Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Povilas Ramanauskas?

„Namų bibliotekoje pilna prikauptų knygų, albumų, tad vis kažką atrandu“, – „Delfi“ sakė tapytojas Povilas Ramanauskas, paklaustas apie tai, ką renkasi skaityti per karantiną. Panašu, kad dar kurį laiką teks ieškotis pramogų namuose. Kol galerijų durys uždarytos – užsukime į svečius pas P. Ramanauską, kuris sutiko pasidalinti laisvalaikio idėjomis.

Turbūt ne vienas rinkdamasis knygą pastebėjo dažną leidyklų triuką – užrašą, dažniausiai ant galinio knygos viršelio, esą turintį suvilioti skaitymui: „Knyga, akimirksniu tapusi pasauliniu bestseleriu“ – perkamiausia, skaitomiausia, populiariausia ir pan. Ar patraukia akį tokie užrašai?

„Jei ant viršelio pamatyčiau užrašą bestseleris, tai, ko gero, neskaityčiau, į tai žiūriu skeptiškai. Ar nebūna taip, kad tos knygos pervertintos, o kitos neįvertintos? Arba, kad tas turinys masėms? Aišku, kiekvienam savo“, – samprotavo tapytojas.

Naujai atrado radijo laidas

Anot jo, svarbu atrasti tinkamą sau knygą, filmą, kad laikas nebūtų praleistas veltui. „Dažniausiai tas vartojamas menas – knyga, filmas ar muzika – pasiekia tikslingai, kryptingai, pats domiesi, ieškai, viena veja kita. Arba aptinku veidaknygės burbulo sraute tam tikrų žmonių rekomendacijas. Pilni namai prikaupta knygų, albumų, tad vis atrandu arba prieinu kažką iš namų bibliotekos. Smagiausia, kai tai nutinka kažkaip netikėtai – perskaitęs, pamatęs ar išgirdęs džiaugiesi naujais potyriais“, – sakė P. Ramanauskas.

Šiuo metu P. Ramanauskas skaito Mikalojaus Vilučio „Sriubą“. „Prieš tai netikėtai į rankas pakliuvo jo „Tortas“ ir po to iškart ieškojau „Sriubos“, taip pat skaitau Kęstučio Navako „Vyno kopiją“. Kelios knygos viena kitai netrukdo, papildo viena kitą. O dažnai būna juk dar daugiau pradėtų ir neužbaigtų, kaip Davido Lyncho, Kristine McKenna „Room to Dream“ – memuarai-biografija“, – pasakojo pašnekovas.

Ant naktinio stalelio pas P. Ramanauską knygų nerastum: „Neturiu tokios tradicijos, kitaip nei žmona. Šalia laikau pasidėjęs planšetę, kurios funkcija – radijo imtuvas. Iš ryto įsijungiame „Ryto allegro“, „Intermezzo“ – klausom, nauja tradicija. Iš tiesų dabar toks laikas, kad stengiuosi būti atsijungęs. Tuo labai džiaugiuosi ir vertinu. Pavargau nuo to viso srauto, tas pats per tą patį.“

Tapytojas prisipažino per karantinus naujai atradęs radiją. Klausosi daug radijo teatro laidų, tarp mėgiamų ir laidos apie muziką – „Modus“ (vedėjai Šarūnas Nakas, Mindaugas Urbaitis), ar naujesnė „Kitas laikas“ (ved. Domantas Razauskas).

Paklaustas, kokias knygas mėgsta skaityti – gyvenimiškas ar filosofines, savęs pažinimo – P. Ramanauskas sakė, kad visus šiuos išsireiškimus ir epitetus gali talpinti gera knyga, kurioje būtų veiksmo, detektyvo ir romano, gyvenimiškų situacijų ir filosofijos.

„Svarbu, kad įtrauktų. Su knygom, matyt, kaip ir su muzika, tam tikru metu, prie tam tikros vidinės nuotaikos tinka viena, kitąkart priešingai – visai kita reikalinga. Arba nei vieno, nei kito nesinori. Tik pasivaikščioti“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

P. Ramanauskas juokdamasis sakė, kad iki šiolei savęs nebūtų galėjęs pavadinti knygų žmogumi, nes pradėjus gilintis į rimtą literatūrą, būdavo, suima miegas: „ Dabar taip nėra, matyt, keičiuosi. Ritualas paprastas, jei yra tylus laiko tarpelis, sėduosi, ištiesiu kojas ir skaitau. Tarp kitko, beskaitant K. Navako „Privatų gyvulėlių gyvenimą“ norėdavosi šalia skaitymo turėti kažką stipresnio stikle – tiko prie knygos.“

Laikas vidinei ramybei puoselėti

Per pavasario karantiną, kaip pastebėjo tapytojas, teko iš naujo atrasti ir ramybę. „Gyvename greitu tempu, vos spėji kažką padaryti, toks sukimasis voverės rateliuose, tad ta pauze išties džiaugiuosi – tiek ta pirmąja, tiek dabartiniu laikotarpiu. Tai laikas šeimai, namams (turiu omenyje, ne fizinį pavidalą), vidinei ramybei puoselėti“, – kalbėjo kūrėjas.

Nauja karantininė tikrovė verčia pamiršti kai kuriuos gyvenimo džiaugsmus. Pasiilgome spektaklių, naujų pastatymų. P. Ramanauskas prisiminė tą laiką, kai dar buvo galima lankytis teatre – paskutinieji gyvai matyti ir labai įstrigę spektakliai buvo Gintaro Varno „Sombras“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras), Valentino Masalskio „Raudona“ (Valstybinis Jaunimo teatras). Kartu su žmona labai vertina abiejų šių asmenybių kūrybą.

Tačiau kalbėdamas apie virtualioje erdvėje vykstančius renginius P. Ramanauskas pastebėjo, kad virtualumo šiais laikais ir taip buvę per daug, – bet visa tai, kas dedasi dabar, veikia priešingai nei pirminis to siekis – skleisti informaciją, pasiekti žiūrovą, transliuoti. „Viskas paskęsta tame sraute. Norisi išjungti viską ir tiesiog žiūrėti pro langą“, – apie visuotinį skaitmeninį nuovargį prabilo tapytojas.

P. Ramanauskas išskyrė per pirmąjį karantiną tarptautinės teatro dienos proga internetu transliuotą režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklį „Mūsų klasė“ (Klaipėdos dramos teatras).

„Viena yra vaidyba ir pastatymas – čia nekyla jokių klausimų, viskas puiku. Bet kalbant apie filmuotus spektaklius – sudėtingiau. Šiuo atveju „Mūsų klasė“ ir nufilmuota puikiai. Kol kas Lietuvoje šioje srityje būna visaip... Kartais gal geriau nepublikuoti nekokybiškai nufilmuoto spektaklio. Taip pat sutikčiau ir su italų teatro vadovo Romeo Castellucci mintimi, kad pertransliuojamas teatras nėra teatras, manau, jis turi būti pajuntamas gyvai. Kaip ir visi menai. Taip jau yra“, – konstatavo menininkas.

Nuo klasikos iki juodojo metalo

Pasisukus kalbai apie mėgstamus atlikėjus ir klausomą muziką, P. Ramanauskas šypsodamasis sakė, kad atsakymas į šį klausimą – įvairi – skamba keistai ir juokingai: „Bet, šiuo atveju, ir pats atsakyčiau – įvairios. Nes tai muzika, apimanti gan platų stilių, skambesių spektrą. Nuo klasikos iki juodojo metalo.“

Mėgstamų, klausomų atlikėjų sąrašas labai ilgas, keletas iš jų: „Bohren & Der Club of Gore“, „Dale Cooper Quartet & The Dictaphones”, „Solo Ansamblis”, Angelo Badalamenti, Davidas Lynchas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Mortonas Feldmanas...

„Muzikos vartojame daug, tai yra tapę ir tam tikru ritualu – klausytis muzikos per patefoną, po truputėlį pildant pačiausiųjų kolekciją, – sakė P. Ramanauskas. – Tarp išlikusių, šviežiausių prisiminimų „The Cinematic Orchestra“ koncertas, bet dar labiau patikęs – „Bohren & Der Club of Gore“ – tai buvo kažkas magiško.“

Į P. Ramanauską užkabinančių filmų sąrašą papuolė: „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ (rež. Kim Ki-Duk), „The Machinist (rež. B.Anderson), „Only Lovers Left Alive“ (rež. J.Jarmusch). „Noi albinoi“ (rež. D.Kari), „The Bothersome Man“ (J. Lien).

„Serialas „Poirot“ buvo sekmadienių tradicija. Ta visa estetika ir įtraukiantis detektyvas. Pasiilgstu šio serialo. Naujas atradimas – „Endeavour“, puikus detektyvas, veiksmas vyksta Oksforde 60-taisiais, klasikinės muzikos fone jaunasis Morsas narplioja bylas. „The Kominsky Method“, „After Life“, „High Maintenance“, „Barry“ – taip pat verta dėmesio“, – dalijosi rekomendacijomis P. Ramanauskas.

Kadangi menininkas yra D. Lyncho fanas, negalėjo nepaminėti filmo „Lost Highway“ (rež. D. Lynchas), serialo „Twin Peaks“ (rež. D. Lynchas, Markas Frostas).

„Naujausias sezonas ypač. Praeitas karantinas buvo proga vėl iš naujo viską peržiūrėti. Tarp kitko, šis kūrėjas daugiau žinomas kaip kino režisierius, bet yra kita jo pusė, kuri mažiau, bent jau pas mus žinoma – jis yra puikus vizualaus meno kūrėjas: tapyba, asambliažai, grafika, taip pat ir muzika. Visa ta kūryba yra vienas darinys. Visai šalia mūsų, Torunėje (Lenkijoje) buvo didžiausia jo kūrybos retrospektyva. Atsikartojantys elementai, simboliai, raktažodžiai tiek jo kine, tiek dailėje kuria vieną istoriją. Taip pat vis pažiūrime naujus ar senus Christopherio Nolano, Alejandro Gonzalez Inarritu, Juliano Schnabelo, Andrei Tarkovsky, Wernerio Herzogo filmus“, – vardijo jis.

P. Ramanauskas dirba galerijoje „Meno parkas“ (dabar tėvystės atostogose – aut. past.), tad nors galerijos ir muziejai buvo ir yra uždaryti, turėjo galimybę pamatyti tam tikras parodas gyvai.

„Prie vienų įgyvendinimo ir daugiau prisidėti. Vizualiam menui, apskritai, menams šis laikotarpis itin keistas, toks išbandymų metas. Specialiai išskirti labiausiai patikusią parodą būtų sunku, nes jų matyta labai daug. Gyvenu visu tuo menu. Galbūt norėčiau paminėti parodą, spėtą pamatyti prieš prasidedant visai tai pandemijai, tai graikų kilmės italų dailininko Jannis Kounellis retrospektyva Venecijoje“, – akcentavo pašnekovas.

Ši pauzė, P. Ramanausko manymu, daug kam perdėliojo prioritetus: „Mūsų šeimai pandemija sutapo su vaikelio laukimu ir atėjimu. Tad dabar išties prasmingas laikas. Iš tiesų, kažkokio didelio noro keisti nusistovėjusią kasdienybę nėra. Leidžiant oro sąlygoms, stumiu naujagimį vežimėlyje Pažaislio takeliais. Ar galiu daugiau kažko norėti? Na, nebent su mažyliu prie jūros. Nes jūra juk visad gerai.“