Istorija apie patyčias, bet ne tik
„Ne tik geri, ne tik blogi“ – istorija apie norą pritapti ir būti populiariam, apie kerštą ir kaltę, apie tėvų lūkesčius ir pasirinkimų kainą, apie tuos, kurie tyčiojasi, ir tuos, iš kurių tyčiojamasi. Ar tie, kurie tyčiojasi, yra tik blogi? Ar tie, iš kurių tyčiojamasi, tik geri?
Miestelyje, kuriame galima mirti iš nuobodulio, dingsta penkiolikmetis Kailas. Nėra jokių pėdsakų, gimnazijos mokiniai nelabai ką gali apie jį pasakyti. Jis buvo nepriklausomas vienišius – visada pats sau. Tačiau ar tikrai mokykloje Kailas buvo toks nepastebimas, ar yra dalykų, kuriuos visiems patogu nutylėti?
Kailą engusi populiarių mokinių grupelė nusprendžia jį rasti ir į pagalbą pasitelkia žmogų, kuris vienintelis, jų manymu, galėtų padėti. Kaip ir Kailas, Herieta yra vienišė, o tokie juk laikosi išvien. Bėda ta, kad Herieta visai nepažįsta dingusio vaikino, o pakviesta dėtis prie tų, kuriais slapčia žavisi, pasako jiems ką kita. Kaip išlaviruoti tarp melo, baimės, kaltės ir euforijos, kai pagaliau esi ten, kur visada troškai atsidurti? Kiek ilgai tai gali tęstis?
Pasak E. Ramoškaitės, nors knygos pagrindinė linija sukasi apie patyčias, ji kalba apie kur kas daugiau dalykų: „Ji taip pat yra apie pasirinkimus, o tai, man atrodo, yra net šiek tiek svarbesnė eilutė negu patyčios. Apie patyčias aš norėjau kalbėti labiau ne parodydama faktą, kaip tai vyksta, bet atskleisdama šiek tiek daugiau, kad už kiekvieno patyčių veiksmo, kiekvieno pasakyto žodžio yra kitos istorijos. Tai knyga yra ir apie pasirinkimus, kai jaunas žmogus susiduria su situacija, kai galvoja, kad turi dvi galimybes ir abi nelabai geros, ką daryti tada, ar visgi yra daugiau pasirinkimų?“.
Perduoda savo patirtis jaunesnei kartai
E. Ramoškaitė prisipažino ir pati paauglystėje patyrusi patyčių, tačiau tai, kas vyko, suprato tik pati suaugusi. Savanoriaudama programoje „Big Brother Big Sister“ ji savo vadinamos mažosios sesės paprašė papasakoti, ar ji išgyvena patyčias ir kaip tai vyksta. Pradėjus kalbėtis, ji suvokė, kad ir pačiai teko patirti net blogesnių dalykų.
„Kai suaugi, pradedi analizuoti, kitaip suprasti, norisi tas savo patirtis knygomis perduoti jaunesniems žmonėms, kurie neturi žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti. Gal su bendraamžiais nelabai norisi kalbėti su tokius dalykus, gal norėtųsi suaugusio“, – svarstė ji.
„Aš kai žiūriu į perspektyvą, kaip atrodė ta mano paauglystė ir ką aš dariau, ir tai, kaip aš dabar tai suprantu, tai man atrodo, kad jei tik būtų buvęs žmogus, kuris jau tai išgyveno, kažką suprato ir gali su manimi pasidalinti ta informacija, aš būčiau labai to norėjusi. Tiesiog to žmogaus nebuvo ir nežinau, ar jis apskritai egzistuoja“, – kalbėjo E. Ramoškaitė, knygą vadindama duokle jaunesnei sau.
Paauglių literatūros sunkumai
E. Ramoškaitė apgailestavo, kad Lietuvoje mažai rašytojų imasi literatūros paaugliams: „Auditorija labai sudėtinga. Kad rašytum tokiam, koks buvai kažkada, reikia labai gerai tai jausti, arba gerai prisiminti, arba labai daug dirbti su vaikais. Rašymas užima daug laiko, mes ne visi jo turime. Rinka sudėtinga, paauglių knygos skaitomos ne per geriausiai, švelniai tariant, tad ne kiekvienas pasirenka dirbti tokį darbą, kuris yra labai ilgas, labai sudėtingas, reikalaujantis labai daug pastangų ir knaisiojomosi po save, visokiuose prisiminimuose, kurie ne visuomet tik geri“.
Rašytoja prisipažino, kad visada į savo pasakojimus stengiasi įpinti detektyvinę liniją ar kokią kitą intrigą, kuri suviliotų skaitytojus, įtrauktų net tuos, kurie nėra linkę skaityti knygų.
„Kai pradėjau skaityti lietuvių knygas paaugliams, pastebėjau, kad man labai trūksta veiksmiškumo, kas yra anglakalbėje literatūroje: jie mėgsta veiksmiškumą, mėgsta tokį lindimą į save, rašymą pirmuoju asmeniu, tokius lengviau įsijaučiamus kūrinius. Lietuviai mėgsta knaisiotis gylybėse, ieškoti įvairiausių moralinių eilučių. Aišku, knygos turi būti ir apie tai, bet, man atrodo, jei norime, kad paauglys skaitytų, jam reikia truputį lengviau rašytų tekstų“, – savo požiūrį dėstė E. Ramoškaitė.
O bohemišku gyvenimu jos kasdienybė tikrai net nekvepia. „Nėra kada būti bohemiška: aš turiu du mažus vaikus, turiu dar ir dirbti darbus, kurie neša pastovias pajamas. Kai aš rašau knygą, aš pasiskiriu sau laiko tarpą, mėnesius ar metus, kai aš koncentruojuosi į tai, kiek aš galiu sau leisti ir tada turiu daugių daugiausiai keturias valandas dienoje – daugiau neišeina. Darbas labai sunkus, reikalauja labai daug koncentracijos – tai padaryti nėra paprasta, kai aplink zuja vaikai“, – šypsojosi ji.
