti, turi du dugnus. „Ką mes matome filme? Paties garso įrašymo momentą. Menininkas pasirinko Rytų Vokietijoje vis dar egzistuojančią garso įrašymo studiją, čia jis įrašinėja filmui garsą. Pasakojama apie Sirijoje, šalia Damasko miesto esantį kalėjimą, vieną žiauriausių institucijų pasaulyje. Filme išgirstame, kad tame kalėjime buvo kalinami vadinamosios Sirijos revoliucijos (kuri prasidėjo 2011-aisiais) prodemokratiški protestuotojai, politiniai disidentai. Vienas esminių dalykų, kuriuo menininkas domisi ir kas buvo paskelbta įvairių žmogaus teises ginančių institucijų pranešimuose – šituose kalėjimuose garsas buvo naudojamas kaip kankinimo įrankis. Per viso pastato sienas sklido garsas, kuris ilgainiui psichologiškai paveikdavo kalinius“, – apie politinių sprendimų atgarsį kūrinyje kalbėjo L. Brašiškis ir pridūrė, kad tiesioginėje temoje galima užčiuopti ir netiesioginę žinutę – apie garsą ir sieną.
Kadras iš filmo „Užmūryta neužmūryta“ (Walled Unwalled, 2018)

Filmas įrašytas studijoje, kuri specialiai buvo sukurta blokuoti radijo stoties „Amerikos balsas“ transliacijas į Rytų bloką. „Tai susiję ir su Lietuva, nes daugelis anais laikais bandydavo pagauti stoties programą. Apvertimo momentas ganėtinai konceptualus – autoritarinės šalys stengiasi blokuoti garsą, kuris neparankus bei naudoja garsą savo tikslams įgyvendinti, filmo pavadinimas būtent į tai ir nurodo“, – įdomiomis paralelėmis stebėjosi kino ir medijų tyrėjas.

Pasak programos kūrėjų, šiandieninis jų tikslas buvo pristatyti iššūkius metančius filmus, suaktyvinti žiūrovo vaizduotę, priversti per tam tikrus nepatogius momentus reaguoti į tai, kas nėra šalia. „Vaizdo ir garso santykis įdomiai interpretuojamas kiekvieno menininko – atvers, supažindins su meniniais procesais judančių vaizdų kultūroje“, – žadėjo įdomų turinį L. Brašiškis.

„Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse?“, – kaip klausimą pašnekovui pateikiu Andriaus Mamontovo dainos žodžius.

„Manau, vieno atsakymo nėra. Šie žodžiai galėtų būti puikiu šios programos pristatymu – kviečiantys pamąstyti, kodėl kai kada negalvojame apie garsą, ką jis gali padėti suprasti, suaktyvinti. Be tylos negirdėtume garso, ir čia daug svarbiau ne atsakymas, o tai, ar sugebame įsiklausyti. Kaip tai padaryti triukšmo prisodrintoje situacijoje, kokios yra teigiamos to įsiklausymo pusės? Įsiklausymui – visai geras laikas. Kai fizinį judėjimo veiksmą šiuo metu riboja suvaržymai – belieka pabandyti keliauti vaizduote“, – sakė L. Brašiškis.

„Kino salos“ internetinėje programoje šiais metais nemokamai bus pristatyti šeši dokumentiniam garsui dedikuoti kūriniai:

  • „Spiečiaus sezonas“ (Swarm Season, 2019), režisierė Sarah Christman
  • „Ekspedicijos turinys“ (Expedition Content, 2020), režisieriai Ernst Karel ir Veronika Kusumaryati
  • „Akustinis vandenynas“ (Acoustic Ocean, 2018), režisierė Ursula Biemann
  • „Kolektyvinis triukšmas“ (Collective Hum, 2019), režisieriai Black Obsidian Sound System (B.O.S.S.)
  • „Audros sūkuryje“ (In the Eye of the Storm, 2018), režisierė Anja Kanngieser
  • „Užmūryta neužmūryta“ (Walled Unwalled, 2018), režisierius Lawrence Abu Hamdan
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (33)