Sausio 15-ą minėjote 50-ies metų jubiliejų. Kaip jį sutikote? Ar šventės planus smarkiai pakeitė pandemija? Apskritai, ar mėgstate minėti sukaktis, ar esate iš tų žmonių, kurie nenori jų sureikšminti?
Ir taip, ir ne. Nesu mėgėja organizuoti renginius pačiai sau. Didžiausia dovana man – iniciatyva iš kitų žmonių pusės. Dėmesys ir geras žodis mane džiugina ir įkvepia. Sulaukusi tikrai gausių, šilumos kupinų pasveikinimų išties jaučiausi pilnatvėje. Be abejonės, saugos aplinkybės pakoregavo pasirinkimus. Ta proga su nedidele artimiausių draugų grupe (jau pasiskiepijusių) buvome išplaukę į vandenyną burlaiviu. Pasirinkau vandenyną įkvėpimui.
Kokia šiuo metu yra Jūsų kasdienybė? Prieš kurį laiką kitame interviu džiaugėtės, kad puikiai pavyko pritaikyti naująsias technologijas, „Zoom“ platformą Jūsų įkurtam San Diego baleto institutui. Ar pamokos vis dar tebevyksta online? Jei taip – kaip pavyksta išlaikyti motyvaciją tiek Jūsų mokiniams, tiek Jums pačiai? Dabar net daugelis tų, kuriems veiklos virtualioje erdvėje buvo gana įprastos, jaučiasi jų persisotinę ir prisipažįsta, kad jų imtis reikia vis daugiau pastangų.
Darbo netrūksta. Mokyklos veikla vyksta pilnai, aktyviai. Esu labai sužavėta savo kolektyvo fantazija ir pasiryžimu nesustoti. Šiuo metu San Diege itin sunki COVID-19 padėtis, pamokas tęsiame atvirame lauke, taip pat „Zoom“ platforma (stengiamės minimaliai) tuo pat metu. Atvirame ore šalia pastato kasdien įrengiame erdvę, pritaikytą baleto pamokoms, deriname atviros erdvės pamokas su daliniu buvimu pusiau atvirame lauke baleto salėje. Kasdien tikriname orų prognozę – gyvename ypatingai palankaus klimato sąlygomis, ir tuo džiaugiuosi. Esu pagrindinis žmogus, priimantis sprendimus – darau viską, kas įmanoma, jog pamokos nesustotų ir visiškai nepersikeltų į virtualią erdvę. Esu tikra, jog ilgalaikis užsitęsęs jaunų žmonių izoliavimas gali neigiamai paženklinti vaikų ateities charakterio formavimąsi. Todėl dabar bandau savo pavyzdžiu parodyti kaip mes, aktyvūs ir pažangūs suaugusieji, pasikliaudami savo drąsiomis idėjomis ir netingėdami (būtent netingėdami) galime palenkti aplinkybes sau patiems naudingai ir netgi džiaugsmingai.
Gimtadienio savaitė buvo paženklinta nuostabiu renginiu – virtualiu baleto konkursu, vykusiu Italijoje, kuriame dalyvavo geriausieji viso pasaulio baleto vaikai, virš 1000 dalyvių iš viso pasaulio. Tarp dalyvių – gausus skaičius Lietuvos profesionaliai besimokančių mokinių. Nuostabu buvo vėl susitikti visiems kartu. Bet tai įmanoma tik suvokiant, jog čia dalyvavo visi nepabūgę sunkių aplinkybių pasiruošimui ir dalyvavimui. Gera būti kartu su stipriausiais! Mano mokinė pasiekė aukštą rezultatą, tuo prisidėdama prie tikrų dovanų gausos. Jos nauja programa buvo dalinai ruošta garaže „Zoom“ pagalba, vėliau – salėje, dažnai pusiau lauke, prisitaikant, bet nesustojant.
Dar prieš karantiną, kai buvote viena iš savo vardo baleto mokyklos Lietuvoje vadovių, vadovaudavote didžiąja dalimi internetu, kelis kartus per metus grįždama į Lietuvą. Gal ši patirtis Jums padėjo paprasčiau įšokti į tą visuotinį gyvenimo perkėlimą į virtualią erdvę?
Iš tiesų mokyklai vadovavau tiesiogiai gyvai pagrindiniu mokyklos kūrimo laikotarpiu, ir tik paskutiniuosius dvejus metus per atstumą. Dabar prisimenu, jog mano iniciatyva daryti virtualius mokytojų susirinkimus, pamokas nebuvo priimta, buvo atmesta kaip neįmanoma. Naujovės buvo per ankstyvos. Tai, ką matome dabar – patvirtinimas, jog aplinkybės pakeičia mūsų mąstymą. Virtualios pamokos tuo metu atrodė tikrai bloga praktika ir nebuvo taikoma, o dabar ji natūraliai priimama, ieškome ir randame privalumų. Ir jų iš tiesų yra. Meistriškumo pamokos dabar vyksta visame pasaulyje virtualiai ir yra nepaprastai populiarios. Bet juk ir tada galimybės egzistavo, modernios tarptautinės kompanijos jau prieš daugelį metų praktikavo virtualų bendradarbiavimą su skirtingomis pasaulio šalimis ir laiko juostomis. Masinis platesnis šių technologijų priėmimas įvyko tik dabar. Tai – naujas papildomas kelias. Gyvo bendravimo ir bendradarbiavimo pakeisti neįmanoma, galima tik jį papildyti. Su šypsena prisimenu „Skype“ kanalą, kuriuo galėjau būti pasiekiama vaikams Lietuvoje bet kuriuo metu, ir kaip pavyzdį vaikams rodėme kaip mūsų katinas Bostone pats prisijungia tik paskambinus su video vaizdu. Tai buvo smagus technologijų demonstravimas vaikams. Dabar gi rytais dirbu su Lietuvos baleto mokiniais meistriškumo pamokose, o po pietų skubu į San Diego baleto institutą.
Būdų repetuoti, mokyti radote, taip pat pasinaudojote proga įkurti videoteatrą. Gal galite papasakoti, kaip jis veikia, kokią jo ateitį įsivaizduojate?
Mokykloje pagrindinėje salėje įrengėme sceną su kulisomis, užkulisiais ir apšvietimu. Savaitgaliais mokykla pavirsta į beveik tikrą teatrą. Scenoje filmuojame virtualiems konkursams, arba transliuojame konkursams, kurie vyksta gyvai virtualiai – ir savo, ir kitų baleto mokyklų mokinius. Kitose baleto salėse mokiniai ruošiasi. Lauke tėveliams yra įrengta stebėjimo erdvė. Filmuojama iš lauko, jeigu leidžia oro sąlygos. Esant prastam orui, scena pritaikoma kitaip ir dirbame pilnai viduje. Kitų mokyklų vadovai dėkoja gražiais žodžiais sakydami – ačiū, jog suteikėte mūsų mokiniams galimybę vėl pasijusti kaip tikrame teatre su visais teatro atributais ir scenos jauduliu. Gimė ir naujų idėjų, šiuo metu erdvė pritaikoma ir foto studijai. Planai ateičiai – plačiau panaudoti studiją pasirodymams su publika, įrengiant patogesnę publikos erdvę, taip pat ir video filmavimo erdvę „Black Box“.
Kaip Jūs pati kaip žiūrovė vertinate tai, kad dabar spektakliai, koncertai, performansai – viskas keliasi į internetą. Pati stebite tokius renginius? Kaip manote, po pandemijos jie galbūt liks kaip alternatyva tiems, kurie nori kultūrinių patirčių patogiai sėdėdami namie, ar labiau tikėtinas variantas, kad pamiršime juos kaip blogą sapną?
Pakeisti tikro teatro su jo atmosfera, kvapu, gyvo žmogaus artumu, specialios tik tą minutę sukurtos atmosferos yra neįmanoma. Bet šviežių idėjų šis laikas atnešė gausiai. Dabar priartėjęs prie teatro video menas ir technologijos atvėrė naujų galimybių stebėti artistus iš labai arti, arba pakeisti žiūrovo matymo kampą – kamerai sukantis aplinkui šokėją, arba naudojant dronus su video kameromis stebėti sceną iš viršaus. Jei mes galėtume dar girdėti šokėjo kvėpavimą, jo kūno vibracijas... įdomu mąstyti ta kryptimi.
Grįžtant prie būtinybės įdėti pastangų, baletas atrodo geriausia iliustracija tam, kad be darbo nebus rezultatų. Ar paprasta tuo įtikinti savo mokinius? Kiek tai priklauso nuo kultūros, kurioje jie užaugę? Iš arti nepažįstant JAV kultūros atrodo, kad Lietuvoje mes esame pripratinti prie kiek griežtesnio auklėjimo, o JAV vyrauja laisvesnis požiūris, dažniau galvojama tiesiog apie tai, kad būtų tiesiog smagu ir visi gerai jaustųsi – bet galbūt tai visiškai neteisingas stereotipas, neatitinkantis realybės?
Nesu visagalė suprasti pilno kultūros skirtumo konteksto, tos dienos minutės įtakos ateičiai. Bet iš kasdieninių patyrimų vis dar esu šalininkė disciplinos, kasdieninio darbo, siauresnių, bet gilesnių pasirinkimų. Tikiu privalumu „nerti gilyn“ būnant atviram pasauliui. Ir iš visų jėgų palenkti aplinkybes sau, stumti save pirmyn, netingėti, drąsiai pripažinti žinių trūkumą, kai jį sutinki – ir mokytis. Taip pat esu už atvirumą, nemelavimą, ne „pasitvarkymą“ kaip patogiau, greičiau: atvirkščiai, esu už susidarymą aplinkybių, kurios privers judėti. Tuo pačiu stebėdama Amerikos kultūrą matau ir pavyzdžių, kaip laisvė atveria drąsą fantazijai. Kaip naujos originalios idėjos gimsta iš laisvės ir iš tiesų mažesnės disciplinos, ar atsipalaidavimo nuo taisyklių. Puiku visa tai suderinti! Galų gale, yra ir tradicijų, kurios yra siektinos. Pavyzdžiui, tradicija duoti, dalintis ir neatlyginamai remti. Mūsų teatras dalinai yra įrengtas lietuvių šeimos, garsios savo moksline veikla ir filantropija: tai Dalia Daujotytė ir Gerhardas Reitmayras. Teatras įrengtas dėl šios šeimos finansinės dovanos. Tai – nuolatinis dabar neįkainojamas džiaugsmas ir nauda jauniesiems San Diego šokėjams.
Kalbant apie pedagoginę veiklą, kaip supratote, kad ji Jums artima? Visada jautėte malonumą mokydama kitus, patardama, ar tiesiog tai yra natūrali baleto artistų karjeros tąsa?
Besimokant Teatro ir muzikos akademijoje, ateities planuose buvo teatro vadybos kursas. Baleto žymūnės Jolantos Vymerytės teorinės paskaitos mane tiesiog užbūrė. Vis dar aktyviai šokdama ištaisiau daugelį savo balerinos klaidų, kurios man nedavė ramybės, o pasakojimai, patarimai, kaip sudominti vaiką nepaprastai sunkiu, lėtu rezultato siekimu mane aistringai sudomino. Tuo pačiu kaip sėkmė ar laimė pasitaikė pasiūlymas iš tuometinio M. K. Čiurlionio baleto skyriaus vadovo Petro Skirmanto padirbėti beveik metus su 15 metų mergaičių klase. Šis patyrimas nulėmė mano dabartinį gyvenimą ir saviraišką. Šiuo metu mano veikla – tiek meno vadyba, tiek vaikų, siekiančių baleto meno aukštumų, mokymas. Ačiū mano Mokytojams už laimę mokyti kitus!
Turite savo išskirtinių mokymo metodų, ar vadovautės tuo, ko pati išmokote iš kitų? Kokią svarbiausią žinią perduodate tiems, kurie ateina pas Jus mokytis šokti?
Vadovaujuosi žiniomis, kurių siekiu kasdien savo sceniniu profesiniu patyrimu ir širdimi bendraudama su vaikais. Iš tiesų dalinuosi savo gyvenimo mokslu kartu su jais – kaip augti geru, įdomiu žmogumi, puikiu profesionalu. Jie moko mane, aš juos, visi kartu su mokyklos kolektyvu mokomės, klystame ir, manau, augame. Kas išskirtinio? Manau, autentiškumas – esu savimi, niekada nemeluoju ir mokau nemeluoti, neapsimetinėti, priimti gyvenimą su džiaugsmu, dirbti daug, siekti svajonių ir tikslų, nenustoti mokytis.
Dar viena mintis iš Jūsų ankstesnių interviu, kad mokate ar bent stengiatės nieko nelaukti – verčiau mėgaujatės buvimu čia ir dabar. Ar pavyksta šia filosofija vadovautis pandemijos kontekste? Gal galite patarti kitiems, kaip tai daryti tokiomis neįprastomis aplinkybėmis? Ne iš vieno žmogaus teko girdėti, kad vienas iš sudėtingiausių šio laikotarpio aspektų – lyg ir neturėjimas ko laukti, kai nebeplanuojame asmeninių švenčių, susitikimų ar atostogų.
2020 man buvo vieni sėkmingesnių ir džiaugsmingesnių metų. Tiek šeimos, tiek darbo prasme. Mes suartėjome, kilo naujų idėjų, atsirado nepaprastai daug žmonių, kurie atėjo į pagalbą ir tapo artimiausiais draugais. Mokyklos mokytojų kolektyvas pasipildė neįtikėtinai sėkmingai. Dėka jų mokykla įgijo naujų nepaprastai reikšmingų kontaktų, mokiniai dabar dirba su žinomais Niujorko ar Los Andželo choreografais, pati atmosfera pasikeitė neatpažįstamai į gerąją pusę! Mokykla kas savaitę pilna naujų žmonių, svajota idėja apjungti San Diego baleto bendruomenę po truputį virto realybe. Mano tėveliai, gyvenantys Lietuvoje, persirgo COVID-19, pasveiko, ačiū daktarams – lenkiu galvą prieš juos! Tai mus labiau suartino. Kartu su vyru dabar ne tik dirbame, bet net tapome verslo partneriais – Dainiaus Media kompanija glaudžiai dirba su Baleto mokykla. Laikas kartu kuriant yra neįkainojamai džiaugsmingas. Tikiuosi, jog ateinantys metai bus dar įdomesni.
Jubiliejaus proga sulaukėte daugybės sveikinimų, tarp jų – ir iš valstybės vadovų. Ar ne tokiomis šventinėmis progomis sulaukiate dėmesio iš jų, iš Lietuvos kultūros institucijų, galbūt pasiūlymų kažkaip bendradarbiauti, pasidalinti patirtimi? Ar Jums pačiai tai būtų įdomu – ar matote, ką Lietuvoje, balete ar kurioje kitoje Jums įdomioje srityje, norėtumėte ir galėtumėte pakeisti?
Manyčiau, jog galėčiau prisidėti tiek prie baleto bendruomenės kontaktų, naujų projektų veiklos, tiek konkrečiai bendraujant, ugdant jaunuosius baleto artistus. Man tai būtų didelis džiaugsmas. Turiu konkrečių minčių, jei kam būtų įdomu. Na, pavyzdžiui – manau, visiems būtų įdomu virtualus choreografinių mainų projektas, kuriame Lietuvos ir JAV choreografai sukurtų kompozicijas abiejų šalių jauniems profesionaliai besimokantiems šokėjams. Apsikeičiant pusėmis, be abejo. Projektą galėtų pabaigti virtualus pasirodymas, bet didžiausia reikšmė būtų mainai, kurie, tikiu, tęstųsi metų metus ir būtų įdomūs abiems pusėms. Čia galima įtraukti kostiumų dizainerius, arba dar ir kitų šalių choreografus ir mokinius. Ir vieną dieną gal susitiksime tikroje scenoje?
Apskritai, koks jausmas apima dabar grįžus į Lietuvą? Nekalbant apie pandemijos kontekstą, bet įprastai grįžus vis dar jaučiatės Lietuvos kultūros lauko dalimi, galvojate, ką čia būtų galima nuveikti, ar tai jau praeitas etapas ir koncentruositės į savo veiklą JAV ar kuriame kitame saulėtame pasaulio krašte?
Ilgiuosi buvimo kartu su Lietuvos kultūra. „Facebook“ pavartymas rytais nepadengia trūkumo konkrečiuose darbuose. Idėjų yra. Bendradarbiavimas turi dvi puses. Klausimas, kaip surasti besidominčią kitą pusę?
