„Labai jaudinausi. Kaip prieš spektaklį ėmė drebėti rankos ir džiūti gerklė. Atrodo, kas čia tokio – reikia papasakoti istoriją, ją pasakoji iš namų, ne scenoje, tad iš kur tas nerimas?“ – kalbintas iškart po transliacijos atviravo aktorius Jonas Viršilas. Anot jo, buvo nepaprastai malonu pajusti auditorijos buvimą, pasikrauti gerojo adrenalino, prisiminti, dėl ko myli savo darbą.
Jaudulį pripažino jutęs ir pirmos žaidimo dalies nugalėtojas Karolis Maiskis: „Zoom erdvė ne tas pats kaip scena, kur dėl apšvietimo nelabai matai auditoriją, kur kartu su tavimi yra kolegos. Čia viskas koncentruočiau, tad kalbėdamas stengiausi per daug nesidairyti į veidus, kad nepradėčiau jaudintis, neišsiduočiau – meluoju ar sakau tiesą.“
Matomi publikos veidai, pasak J. Viršilo – unikalus šio žaidimo atributas. „Teatras yra pagrįstas abipuse emocijų kaita – tai tikrai buvo galima justi. Matai klausytojų įsitraukimą, kaip jie reaguoja, nusišypso tau. Kalbėdamas stengiausi susikoncentruoti į vieną adresatą, pamačiau kolegę Sigutę Gaudušytę – jai ir pasakojau savo istoriją“, – juokėsi pašnekovas. J. Viršilas pasirinko pasakoti tikrą nutikimą – kaip važiavo į Dainų šventę ir partrenktas automobilio susilaužė koją, „gal neatrodė labai patikima ta istorija, bet mano pasirinkimas buvo nemeluoti. Džiaugiuosi, kad įtikinau ir publiką“. Aktorius minėjo, kad žaidimo iššūkis verčia sudvejoti, giliau įsižiūrėti. Prieš savaitę vykusioje pilotinėje „Zoom Zoom in My Room“ laidoje aktoriai melavo savo kolegoms aktoriams. „Buvo labai įdomu žiūrėti, bandyti sugauti melą. Klausydamas istorijų jaučiausi abejojantis, o juk kalbėjo pažįstami žmonės“, – apibendrino J. Viršilas.
„Zoom Zoom in My Room“ ir publiką, ir dalyvius suveda intymioje namų aplinkoje – aktoriai kalba ne nuo scenos – taip kuriamas lygiavertis santykis. „Neįprastas potyris, kai publika taip arti, kai žiūrovai tuoj pat gali reaguoti – pasakoji ir iškart rašo, kad čia visiškas melas, nė žodžio tiesos. Paprastai teatre tokio ryšio nėra. Po spektaklio nuskamba plojimai, bet eilinis žiūrovas tau juk nerašo, tu jį įtikinai ar ne“, – apie įdomų artumo pojūtį pasakojo K. Maiskis. Nors ir juto nerimą ruošdamasis pasakoti savo melą, aktorius jį labiau tapatino su bendru prieš vaidinimą juntamu jauduliu – nesiejo jo su tuo, kad savotiškai įsileidžia žiūrovus į savo namų erdvę. „Visi mes tokiose pačiose aplinkybėse – visi vieni į kitus žiūrėjome iš savo namų. Aš namie, bet ir žiūrovai namie, – minėjo K. Maiskis. – Didesnis iššūkis buvo pats grįžimo į žmones faktas. Net nežinau, kaip tą jausmą įvardinti, bet ta kelių mėnesių pertrauka jaučiasi.“
„Zoom Zoom in My Room“ idėjos autorius ir režisierius Liudas Vyšniauskas kartu su kolega Artūru Lepiochinu atlieka žaidimo vedėjų roles. Jei aktoriai į žaidimą jungiasi iš savo namų erdvės, vedėjai į visus kreipiasi iš teatro fojė – už jų nugaros kviesdamas boluoja įėjimas į didžiąją salę.
Ne vieną meninį projektą internetinėse bendravimo platformose stebėjęs L. Vyšniauskas minėjo, kad daugeliu atveju nebūna kontakto su žiūrovais, tad kuriant „Zoom Zoom in My Room“ norėta išlaikyti ryšį su publika, įtraukti žmones į vyksmą, leisti jiems pajusti azartą. Tuo pat metu, rodos, labai paprasta žaidimo idėja – pastanga atskirti tiesą ir melą – leidžia pasvarstyti apie tiesos trapumą. Internetinėje erdvėje netikros naujienos sklinda labai greitai, dezinformacija gali suklaidinti net ir laikančius save labai akylais.
„Aktoriaus profesija – meluoti taip, kad juo būtų patikėta. Tai – mūsų duona. Esame melo profesionalai. Šis žaidimas aktoriams ne tik puiki proga atnaujinti kontaktą su žiūrovais, prisiminti savo profesiją, tai ir geras trenažas“, – minėjo L. Vyšniauskas. Anot jo, įkvėpimo ruošiant savo istorijas aktoriai neturi ieškoti toli. „Visiems mums puikiai pažįstama Stanislavskio sistema. Pagrindinė K. Stanislavskio pastaba aktoriams būdavo „netikiu“ – taigi siekiame įtikinti“, – apibendrino žaidimo režisierius.
Kitas „Zoom Zoom in My Room“ seansas vasario 11 d. Registruotis galima čia.
Dalyvavimas žaidime nemokamas.
