Parodą parengusi Austėja Jasaitienė jos pristatymą pradėjo citata iš J. Kazlausko dienoraščio: „Šiltoje kajutėje aš pakavau juostas, aparatūrą ir galvojau apie namus, tačiau mintimis vėl ir vėl sugrįždavau į atšiaurius Prano Juozapo Žemės ledynus. Sakoma, kad tai prietaras, tačiau dėl viso pikto įmečiau monetą į įlankos vandenį, galgi sugrįšiu…“

Juozas Kazlauskas Arktyje. 1975 m.
Foto: Juozas Kazlauskas

Susirgo Šiaurės liga

Šiaurė, kaip pasakojo A. Jasaitienė, ne tik vieta, bet ir jausmas, visą gyvenimą lydėjęs fotografą, kino operatorių ir režisierių J. Kazlauską: „Iš pradžių į ją patekęs ne savo noru, vėliau jis naudojosi visomis galimybėmis ten sugrįžti. Užbėgdama už akių, ypač jaunesniems, kurie galbūt nėra girdėję apie šį žmogų, turiu paminėti, kad jau aštuoniolika metų J. Kazlausko tarp mūsų nebėra, bet šiais metais radome progą jį prisiminti ir surengti šią parodą – šių metų sausį autoriui būtų sukakę 80 metų.“

J. Kazlauskas gimęs ir augęs Žvirbliškių kaime, šalia Molėtų, ūkininkų Vlado ir Apolonijos šeimoje, turėjo vyresnį brolį ir sesę.

„Savo vaikystę atsimindavo kaip laimingą metą – jam įstrigo buvimas gamtoje, miške, į kurį jis bėgdavo „išsirauti savo baravyko“. Tačiau laimingai vaikystei atėjo galas tada, kai Juozui buvo septyneri metai ir jis kartu su mama buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko sritį – 1949-ųjų kovo 26 d. Sesuo tuo metu mokėsi Vilniuje, mergaičių gimnazijoje – tremties išvengė, o brolis, mamos patarimu, slapstėsi. Į Lietuvą Kazlauskas su mama grįžo po aštuonerių metų, 1957-aisiais. Jų sodyboje jau gyveno svetimi žmonės, todėl prisiglaudė pas seserį Vilniuje, kuri tuo metu jau buvo ištekėjusi ir turėjo savo namus“, – apie kūrėjo gyvenimą pasakojo A. Jasaitienė.

Tais pačiais metais Juozas pradėjo mokslus Geležinkeliečių mokykloje. Dar besimokydamas iš savo kuklios stipendijos nusipirko tuo metu populiarų „FED“ fotoaparatą. Pirmieji kadrai – kas supo aplink: draugai, kasdienybės vaizdeliai, peizažai. Tačiau vos pradėjus dirbti pagal įgytą staliaus amatą, J. Kazlauską vėl pasikvietė Šiaurė – jis buvo pašauktas tarnauti armijoje Severomorske (Kolos pusiasalis).

Juozas Kazlauskas. „Šiaurės moteris“, Jugros tundra, 1975
Foto: Juozas Kazlauskas

„Kazlauskas tarsi gavo galimybę dar kartą pažvelgti į Šiaurę – nebe vaiko, o suaugusio žmogaus akimis. Tarnybos metu jam teko daug skraidyti lėktuvais, vienas darbų buvo fotografuoti, filmuoti. Matė visą Sibiro platybę, grožį. Yra kartą pasakęs, kad „susirgo Šiaurės liga“. Visi šie filmavimai lėmė tai, kad jis nusprendė pabandyti stoti į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą“, – sakė A. Jasaitienė.

Po tarnybos ir studijų grįžęs į Lietuvą J. Kazlauskas ir toliau fotografavo, filmavo. „1970-aisiais tapo Lietuvos fotografijos meno draugijos nariu. Bet ankstesnės patirtys ir išgyvenimai fotografą traukė atgal į Šiaurę ir jis rado būdų, kaip ten patekti. Dešimties metų laikotarpyje (1975–1985 metais) jis dalyvavo ekspedicijose į Šiaurę. 1975-aisiais vyko į Jugros tundrą, fotografavo nencus. Nencai – Šiaurės tauta, elnių augintojai“, – pažymėjo parodos rengėja.

Juozas Kazlauskas. Nencų šeima. Jugros tundra, 1975
Foto: Juozas Kazlauskas

Arkties atradėjo pėdomis

1979-aisiais kartu su šiaurės tyrinėtoju entuziastu Dmitrijumi Kravčenka, J. Kazlauskas keliavo ieškoti olandų didvyrio Vilhelmo Barenco karavelės liekanų. „Jei ne liekanų – tai keliauti tais keliais, kuriais plaukė šis atradėjas. 1982 – 1985-aisiais su Sovietų sąjungos geografų draugija J. Kazlauskas vyko į dar keletą ekspedicijų Arkties atradėjo pėdomis, ieškojo jų buvimo ten ženklų“,
– faktus vardijo parodos rengėja ir pridūrė, jog įdomiausia tai, kad ekspedicijai visgi pavyko surasti V. Barenco karavelės žiemojimo vietą ir jos liekanas.

Kalbėdama apie fotografo darbą Šiaurėje A. Jasaitienė atkreipė dėmesį į atšiaurias sąlygas – tai didelis fizinis iššūkis. „Didžiulis šaltis, drėgmė... Ekspedicijų metu J. Kazlauskas turėjo kelis fotoaparatus, filmavimo kamerą – didelis krūvis, o technika neretai pavesdavo. Galima pavadinti tikra sėkme ir pasidžiaugti, kad pavyko padaryti tuos kadrus, kad jie mus pasiekė iš tų ekspedicijų“, – kalbėjo A. Jasaitienė.

Iš J. Kazlausko dienoraščio, kuriuose jis aprašo Šiaurę, iš rusų į lietuvių kalbą yra išversti aštuoni fragmentai. „Iš rusų kalbos, nes J. Kazlauskas savo dienoraščius rašė rusiškai, natūralu, turint galvoje tai, jog jis pradėjo lankyti mokyklą dar būdamas tremtyje. Kaip minėjau, ilgą laiką ir po to mokėsi Rusijoje – jam taip buvo lengviau sklandžiai reikšti savo mintis“, – paaiškino A. Jasaitienė.

Ištrauką skaitė bibliotekos draugas ir didelis pagalbininkas Rimvydas Kalvelis.

Įtvinkusi tuštuma ir blėstanti šviesa – šalta pilka

A. Jasaitienė paminėjo, kad menotyrininkė Agnė Narušytė, analizuodama J. Kazlausko Šiaurės kryptį kūryboje, kėlė vieną esminių klausimų – kodėl gi fotografą taip traukė Šiaurė? Bandė spėti, kad tai galbūt buvo ištrūkimas iš melo persmelktos sovietinės realybės.

Juozas Kazlauskas. „Čiabuvė“, Naujoji žemė. 1979


Apibūdindama J.Kazlausko kūrybą knygoje „Juozas Kazlauskas. Fotografija“ tyrėja A. Narušytė vaizdžiai rašė, kad Šiaurės jūrų fotografijose į akis krenta ypatinga, įtvinkusi tuštuma ir blėstanti šviesa – šalta pilka: „Ji vos paliečia vandens paviršių, vos prasiskverbia pro storą, sunkų debesų sluoksnį, vos yra… Atrodo, pati fotografijos vaizdą sudaranti medžiaga yra ledinė. Ši tuštuma neįsileidžia žmogaus, ji žymi pasaulio pakraštį – atrodo, kad ten, kur susisiekia jūra ir dangus, nieko daugiau nėra. Kazlauskas ir fotografavo tuos peizažus horizontą išlenkiančiu objektyvu – tarsi tai iš tikrųjų būtų pasaulio stogas, iš kurio nebėra, kur keliauti, visos kryptys panaikintos.“

„Apskritai, kalbant apie J. Kazlausko fotografiją menotyrininkai pastebi, kad autorių traukdavo tos vietos, kur žmonės įprastai savo noru nekeliaudavo – atšiaurioji Šiaurė, Čečėnija karo metu 1994-aisiais, Černobylis1997-aisiais”, – vardijo „karštus“ taškus A. Jasaitienė.

Viskas kitaip Atgimimo laikotarpiu. „Visko daug vyko ir atrodė, kad J. Kazlauskas buvo visur. Sąjūdžio mitinguose, prie Seimo barikadų, televizijos bokšto... Ne tik kaip fiksuotojas, pro objektyvą žvelgiantis stebėtojas, bet ir dalyvis“, – sakė ji.

Šioje Molėtų viešojoje bibliotekoje vykstančioje virtualioje parodoje pateikiamos 40 fotografijų iš ciklų „Prie Karos jūros“ (Jurgos tundra, 1975 m.), „Vilhelmo Barenco karavelės beieškant“ (Naujoji Žemė, 1979 m.), „Arkties atradėjų keliais“ (Naujoji Žemė, 1982 m.) ir „Dingusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais“ (Prano Juozapo Žemė, 1985 m.). Parodą galima pamatyti ČIA.

„Delfi“ dėkoja J. Kazlausko sutuoktinei Daliai Kazlauskienei, už galimybę publikuoti fotografo darbus.