Kino teatro „Pasaka“ vadovė Andrė Balžekienė tikino, kad jie intensyviai seka situaciją, kas šiame sektoriuje vyksta pasaulio, Europos mastu. „Be abejo, sudėtingas laikotarpis – reikia mokėti nuomą, darbuotojus išlaikyti. Aišku, džiugu, kad darbuotojams, kurie yra prastovose, padeda užimtumo tarnyba. Naudojamės visomis priemonėmis, kurios yra, bet aišku, esame nusivylę ir liūdni, laukiame kol situacija pagerės“, – sakė ji.

Karantiną ištvers, bet reikalinga pagalba

„Skalvijos“ kino centro vadovė Vilma Levickaitė nusiteikusi ryžtingai – tikino karantiną ištversiantys. Kokios nuotaikos vyrauja, kai nėra tikslaus žinojimo, kas laukia ateityje?

„Mūsų didieji partneriai, privatūs kino teatrai, ko gero, nerimauja labiau negu mes. Esame savivaldybės įmonė, turime daugiau garantijų, finansinės atramos. Aišku, yra moralinis nerimas dėl paties žiūrovo – ar nepasikeis jo įpročiai, ar neatpras nuo kino, ėjimo į kino teatrą. Neramu, neteksime dalies žiūrovų, užtruks kol viskas atsistatys. Tam tikras tendencingumas – po didelio pakilimo seka kritimas. 2019-ieji kino teatrams buvo absoliučiai rekordiniai, išgyvenome piką – žiūrovų, turinio ir pajamų prasme. 2020-ieji bandė tai užbraukti, o 2021-ieji prasidėjo taip pat. Bet, manau, išliksime ir viskas po truputį pradės stotis į savo vietas“, – optimistiškai žiūrėjo ji.

Visgi A. Balžekienė pripažino, kad šiandien yra juntamas nepakankamas valdžios institucijų dėmesys kino teatrų sektoriui. „Priklausome Kino rodytojų ir Kino industrijos asociacijoms. Visi kartu Kultūros ministerijai pateikėme raštą su priemonių paketu, kuriame išdėstome, ko mes prašome, ką siūlome. Pateikėme patiriamus kaštus šiuo laikotarpiu, praėjusių metų rinkos kritimo duomenis. Šiuo metu, kai nėra aišku, kada bus vėl galima veikti, kai neveikia nuomos kompensavimo mechanizmas (kaip veikė po pirmojo karantino) prašėme pagalbos, padengiant fiksuotus kaštus“, – apie šių dienų aktualijas kalbėjo A. Balžekienė.

Andrė Balžekienė


Minėtame rašte buvo pasiūlyta ir postkarantininė priemonė. „Mes manome, kad ėmusis šių žingsnių būtų galima padėti kino teatrams ir platintojams išeiti iš pandemijos sukeltos krizės. Neturime iliuzijų, kad kino teatrai atsidarys kaip anksčiau, galės veikti 100 proc. Suprantame, kad jie veiks iš pradžių ribojant vietų skaičių, todėl turime pasiūlymą kaip paskatinti dirbti kino teatrus, o platintojus dalintis filmais“, – konstruktyviai žvelgė į ateitį A. Balžekienė.

„Kino rodytojų asociacijose vyksta darbas“, – šitokiais žodžiais derybų procesą su valdžia apibūdina V. Levickaitė.

Anot jos, Vyriausybė kartu su Kino centru eina į dialogą: „Atidžiai klausomasi mūsų pasiūlymų, kurių tikrai turime. Kalbama apie įvairias pagalbos schemas, kurios kino teatrams nėra paprastos, daug sudėtingesnės nei vien subsidijos, apima ir karantino, ir išėjimo iš jo etapus.“

Pasaulinių premjerų stoką kompensuos vietinė produkcija

Koronaviruso krizės metu pastebėta globalių rinkos pokyčių – atšauktos ar nukeltos vėlesniam laikui pasaulinės JAV, Europos šalių filmų premjeros. Tai daro lemiamą įtaką planuojant kino teatrų veiklą.

„Tą pamatėme jau po pirmojo karantino. Net ir atsidarę kino teatrai lėtai įsibėgėjo. Ne vien dėl to, kad žiūrovai dvejojo eiti ar ne, bet ir todėl, kad atsidarėme vasaros metu. Tokiems kaip mūsų, europietiško kino teatrams, tai nėra pats geriausias laikas. Mūsų sezonas – rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį. Kaip rodo tyrimai, daugelyje Europos kino rinkų suaktyvėjo nacionalinio turinio lankomumas, platinimas. Natūralu, didžiosios premjeros siejasi su pasaulinėmis tendencijomis, ir tai, kad Lietuvoje geresnė karantino situacija Džeimso Bondo filmo kūrimo darbų nenulemia“, – aiškino pašnekovė.

Bet štai lietuviški ar kitų Europos šalių filmai vietinėse rinkose gali reaguoti į pokyčius ir karantino atlaisvinimus. „Pavyzdžiui, Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“ parodė drąsą, „išstojo“ tik atsidarius kino teatrams, su bandymu prikviesti žiūrovus. Šiais metais tikriausiai taip pat europietiška ar pasaulinė rinka premjerų kontekste judės neaiškiai, tačiau tikiuosi, kad mūsų lietuviški filmai būtent ir užpildys tą trūkumą“, – vylėsi „Pasakos“ vadovė.

Iki šiol, anot A. Balžekienės, lietuviški filmai sudarė 22 proc. viso pažiūrėto turinio. „Aišku, tai mažai, kitose šalyse tie skaičiai kilo virš 60 proc. Visgi nacionaliniai filmai vis labiau žiūrimi, nors didesniąją rinkos dalį užima užsienio animaciniai ir įspūdingi filmai, vadinamieji blockbusteriai“, – pastebėjo ji.

Namų kino platformos tampa vis populiaresnės

Karantinas daugelį išmokė ieškoti pramogų internete – tarp atradimų virtualios kino platformos. Ar naudojamasi mokamo turinio galimybėmis? „Turime online kino platformą – ta pati įmonė valdome ir kino teatrus, ir „ŽMONĖS cinema“ kino platformą, tad galime matyti – kino žiūrėjimas namuose suintensyvėjo, pernai buvo juntamas didžiulis šios platformos augimas, lyginant su prieš tai buvusiais metais, tokia tendencija pastebima ir visame pasaulyje“, – pažindino su esama situacija A. Balžekienė.

Tačiau tai, kaip sakė ji, tikrai niekaip neatperka tų skaičių, kurie kino rinkoje vyravo iki pandemijos. „Nei skaičių, nei jausmų. Kino teatrai, be abejo, yra didelio ekrano vieta. Kino režisieriai kurdami filmus svajoja juos parodyti būtent dideliame kino ekrane, žiūrovui tai su niekuo nepalyginama patirtis“, – kino teatrų išskirtinumą pabrėžė pašnekovė.

Kino teatrai, anot „Pasakos“ vadovės, yra ta vieta, kur susirenka bendruomenė – kalbasi, aptaria, ieško gilesnių įžvalgų po filmo. „Viso to internetas mums negali kompensuoti. Kiek teko skaityti kitų rinkos dalyvių pasisakymus – visi džiaugiasi, kad internetas šiek tiek gelbsti, tačiau viliasi, kad taip nebus visą laiką, kino teatrai atsidarys. Kad pasaulis nebebus tokiu pačiu jau visi suprantame. Greičiausiai pasikeis ir kino rinkos žaidimo taisyklės“, – sakė A. Balžekienė.

Kaip pasakojo V. Levickaitė, šiuo metu stengiamasi koncentruotis į tai, ką galima padaryti dabar: „Vystome virtualią salę – bandome kurti programas, kurios atlieptų „Skalvijos“ repertuaro bendrą charakteristiką, bendrus bruožus. Galvojame apie ateitį, žinome, kad pavasarį atsidarysime, ko gero, viliuosi, kad galėsime veikti vasarą, rudenį. Kad pasiūlytume gerą programą turime pradėti dirbti jau dabar – tai ir darome. Vystome edukacines programas, vyksta „Skalvijos“ kino akademijos mokyklos paskaitos nuotoliniu būdu. Sukūrėme įvairių interaktyvių edukacinių priemonių. Viską darome, ką įmanoma.“

„Skalvijos“ kino centro vadovė sakė, kad jie po karantino nesitiki didelio žiūrovų srauto, tad visas jėgas telks į kokybišką turinį. „Žiūrovai grįš neiškart. Bet turime nepasiduoti, turime parodyti, kad kultūra išgyveno, nepasidavė – tada ir žiūrovai greičiau grįš, stengsimės juos motyvuoti“, – pažymėjo ji.

V. Levickaitė taip pat pastebėjo, kad virtuali platforma vis labiau populiarėja.

Vilma Levickaitė


„Vienareikšmiškai, žiūrovų daugėja kiekvieną mėnesį. Pavyzdžiui, sausio mėnesį lankomumas išaugo trigubai. Aišku, tai priklauso nuo programos turinio, kurį įmanoma pasiūlyti. Labai sėkmingai vyko Tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, rodėme ilgametražį dokumentinį Andriaus Lekavičiaus filmą „Spec. Žvėrynas“. Tai buvo proginis filmas – įkėlėme į platformą Sausio 13-osios proga. Atliepė poreikį, labai žiūrėjo. Neįprasčiausias rodymo fenomenas – virtuali salė veikia nuo rugpjūčio mėnesio, niekas nesulaukė tiek dėmesio kaip šis filmas. Auditorija buvo įvairi, netipiška „Skalvijos“ kino centrui“, – stebėjosi V. Levickaitė.

Žiūrovai, anot jos, po truputį pripranta prie nuotoline forma transliuojamų filmų. „Ilgainiui bus matyti, ar tai liks viena nišų, veiklos formų, kurias palaikys po karantino atsidarę kino teatrai. Jei kino teatrai filmus rodytų paraleliai – ir virtualiai, ir tiesiogiai – daugėtų nekomercinio kino žiūrėtojų ratas, dėl to, kad būtų galimybė pasirinkti, kam ir kokia forma patogesnė“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji norėtų, kad šios abi filmų rodymo galimybės veiktų greta: „Nemanau, kad tai yra konkuruojančios formos. Netgi esame pasirengę eksperimentuoti, pradėti rodyti klasikos filmą ir salėje, ir internetu – pažiūrėti kaip tai nulems žiūrėjimą kino teatre. Užsienyje yra panašaus profilio kino teatrų, kurie yra bandę – patenkinti rezultatais. Kino teatro lankomumas nė kiek nenukenčia, o internetu prie to bendro rato prisideda žiūrovų – paauga paklausa. Gali būti kad iš karantino išeisime su tam tikromis teigiamomis pasekmėmis.“

Praėjus pandemijai elgsenos specialistams bus ką tyrinėti

Su pastebėjimu, kad viruso baimė galbūt sumažins norinčiųjų eiti į kiną skaičių, A. Balžekienė nesutiko, remdamasi visame pasaulyje vyraujančia nuomone – kino teatrai laikomi viena saugiausių vietų. „Kino teatruose užsikrėtimų koronavirusu nenustatyta – tą įrodo daryti tyrimai. Kodėl kino teatrai saugi vieta? Dėl ventiliacijos, didelių erdvių, tūrių, įmanoma užtikrinti atstumus“, – vardijo ji.

A. Balžekienė pastebėjo paradoksą – po pirmojo karantino žmonės plūste plūdo į lauko kavines, kuriose prie staliukų sėdėjo vienas prie kito, o į kino teatrą, laikantis visų reikiamų atstumų, eiti bijojo.

„Tai buvo suprasta kaip pavojingesnė pramoga nei ėjimas į restoranus ar kavines. Kodėl taip nutiko – paaiškės vėliau, kai bus tyrinėjamas šis laikotarpis, tikriausiai antropologai ar žmonių elgsenos tyrinėtojai ras atsakymus į šį klausimą“, – pandemijos išprovokuotu reiškiniu stebėjosi ji ir pasvarstė, kad tai, matyt, būsiantys psichologiniai niuansai – pirmiausiai tenkiname žemesniuosius poreikius, tokius kaip maistas, gėrimai, o kinas – intelektuali pramoga. Nėra tai, be ko negalėtum išgyventi fiziškai.

Dėl pandemijos kino teatrui „Pasaka“ teko uždaryti savo filialą. „Paupio „Pasaka“ veikė lygiai pusantro mėnesio. Nepaisant to, paaiškėjo, kad žmonėms reikia naujos erdvės, jiems buvo įdomu ir smalsu. Ypač spalio mėnesį, kai dar nebuvo dideli užsikrėtimo skaičiai. Lankomumas buvo toks pat (jeigu neskaičiuotume negalimų užimti vietų) kaip ir prieškarantininiu laikotarpiu. Prisimenu tą jausmą, kai ėjau iš Paupio „Pasakos“ seanso ir galvojau, kad jeigu tik leis mums veikti visos sveikatos aplinkybės, su mažaisiais kino teatrais ateityje viskas bus gerai. Aišku, dabar turime susitvarkyti su visą pasaulį surakinusia bėda“, – konstatavo ji.

Į klausimą, kiek vis dėl to dar galės tverti šį karantiną, ir kiek resursai leis nežinia ko laukti, A. Balžekienė atsakė, kad nenorėtų visų išgąsdinti teigdama, jog dar mėnuo karantino ir daugiau neatsidarysią: „Pesimistiškai, o gal realistiškai žiūrint, manau, kad kažkokio geresnio veiksmo sulauksime tik antroje metų pusėje. Tikimės sulaukti pagalbos priemonių, kad valdžia supras – kino teatrai svarbi kultūrinė erdvė. Tai išsakyta ir naujausiuose Europos Sąjungos dokumentuose, kuriuose pažymima, kad reikia visomis pajėgomis stengtis išsaugoti kino teatrus kaip kultūrines vietas.“